Šį pirmadienį, kovo 17-ąją, kitądien po „Krymo referendumo“, Valstybės saugumo departamentas paskelbė visuomenei savo „ataskaitą“ – „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą“.
Būtent tą dieną, kai visa pažangioji Lietuvos žiniasklaida buvo pasiruošusi komentuoti VSD analitikų įžvalgas, turėjo įvykti vienintelės ir didžiausios lietuvių „teroristės“ Eglės Kusaitės teismas. Laimei, laiku susigriebta ir prasto VSD ataskaitos konteksto išvengta – Lietuvos Apeliacinis teismas seniai numatytą teismo posėdį iš ryto atšaukė.
„Subalansuotas“ DELFI skaitytojams ir LRT žiūrovams, Vladimiro Laučiaus, Rasos Juknevičienės, Kęstučio Masiulio ir Ritos Miliūtės komentarams VSD „grėsmių vertinimo“ tekstas yra vertas ir kelių atidesnių pastebėjimų.
Visų pirma, glumina šio teksto atsainumas. VSD analitikai kalba apie „grėsmes nacionaliniam saugumui“ kaip abejingi ir pakankamai ciniški jiems svetimo Lietuvos gyvenimo stebėtojai. Jie konstatuoja bjaurius dalykus, kurių neturėtų toleruoti ori, save gerbianti valstybė. Tačiau skelbia juos kaip neišvengiamus orų prognozės duomenis: „Rusijos saugumo ir žvalgybos tarnybos bei minkštosios galios įgyvendintojai […] aktyviai įsitraukia į Lietuvos vidaus politiką išnaudodami artėjančius Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus, siekdami supriešinti Lietuvos valdžios atstovus, sukompromituoti užsienio politiką formuojančius asmenis bei institucijas“.
Kyla pagrįstas klausimas: jeigu akivaizdus dabartinis Lietuvos aukščiausių pareigūnų ir pagrindinių valstybės institucijų susipriešinimas, nesugebėjimas sušaukti būtinos Valstybės gynimo tarybos yra „Rusijos saugumo ir žvalgybos tarnybų“ darbas, kokiais būdais, per kokius konkrečius asmenis rusų žvalgai paveikia Lietuvos prezidentės sprendimus, kodėl VSD leidžia Rusijai „supriešinti Lietuvos valdžios atstovus“? Kas konkrečiai dirba Rusijai ir rinkimų metu siekia „sukompromituoti užsienio politiką formuojančius asmenis bei institucijas“ – prezidentę, prezidentūrą, Užsienio reikalų ministeriją ir ministrą? Ar Rusijos agentai yra visi kandidatai į prezidentus, kurie apsisprendė mesti iššūkį dabartinei „užsienio politikos formuotojai“, ar tik dalis jų?
VSD teigia: „Lietuvos rusakalbės žiniasklaidos priemonės yra tiesiogiai veikiamos ir kontroliuojamos Rusijos informacinės politikos vykdytojų. VSD vertinimu, Lietuvos rusakalbiai savaitraščiai yra finansiškai priklausomi nuo Rusijos valstybės institucijų bei fondų“. Taigi pasakyta, kad visa Lietuvos rusiška spauda kontroliuojama Rusijos. Ir nė žodžio, kodėl VSD ir Lietuvos valstybės institucijos leido, kad šitaip nutiktų, ar ketina ką nors daryti, kad to nebūtų.
VSD skelbia: „Per pastaruosius porą metų Pietryčių Lietuvoje galutinai susiformavo lenkų kraštutinių nacionalistų judėjimas. […] Esminį impulsą judėjimui suteikė pastaraisiais metais suaktyvėjusi Lenkijos dešiniųjų organizacijų veikla ir kontaktai Vilniaus krašte“. Ir nė žodžio, ar Lietuvos valstybės institucijos tuos porą metų judėjimo formavimąsi tik bejėgiškai stebėjo, ar mėgino švietimo, kultūros, informacinės politikos priemonėmis stiprinti lenkiškai kalbančio jaunimo ryšius su Lietuvos valstybe.
Kartu su FSB sėkmingai sutriuškinęs Eglės Kusaitės kurtą „tarptautinę teroristų organizaciją“, VSD šiemet galėjo ramiau konstatuoti: „Tarptautinio terorizmo grėsmė Lietuvai per 2013 m. nepadidėjo ir išliko maža“. Tačiau nusiraminti esą negalima, nes, pasak ypatingai skvarbios analitinės VSD analitikų įžvalgos, „vienišų vilkų taktiką pasirinkę asmenys vengia teisėsaugos dėmesio“.
Krymo okupacijos dienomis rašyti baigtoje ataskaitoje nepapratai subtiliai ir vaikiškai droviai pastebima: „VSD neatmeta tikimybės, jog Rusija aktyviai siekia destabilizuoti Ukrainą, kursto separatistines nuotaikas Krymo pusiasalyje bei kitose Rytų Ukrainos srityse“.
Tačiau Lietuvai, VSD teigimu, gresia ne tik destabilizavimas, kaip Ukrainai, bet „net karinė invazija“. „VSD atkreipia dėmesį, kad per tėvynainių politiką, Rusijai palankių asmenų vienijimą ir būrimą į grupes Rusija Lietuvoje formuoja sau palankių asmenų grupę, kuria gali būti naudojamasi siekiant sukelti socialinius neramumus. […] Tėvynainių ir Rusijos piliečių klausimu gali būti prisidengiama vykdant agresyvius veiksmus ar net karinę invaziją“. Ar Lietuva tokios invazijos akivaizdoje turėtų imtis prevencinių priemonių, ar sutikti invaziją kaip orų prognozės pažadėtą lietų, ir vėl nė žodžio.
Tiesa, „grėsmių vertinime“ paminėtas VSD demaskuotas Rusijos ambasadoje dirbantis žvalgybininkas Valerij Katula, paskelbta ir jo nuotrauka. Greta publikuota ir kito anoniminio rusų diplomato, bendraujančio su anoniminiu Lietuvos žurnalistu, nuotrauka. Nedidelis viešųjų ryšių spektaklis, siunčiantis žinią pažangiems žurnalistams – „atpažinkite kolegą“, o DELFI skaitytojus paguodžiantis – „VSD dirba“. Tačiau nieko guodžiančio: pasirodo, demaskuotas politikos apžvalgininkas Vadim Volovoj, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute apsigynęs daktaro disertaciją, yra Lietuvos biudžeto ir politikų remiamo Geopolitinių studijų centro analitikas ir apžvalgininkas.
Taigi VSD ataskaita lietuvių visuomenei perša mintį: Rusija aktyviai tvarko Lietuvos politiką, viešąją erdvę ir nieko nepadarysi – taip buvo ir bus. Lieka ramiai ir ciniškai su tuo susitaikyti.
„Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą“ skaitykite ČIA.
O žurnalisto Artūro Račo parengtą iliustruotą VSD teksto versiją atrasite ČIA.