Vygandas Trainys.
Nesuprantantiems, kokio stiprumo yra migrantų sukelta audra, vertėtų išsamiau pasigilinti į situaciją ir atsakingiau pravėrinėti burnas, kad mes pajėgūs ir užgriuvusias nacionalinio saugumo problemas įveikti, ir visais atvykėliais pasirūpinti, kad – gink Dieve – niekas nelegalių sienos kirtėjų atžvilgiu kritiškesnio žodžio nepasakytų ir neužsiimtų jokiais atgrasymais, nes kaip gi taip galima, juk negražiai atrodysime; būtų šaunu, kad mosuodami žmogaus teisių korta jūs bent kiek susimąstytumėte apie pasekmes savo valstybei ir jos piliečiams, apie pastarųjų teises, poreikius ir saugumą. Pavojingas ne tik karingas radikalumas, apie kurį rašiau praėjusią savaitę, bet ir perdėtas minkštumas, kuriam šiuo atveju labai tiktų posakis apie palinkusį karklą, ir ožkas arba patarlė, kas atsitinka esant pernelyg saldžiam.
Pirmiausiai norisi išsklaidyti keletą mitų, kurie plačiai eskaluojami. Užsieniečių registracijos centro skelbiami duomenys, jog vieno migranto išlaikymas parai kainuoja 30 eurų yra tiek arti tiesos, kiek politikų pažadai skiriasi nuo realių darbų. Vien tik maistas kiekvienam sudaro apie 14 eurų, plius dar nemokamos medicininės, advokatų, vertėjų paslaugos, plius dar papildomi 56 specialistai, kuriuos nuspręsta įdarbinti Migracijos departamente sprendžiant nelegalių sienos kirtėjų reikalus (čia tik pradžia – reikės dvigubai ar trigubai didesnio skaičiaus naujų darbuotojų, ir ne tik šiame departamente), plius priemokos pareigūnams už viršvalandžius; plius apgyvendinimas, stovyklų įrengimas, baldai, prausyklos, kanalizacijos ir kitų inžinerinių tinklų įvedimas – paminėjau tik dalį Lietuvą užgriuvusios milžiniškos finansinės naštos, kuri artimiausiu metu tik pūsis.
Valstybės apmokamo advokato paslaugos –18 eurų už valandą. Įsigilinimas į vieno migranto bylą, informacijos rinkimas, suvirškinimas, atsikirtinėjimų ir skundų parengimas, vykimas į prašymų nagrinėjimo posėdžius (teritorinių advokatų, dirbančių pasienio savivaldybėse, tikrai nepakaks, teks kviestis iš toliau), dar dalyvavimas dvejose apskundimo procedūrose ir. t. t., preliminariai ir optimistiškai vertinant, užtruks apie 20 valandų.
Vieno migranto procesas, įskaitant visus apskundimus, truks apie mėnesį, plius dar kokį mėnesį (čia turbūt irgi esu nepataisomas optimistas) – deportavimo procedūra – taigi, padalinus jo buvimo dienas iš užmokesčio advokatams, papildomi 5-6 eurai už kiekvieną atvykėlį kasdien prikapsės vien juristams.
Vertėjai. Žodinių vertimo paslaugų kaina (ją skelbė teismai, bet manau, Migracijos departamente nebus pigiau, ir papildomos 450 tūkst. eurų išlaidos departamentui – tik pirmi lašeliai gigantiškame audros debesyje) – 60 eurų už valandą verčiant iš arabų kalbos, apie 108 eurai – iš kurdų kalbos.
Vertimas raštu iš arabų kalbos – apie 30 eurų už gana menkos apimties lapą esant pakankamai stambiam šriftui (pažiūrėkime, kiek užima 250 žodžių arba apie 1,6 tūkst. spaudos ženklų, kad būtų aiškesnis vaizdas). Ir įvertinkime, kiek šimtų, tūkstančių, dešimčių tūkstančių tokių lapų reikės išversti svarstant migrantų klausimus.
Paimkime apimtis vienam migrantui (mažiausiai keliasdešimt lapų, įskaitant visus skundus, institucijų sprendimus, kitą dokumentaciją), ir išveskime apytikslį vidurkį.
Vertimas raštu vienam migrantui – apie tūkstantis eurų (30–40 lapų), o žodžiu, jei pavyks viso proceso metu su apskundimais išsitekti į penkias valandas – maždaug 400 eurų; padalinkime 1,4 tūkst. eurų iš 60 migranto buvimo dienų (greičiausiai teks praleisti gerokai ilgiau, bet tebūnie šis skaičius) – gausime plius/minus apie 20 eurų. Dienai.
Medicininės paslaugos. Tie, kam valdiškoje poliklinikoje teko lankytis be siuntimo, žino, jog vizitas pas specialistą kainuoja apie 40-50 eurų. Kas padegs išlaidas migrantams – tyrimus, gydymą, konsultacijas? Teisingai, valstybė (mes visi), nugriebiant nuo savo piliečių poreikių. Dar pridėkime odontologines paslaugas, kurių neabejotinai reikės. Nes, išduosiu paslaptį – žmonės kartais serga, juos reikia gydyti.
Ir oficialūs skaičiuotojai nori pasakyti, kad visos šios išlaikymo išlaidos, pridėjus dar buitines, statybines ir kitas sąnaudas, papildomas priemokas tarnyboms, vienam migrantui telpa į 30 eurų per dieną? Jūs gal anekdotų konkurse dalyvaujate? Dauginkite šią sumą mažiausiai iš 2, o greičiausiai iš 3 kartų – tada iš tikrųjų gausite realius skaičius.
O dabar dar sudauginkime vieno migranto išlaikymą parai (apie 60 eurų) su prognozuojamais penkiaženkliais srautais (40 tūkst.), ir per mėnesį gausime apie 72 mln. eurų, per metus – 864 mln. eurų arba maždaug 5 proc. viso šalies biudžeto (dalį išlaidų padengs Europos Sąjunga, bet netikiu, kad tai bus labai ženkli dalis).
Ką tai reiškia nedidelei, vienai neturtingiausių ES valstybių, kurią ir taip drasko didžiulė korupcija, besaikis visuomenei skirtų lėšų taškymas, kuo taip mielai užsiima mūsų politikai ir valdininkija?
Nemėgstu apokaliptinių išsireiškimų, bet į galvą ateina tikrai ne patys gražiausi žodžiai.
Tai, kad bus apkarpytos lėšos socialiniams, ekonomikos vystymo ir daugeliui kitų projektų – dar labai švelniai pasakyta.
Ir visi apkarpymai smogs ne politikams, visuomenės veikėjams, apžvalgininkams, įvairioms organizacijomis, šaukiančios apie žmogaus teises.
Ne, šie žmonės yra pakankamai pasiturintys, daugelis jų gauna sultingas asmenines pajamas iš šalies biudžeto arba įvairių fondų. Jei jie ir nukentės, tai paskutiniai.
Visi tie kraneliai per socialinius-ekonominius nurėžimus jums neužsisuks, skirtingai nei eiliniams mirtingiesiems.
Labiausiai nukentės socialiai remtinos šeimos, kurioms jau dabar nueiti pas privatų gydytoją, pasidaryti rimtesnius medicininius tyrimus, grįžti iš parduotuvių su kokybiškesniais maisto produktais, susilopyti stogą arba pasikeisti skylėtą caro laikų krosnį – kosminės aukštumos.
Tie, kurie kalba, kad nereikia taikyti jokių atgrasymo priemonių, kad mes pajėgūs pasirūpinti visais, priimti juos, kol bus svarstomi prašymai dėl prieglobsčio, užtikrinti visas gyvenimo sąlygas, tegul pasako taip tūkstančiams padorių šeimų, laukiančių socialinio būsto.
Arba tegul pažiūri į akis tiems, kuriems tie patys politikai (tiek pozicija, tiek opozicija) nustatė elgetiškus standartus – pasirodo, per mėnesį gaudamas į rankas 379 eurus, tu jau esi išbridęs iš skurdo ribos, o jei gauni 251, jau palikai absoliutaus skurdo ribą.
Kai metų metus daugiavaikė šeima, neįgalieji laukdami socialinio būsto glaudžiasi kažin kur poklaikėse sąlygose – tai normalu, palaukite, būkite supratingi, valstybe visko juk nepajėgia.
Kai atūžia migrantų iš Azijos ir Afrikos debesis – tada plokštelė staigiai apverčiama, visko visiems užteks, juk turime paisyti žmogaus teisių, kaip čia atrodysime prieš pasaulį.
Kai 379 eurus gaunančiam žmogui vardan dailesnės statistikos tėškiama, kad tu neskursti, kuomet gaunantiems mažas, bet ne visiškai dugną pasiekusias pajamas nurėžiamos socialinės garantijos, politikams dėl to galvos neskauda, jie nesiima žingsnių bent kiek pataisyti padėčiai; bet kai atvyksta irakiečiai (kurių dalis nė neslepia, kad gauna apie 800 JAV dolerių, bet palieka savo šalį dėl geresnio gyvenimo), tai tada pasipila „didžiai susirūpinusių“ veikėjų trimitavimai apie skurdą ir kaip reikia jiems padėti; kad jūs, besiskelbiantys apie žmogaus teisių gynimą, taip garsiai šauktumėte apie skurdą Lietuvoje, kaip šaukiate apie migrantų teises, taip reikalautumėte oraus gyvenimo sąlygų sudarymo mūsų piliečiams, skurdo kartelė būtų seniai iškelta gerokai aukščiau.
Kuomet (čia realūs faktai) Rokiškyje daugiavaikei socialiai remtinai šeimai pro skylėtą stogą žiemą kapsi vanduo, ir niekas iš valdiškų įstaigų neištiesia pagalbos rankos, daugybės sunkių ligų kamuojama kaunietė turi kažkaip išgyventi už 102 eurus per mėnesį arba nepaeinanti, vos šliaužianti senolė provincijos miestelyje negauna jokio seniūnijos dėmesio, net ir po parodytų laidų, straipsnių, reportažų žmogaus teisių šaukliai smarkiau nesukruta, nepasigirsta nei jų garsių aimanavimų, nei reikalavimų tučtuojau pagerinti situaciją; jei skurdo prispausti Lietuvos žmonės surengtų nesankcionuotą mitingą ar riaušes, jie sulauktų nuobaudų, teismų, abejingumo ir net pasmerkimo; gi pilnai išlaikomi migrantai gali demonstruoti savo nevalyvumą, tuštintis ir šlapintis termosuose, įžūliai mindyti taisykles, po lietaus sušlapus palapinei (!) kelti riaušes, ir nieko, nei nuobaudų, nei sankcijų – viskas tvarkoje, susilaikykime nuo kritikos, atjauskime, iščiūčiuokime, gerbkime jų teises.
Jeigu prieš keletą metų Seime būtų praėjusi D.Šakalienės ir jos bendraminčių idėja-nurodymas žiniasklaidai skleisti ne mažiau kaip 50 proc. pozityvių naujienų, reportažą apie išmatas termosuose reikėtų pradėti taip: „Tačiau kitose vietose viskas švaru“.
Socdemai be jokių detalesnių skaičiavimų, klaidindami visuomenę pareiškė, kad migrantams tereikės išleisti mažą dalį iš viso maždaug milijardo eurų dydžio rezervo, taip kad nieko baisaus, toliau šokime pagal dainelę „Oi laukiam, laukiam, mes svetelių laukiam“ pašėlusiu rimtu, nors kapela jau baigia nusivaryti nuo kojų.
Skirdami ne mažą, o tikrai nemenką rezervo dalį migrantų reikalams, mes nurėšime lėšas, kurios nukeliautų vėžiu ir kitomis itin sunkiomis ligomis sergantiems ligoniams, jų gyvybes gelbstinčių inovatyviųjų vaistų kompensavimui, apskritai sveikatos sistemai, neįgaliųjų, socialiai remtinų žmonių poreikių įkūnijimui, ekonomikos skatinimui ir daugybei kitų be galo reikalingų projektų. Bet apie tai nutylima.
Nesakau, kad reikia visiškai ignoruoti migrantų teises, nesirūpinti šiais žmonėmis.
Tačiau Lietuva neprivalo būti palinkusiu karklu, kaip iš tos patarlės. Mes negalime kažin kur nukišti stuburo ir visą laiką sakyti „taip“, kai skubiai reikia ištarti „ne“.
Jokiame tarptautiniame teisės akte nėra parašyta, kad valstybė, ypač nedidelė, per negalėjimą turi priimti milžiniškus migrantų srautus, dėl jų turi būti dusinama chaoso, įtampos ir sumaišties, dėl jų privalo patirti socialinius ir ekonominius sukrėtimus, rizikuoti giliomis politinėmis ir institucinėmis krizėmis.
Mūsų vedantys politikai, svarbiausių valstybės institucijų vadovai turi visam pasauliui griežtai pasakyti – mes gerbiame žmogaus teises, paisome tarptautinių normų, iki rugpjūčio priimdami didelius nelegalių atvykėlių srautus, tačiau viskam turi būti ribos. Gerbiame ES ir jos įstatymus, tarptautinius įsipareigojimus, tačiau tai jokiu būdu negali būti išpučiama iki begalybės.
Ir daugiau mes jų nebepriimsime, nerizikuosime savo valstybe ir jos žmonių saugumu (ekonominiu, socialiniu, kriminogeniniu ir t. t.), nes Lietuvai tai pernelyg sunki našta. Tai, kad jau pradėti srautai gražinti į Baltarusiją, yra pirmi šviesesni ženklai.
Nesiėmus griežtų žingsnių, krizė tik gilės. Nes ES valdininkams (nepaisant to, kad ši organizacija Lietuvai davė labai daug) labiausiai rūpi jų pačių šalių interesai – dangstydamiesi žmogaus teisėmis, jie kiek įmanoma stengsis ilgiau išlaikyti dabartinę padėtį, apsaugoti savo valstybes, didžiausią smūgį paliekant mums. Pasinaudodami, beje, vietiniais trimitininkais apie žmogaus teises.
Dar trumpai apie kai kuriuos mitus.
Daugelis migrantų be jokių įrodymų pasakoja istorijas, kad savo kilmės šalyje yra persekiojami.
„Persekiojamas“ žmogus ramiai gauna vizą, nusiperka bilietą, įsėda į lėktuvą – Irako tarnybos, policija, kariškiai tyli, leidžia išskristi su šeimomis, niekas negaudo, negrūda į kalėjimus, areštines, neįremia durtuvų į pakaušius.
Ar tai persekiojimas? Ar privalome tikėti tokiais pasakojimais?
Šaukiama, kad jie bėga nuo skurdo, tačiau turi iš ko skirti kelis tūkstančius eurų savo nelegaliam žygiui į Vokietiją ar kitas Vakarų valstybes, mokėti už skrydžius, vedlių paslaugas, apie 1,3 tūkst. eurų taksistams ir t. t. Dalis atvirai papasakojo, kad Bagdade gaudavo 800 JAV dolerių atlygį, bet šalies infrastruktūra, tvarka, sąlygos jų netenkina.
Argi tai skurdas? Kiek Lietuvos gyventojų, iš to pusės milijono skurstančiųjų, turi po kelis tūkstančius eurų?
Taip, daugelis atvykstančiųjų irakiečių ir kitų šalių piliečių yra nepasiturintys, tačiau kalbos apie visišką skurdą, manau, yra gerokai perdėtos, siekiant sugraudinti institucijas ir žmogaus teisių aktyvistus; pastarieji besąlygiškai viskuo tiki ir aktyviai retransliuoja istorijas apie skurdą ir persekiojimus, reikalaudami, jog jomis patikėtų kuo didesnė Lietuvos ir ES piliečių dalis, nutylėdami, kad nėra jokių graudžių istorijų įrodymų, kaip nėra ir pagrįstos, realios, objektyvios statistikos, kiek tarp šių atvykėlių kriminalinių nusikaltėlių, kiek priklauso nelegalioms sukarintoms grupuotėms, teroristinėms gaujoms, kiek tarp jų yra šnipų.
Ir kai signalizuojama, kad mes turime pasirūpinti visais augančiais ekonominių migrantų srautais, saldžiakalbiams norisi palinkėti – kad taip jums bent dienelę kitą tektų padirbėti pasienio savivaldybėse, VSAT, kitose atsakingose žinybose – pasirūpinti kiekvienu migrantu nuo dantų šepetėlio iki baldų, pastogės, vertėjų, advokatų, gydymo, buities paslaugų, statybų, teritorijos apšvietimo, apsaugos ir t. t., kiekvienam rasti lėšų, kiekvienam užtikrinti „orų“ gyvenimą, kad – neduok Dieve – netyčia kokia palapinė nepermirktų, o aš, stojęs į jūsų vietą, dar paporinsiu, kad vairuodami lenktyninį auto 300 kilometrų per valandą greičiu vingių ir kliūčių nusėtoje trasoje, jūs šiukštu nenuskeltumėte jokios detalės (T.Bauro nuotr.).
Šaltinis: Veidaknygė