Dalijamės Vyganto Trainio pastebėjimais, paskelbtais asmeninėje Veidaknygės paskyroje.
Užkėlus ant svarstyklių visus „už“ ir „prieš“, Jonas Noreika-Generolas Vėtra vertas bent jau kuklaus įamžinimo – atminimo lentos ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos. Vietoje tos, kurią Vilniaus merui paliepus, naktį, skubėdami lyg vagys nuėmė ir į mašiną gabalais sumetė „Grindos“ darbininkai.
Vėtros, kaip ir daugelio kitų nežmoniškai sunkaus laikmečio veikėjų, biografija nebuvo krištolinė – jie klydo, klupo, krito, kėlėsi, tačiau Lietuvos nepriklausomybės vizija visuomet buvo jų kelrodė žvaigždė, spindėjusi net pačiomis juodžiausiomis valandomis. Nacių įkalintas, sovietų kankintas, KGB rūsyje nužudytas aktyvus laisvės pogrindžio dalyvis neturėtų būti tiesmukiškai kalamas prie kryžiaus.
Priešinimasis lietuvių mobilizacijai į nacių kariuomenę, SS legiono steigimui. Dalyvavimas antinacinėje organizacijoje „Lietuvių frontas“, pogrindinės spaudos leidimas ir platinimas. Spaudos, kurioje buvo smerkiamos žydų žudynės, skelbiama apie pasiryžimą teisti jų vykdytojus ir pagalbininkus, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę.
Tai dar ne viskas. J.Noreika pats rašė griežtus antinacistinius straipsnius. Kartu su bendražygiais jis pareikalavo uždrausti žydų genocidą, suteikti Lietuvai savivaldą.
Generolas Vėtra priklausė žydus gelbėjusiam antinacinės rezistencijos pogrindžiui, padėjo gelbėtojams. Nacių tardomas neišdavė žydų gelbėtojų, su kuriais aktyviai bendradarbiavo.
Žydus gelbėjęs Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, kiti gyvybėmis rizikavę lietuviai savo atsiminimuose apie Generolą Vėtrą kartoja tą patį: didvyris, patriotas, pasišventęs žmogus, ypatingai aktyvus. Kažkaip nesiderina su juodintojų tapomu nacių kolaboranto paveikslu. Juolab kad ir SD vadas Karlas Jėgeris įvardija J.Noreiką kaip pasipriešinimo judėjimo vadovą.
A.Vinokuras, vienas etatinių juodintojų, vakar prie Vrublevskių bibliotekos prikabinant naują atminimo lentą, kaip įmanydamas menkino Vėtrą, mėgino jį paversti ne tik nacių, bet ir sovietų kolaborantu, tačiau tas apgailėtinas puldinėjimas sumenkino tik patį demagogija persunktų frazių autorių.
Oskaras Schindleris priklausė nacistų partijai, šnipinėjo abverui prieš čekus ir slovakus, 1939 metais dalyvavo rengiant strateginį Lenkijos užpuolimo planą, prisidėjo prie provokacijų Lenkijos ir Vokietijos pasienyje, susikrovė turtus dėl pažinčių su nacių bonzomis. Vėliau žmogus atsivertė, išgelbėjo nuo pragariškos nacistinės mirties mašinos daugybę žydų, bet pagal pirminius biografijos faktus vinokurai jį turėtų suvalgyti be jokių prieskonių. Kaip ir tuos vokiečių karininkus, kurie iškilo braidžiodami po kraujo upes, o paskui rengė pasikėsinimus prieš Hitlerį, mėgindami išlaisvinti pasaulį nuo šio žvėries.
„Chuliganavojančiais antisemitais“ anksčiau kitaip manančius išvadinusiam A.Vinokurui vertėtų atidžiau pažvelgti į savo etiką. Neatrodo, kad su ja viskas tvarkoj.
Taip pat racionalumu, pagarba ir tikrove nedvelkia Žydų bendruomenės pirmininkės F.Kukliansky gąsdinančios frazės apie „minios“ neva keliamą neramumų pavojų (nors per vakarykštį sambūrį nebuvo jokių incidentų), jos aiškinimai, kad tarp susirinkusiųjų nėra nei jaunimo, nei inteligentų.
Jaunų veidų ketvirtadienį šalia bibliotekos buvo tikrai daug, atėjo medikai, pedagogai, kultūros darbuotojai, lentą pašventino vyskupas emeritas Jonas Kauneckas.
Pagarbą Generolui Vėtrai pademonstravo galiūnas Žydrūnas Savickas, apsirengęs marškinėliais su J.Noreikos atvaizdu ir užrašu „Legendos nemiršta“, įkėlęs šią nuotrauką į feisbuką.
Noras pavaizduoti, kad J.Noreikos lentos nuėmimu piktinosi ir naują pakabinti siekė saujelė puspročių marginalų, atrodo nevykusiai. Kaip ir tariamos grėsmės eskalavimas, uždarant sinagogą ir žydų bendruomenės būstinę.
Naktiniu lentos nukabinimu pasipiktino didelė visuomenės dalis, tik toli gražu ne visi išėjo į gatves. Jei dabar vyktų sostinės mero rinkimai, drąsiai lažinčiausi, kad Remigijus Šimašius juose jau netriumfuotų. Neabejoju, po pusketvirtų metų taip ir atsitiks. Dėmės neišsiskalbsi – Generolas Vėtra tarsi vėtra nupūs R.Šimašiaus karjerą.
Sostinės meras, regis, pasiklydo ne tik svarbiausiose vertybėse, bet ir teisėje. Pabrėždavęs, kad nauja atminimo lenta buvo pakabinta nelegaliai jis, matyt, pamiršo, jog pačios savivaldybės nustatyta įamžinimo ženklų įrengimo tvarka (administracijos direktoriaus įsakymas) net neįregistruota teisės aktų registre. Kitaip kalbant, teisės aktas, kuriame kalbama apie suderinimų ir pritarimų reikalingumą, plevena kažkur tarp žemės ir dangaus.
Pirmiausia miesto valdininkams reikėtų patiems laikytis elementarios tvarkos ir nustatytų procedūrų, o paskui kitiems baksnoti apie teisines normas.
Beje, kuo vadovavosi R.Šimašius, nusprendęs nukabinti lentą Vėtrai? Tuo pačiu neįregistruotu tvarkos aprašu, net neįspėjęs Vrublevskių bibliotekos administracijos?
Taip kad dar labai neaišku, kas čia elgėsi neteisėtai.