Povilas Varnelis | Bernardinai.lt
„Gyvybės apdovanojimai“ vyks jau trečią kartą. Jų tikslas – kviesti žmones dalintis gražiomis istorijomis, padėkoti žmonėms, organizacijoms ar iniciatyvoms už gyvybės kultūrą puoselėjančius darbus. Gal galėtumėte tiksliau apibrėžti gyvybės kultūros reiškinį? Ką jis reiškia Jums?
Atsakant šitą klausimą reikėtų atkreipti dėmesį į vieną kalbos niuansą. Mes lietuvių kalboje turime du atskirus žodžius – gyvybė ir gyvenimas. Kitose kalbose, pavyzdžiui, lotynų ar anglų pats žodis gali reikšti ir gyvenimą, ir gyvybę. Pats terminas gyvybės kultūra buvo išpopuliarintas šviesaus atminimo šv. popiežiaus Jono Pauliaus II. Man atrodo, kad kai jis kalbėjo apie gyvybės kultūrą, tas ryšys arba tos dvi žodžių gyvybė ir gyvenimas prasmės buvo labai svarbios. Būtų galima pasakyti, kad gyvybės kultūra – tokia kultūra, kai kiekvienas žmogus gali turėti apsčiai gyvenimo, ir jis gali gyventi visavertį gyvenimą, kuriame žmogus gali išskleisti visą savo prigimtį, savo talentus ir kartu gausiai pajusti tiek įvairių gėrių, tiek gyvenimo prasmės, prisidėdamas prie kitų žmonių gėrio. Ir šitoje vietoje galima pasakyti, kad visoje gyvybės kultūros vizijoje gyvybė užima centrinę vietą – ji yra kaip centrinė sąlyga, be kurios žmogus negali turėti gyvenimo.
Gyvenimas prasideda kartu su gyvybės prasidėjimu, ir jeigu mes patys norime turėti daugiau gyvenimo, vienas iš geriausių būdų yra rūpintis, kad kiti turėtų galimybę pirmiausia gyventi ir savo gyvenime save visiškai išskleisti.
Prisidėjote prie knygos „Kataliko balsas“ išleidimo. Gal galite atsakyti į klausimą, kaip reikėtų kalbėti su žmogumi, kuris nieko nežino apie gyvybės kultūrą, kuriam ši tema – svetima. Koks turėtų būti kataliko atsakas, kalbėjimo būdas tokioje situacijoje?
Jeigu pasižiūrėtume iš esmės, tai rastume, jog visa, ką mes gyvenime darome, nesvarbu, kuo užsiimtume, nesvarbu, kas būtume, mes darome tam, kad turėtume daugiau gyvenimo. O tam, kad turėtume daugiau gyvenimo, mums reikalingi tam tikri universalūs gėriai, kaip grožis, draugystė, bendrystė, žaidimas, tikėjimas, pažinimas ir visi kiti dalykai. Aš manyčiau, jog gyvybės kultūros puoselėjimas turėtų prasidėti nuo to, jog mes pirmiausiai įsisąmonintume linkėti, daryti ar trokšti kitam to, ko patys sau norėtume. Tu pats nori sau daugiau gyvenimo, bet visuomet pagalvok, ko reikia kitam žmogui, kad jis turėtų daugiau gyvenimo. Ką gali padaryti? O galbūt kur nors trukdai?
Manau, kad gyvybės kultūra prasideda nuo mūsų jautrumo kitų žmonių poreikiams turėti visavertį gyvenimą. Visa tai galima ugdyti ir puoselėti, bet nebūtinai tai turi būti daroma intelektualiai – tai galima daryti per praktinę veiklą. Tuo gali užsiimti skirtingų profesijų žmonės, pavyzdžiui, verslininkas, mokantis darbininkams ne minimumą, suteikia jiems galimybę turėti daugiau gyvenimo, gydytojas, kuris išgelbėja žmogui gyvybę ar sugrąžina jėgas, suteikia jam daugiau gyvenimo, politikas, priimantis teisingus įstatymus, kurie padaro mūsų gyvenimą šitoje šalyje patogesnį ir geresnį. Mums daugiau gyvenimo suteikia dailininkas, tapantis gražius paveikslus, kuriuos norisi pasikabinti savo namuose ir taip juos pasipuošti.
Manau, kalbant apie gyvybės kultūrą, turėtume nepamiršti, kad yra daugybė būdų, kuriais galime padėti vieni kitiems turėti daugiau gyvenimo. Yra kitas žodis, kuris galbūt yra šiek tiek primirštas, bet turėtų grįžti – tai bendrasis gėris. O gyvybė yra to bendrojo gėrio centrinė ir nepamainoma sąlyga.
Minėjote, kad politikai turi priimti palankius įstatymus ir taip sukurti daugiau gyvenimo žmonėms. Kaip gyvybės kultūra ir gyvybės apsauga siejama Lietuvoje? Galbūt galite palyginti gyvybės kultūros puoselėjimą Lietuvoje ir kitose šalyse?
Iš tikrųjų, gyvename gyvybei ne pačiais palankiausiais laikais, bet taip pat galima sakyti, kad šie laikai yra paradoksalūs. Pavyzdžiui, yra daug žmonių, kurie labai rūpinasi gyvūnų gyvybe, vadinamosiomis gyvūnų teisėmis. Nors negali turėti teisių, jei nesi subjektas, o gyvūnas, kaip žinome, nėra asmuo, tačiau taip ypatingai besirūpinant gyvūnais, kažkodėl visai lengvai yra priimamas tas faktas, kad žmogui tuo metu, kai jis yra labiausiai pažeidžiamas, silpniausias, jam galima lengvai, be jokios priežasties ar netgi be jokio paskatinimo gerokai pagalvoti, tiesiog atimti gyvybę – padaryti abortą. Lietuva šiuo atžvilgiu, sakyčiau, nėra pavyzdinė šalis, tačiau žinome, kad tai nėra neįmanoma. Yra valstybių, kurios labai stipriai saugo negimusią gyvybę, pavyzdžiui, kaimyninė Lenkija arba kitos šalys, kurios įteisina papildomus apribojimus. Pavyzdžiui, Vokietijoje moterys skatinamos pagalvoti, pamąstyti apie gyvybės nutraukimą, prieš priimant šį sprendimą. Tokie pavyzdžiai rodo, ką ir mes Lietuvoje dar galėtume padaryti, kad jautrumas negimusiai gyvybei ir apskritai – žmogaus gyvybei – taptų didesnis.
Yra tokių iniciatyvų kaip socialinė reklama „Padėkime anksčiau gimusiems kūdikiams“, kuri iš esmės irgi yra gyvybės kultūros dalis, nes tas jautrumas neateina taip greitai ir iš karto – tik žingsnis po žingsnio galime padaryti visuomenę jautresnę. Ir kai visuomenė pasidaro pakankamai jautri, mažiau kyla klausimų, kodėl gyvybę reikia saugoti.
Minėjote šv. Joną Paulių II – galbūt jis jums yra kaip gyvybės kultūros puoselėtojo pavyzdys? Į ką galėtų lygiuotis Lietuvos žmonės?
Autoritetas – žmogus, kuris žino gyvenimo būties paslaptį įvairiomis prasmėmis. Iš esmės autoritetais laikome žmones, kurie žino, kaip turi gyventi, kad turėtų daugiau gyvenimo. Tai galioja ir šiuolaikinėms žvaigždėms, kurios patraukia šiuolaikinį jaunimą ir daro jam įtaką.
Šv. Jonas Paulius II buvo vienas iš tų Dievo siųstų popiežių, kuris turėjo daug išminties ir suprato, jog, jeigu nori paskatinti žmogų keistis ir siekti didesnio gėrio, turi kreipti jį į tai, ką jis pats širdyje jaučia. Visi trokštame turėti daugiau gyvenimo, o popiežiaus kvietimas buvo kurti kultūrą, kuri turėtų daugiau gyvenimo, rūpintis žmogumi nuo jo prasidėjimo, bet tuo neapsiriboti. Jonas Paulius II buvo popiežius, kuris asmeniškai mylėjo Lietuvą, tad jis gali būti mums autoritetas, kelrodis, įkvėpimas, ir jo idėjos, įžvalgos šiais laikais tikrai nėra pasenusios.
Jūs esate įvertintas Gyvybės apdovanojimų statulėle už gyvybės kultūros principų įtvirtinimą Lietuvos įstatymuose. Pro jūsų akis, kaip teigia organizatoriai, „neprasprūsta nė vienas su šeimos vertybėmis ar gyvybės apsauga susijęs teisės aktas“. Koks jausmas yra kovoti už gyvybės kultūros puoselėjimą ir būti įvertintam?
Jeigu jauti, kad gyvenime trūksta prasmės, pradėk kovoti už tai, kas tau gyvenime svarbu, gera ir reikalinga. Kiekvienas žmogus, kovojantis už gyvybės kultūrą, kovoja už pačius mažiausius, labiausiai pažeidžiamus, ir kai tą supranti, tikrai užplūsta geras jausmas.
Martyno Ambrazo nuotr.
Na, o gauti apdovanojimą reiškia būti pastiprintam. Visgi esame žmonės – kad ir kokie jaustumėmės stiprūs ir sau pakankami, tas patapšnojimas per petį, tarsi sakantis „daryk tai ir toliau“, padeda. Didžiausias įspūdį paliko galimybė šį apdovanojimą priimti iš a. a. monsinjoro Alfonso Svarinsko rankų.
„Gyvybės apdovanojimų“ organizatoriai iki balandžio 7 dienos laukia įkvepiančių istorijų, pasakojančių apie gražius darbus ar iniciatyvas. Šių apdovanojimų tikslas – dalintis šviesiais darbais. Visą informaciją rasti ir anketą užpildyti galite ČIA.