Christoph von Marschall | „Der Tagesspiegel“ 2014 m. lapkričio 25 d.
Daugelis vokiečių Rusiją laiko Vokietijos kaimyne ir partnere. Jų požiūriu, problemiški lenkų, baltų [čia ir toliau turimi omeny Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai – vert. past.] ir ukrainiečių siekiai yra antraeilės reikšmės. Jausenos diktuojama geografija akivaizdžiai skiriasi nuo realiosios.
Vokiečiai dažnai sukelia savo kaimynams galvosūkių. Kartais jie veikia griežtai ir tiksliai, o kartais – labai romantiškai. Berlyną ir Dubliną skiria 1700 kilometrų. Norint nuvažiuoti tą atstumą, reikia kirsti tris valstybines sienas. Ar daug kam iš vokiečių šautų į galvą mintis pavadinti airius „mūsų kaimynais“? Berlyną ir Maskvą taip pat skiria trys valstybinės sienos ir 1800 kilometrų. Tačiau daugelis vokiečių įsitikinę, kad rusai yra kaimynai ir kad neturėtume jų prarasti, bent jau tikrai ne dėl Ukrainos.
Rytų europiečiai vaizduojami kaip ramybės drumstėjai
Jausenos diktuojama geografija akivaizdžiai skiriasi nuo realiosios.
Tokiuose pasakymuose ataidi šis tas daugiau – tai pasaulėvaizdis. Kaip arti mes jaučiame esant tiesioginius kaimynus, jei lygintume su artimomis ir už jų esančiomis šalimis? Vargu ar atsirastų vokietis, kuris teigtų, kad geri santykiai su Airija yra tokie svarbūs, ar kad į santykius su prancūzais, belgais, olandais ir britais – tarp Vokietijos ir Airijos gyvenančiomis tautomis – turėtume žiūrėti kaip į antraeilius.
Atrodo, kad požiūryje į Rytus įsigali būtent tokia argumentacija. Pokalbių laidose bei interneto forumuose rusai laikomi partneriais. Lenkai, baltai, ukrainiečiai, iš kurių praktinės bei istorinės santykių su Rusija patirties galėtume daug ko išmokti, vaizduojami kaip ramybės drumstėjai, visai be reikalo apsunkinantys mūsų gerus santykius su Rusija. Arba kaip maži vaikai, kurie verčiau patylėtų, kai kalba dideli. Kai kuriems tai primena Hitlerį ir Staliną. Vidurio ir Rytų Europos erdvėje tarp Vokietijos ir Rusijos dabar gyvena 190 milijonų žmonių. Jie labiau yra mūsų kaimynai ir partneriai nei 140 milijonų rusų. Mūsų prekybos su jais apimtys keleriopai viršija prekybos apimtis su Rusija.
Jokios naudos, išskyrus „niet“
Panašiai sentimentalus ir tikrovės neatitinkantis požiūris ir į tarptautinę teisę bei sutartis. Kiekviena valstybė turi teisę laisvai pasirinkti, prie kurios prekybinės ir politinės sąjungos jai prisijungti. Rusija kelis kartus pasirašė už šį principą. Nepaisant to, ir toliau teigiama, esą Rusija gali sau reikalauti teisėtų įtakos sferų. Ir kad Vakarai 1990 metais yra pažadėję neplėsti NATO. Šis mitas skleidžiamas ir toliau. Faktai: 1990 metais buvo kalbama tik apie tuometinės VDR [Vokietijos Demokratinės Respublikos – red. past.] teritoriją. Dar tebeegzistavo Varšuvos sutartis. Iki 1994 metų Rytų Vokietijoje ir Lenkijoje buvo dislokuoti šimtai tūkstančių sovietų karių. 1990 metais apie NATO plėtrą į Rytus iš viso nekalbėta, kaip ir apie jos atsisakymą.
Esama ir jausenos nulemtos komunikacijos. Nepraeina dienos be įspėjimo, kad reikia nenustoti kalbėtis su Rusija. Šiuo atveju problema yra ne tai, kad kanclerė Merkel ir užsienio reikalų ministras Steinmeieris nekalba su Maskva – jie tai daro, bet kad iš tų pokalbių jokios naudos, išskyrus „niet“ ar pažadus, kuriuos Putinas dar ir dar kartą sulaužo.
Dabar jis kaip tik rengiasi naujam puolimui. Vakarai vis dar suka galvas, ar tai bus tik Donecko oro uostas, ar sausumos kelias į Krymą, o gal prasiveržimas iki Padnestrės. O galbūt jis tiesiog nori būti tuo, kas savo draugams vokiečiams jis jau yra: betarpiškas kaimynas.
Iš vokiečių kalbos vertė Leonas Merkevičius.