Kai parašau, kad Vyriausybės priimti sprendimai susiję pandemijos valdymu dažnai yra neracionalūs, neveiksmingi, neproporcingai ribojantis žmogaus teises ir laisves dažnai susilaukiu klausimų: o ką siūlai kitaip daryti? „O kaip tu, Vygantai, tvarkytumeisi su šia pandemija, jei būtum valdančiojoje daugumoje?“ Žinoma, klausimas yra teorinis ir turėtų būti adresuojamas ekspertams, tačiau niekas netrukdo pabandyti į jį atsakyti. Tad priimu šį iššūkį. Įspėjimas – postas netrumpas.
Jei būčiau valdančioje daugumoje:
1. Pirmiausiai kelčiau klausimą, koks turėtų būti pagrindinis pandemijos valdymo priemonių tikslas – sumažinti mirtingumą ir sergamumą sunkia ligos forma ar paskiepyti kuo daugiau žmonių?
2. Spręsdamas pandemijos valdymo klausimus būčiau atviras visiems duomenims ir nesivadovaučiau ideologija. Kaip ideologiją čia suprantu vadovavimąsi tam tikrais išankstiniais atsakymais, kaip išspręsti problemą, tuo pačiu ignoruojant visus duomenis, kurie nedera su ideologija ar paneigia jos prielaidas.
3. Siekdamas išsikelto tikslo nenaudočiau griežtų priemonių ten, kur pageidaujamo rezultato galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis (vienas iš proporcingumo principo reikalavimų).
4. Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis sunkiai sergančių ir mirštančių yra vyresni nei 60 metų bei turintys kitų sveikatos problemų, pastangas paskiepyti kuo didesnį procentą orientuočiau būtent į šias grupes. Lietuvos, taip pat kitų šalių duomenys ir statistika rodo, kad jei būtų paskiepyta 80–90 procentų vyresnių nei 60 metų ir rizikos grupėms priklausančių asmenų, mirtingumas sumažėtų iš esmės tiek pat, kiek ir paskiepijus 70–80 procentų visos populiacijos. Tad jei gali to paties rezultato pasiekti tikslingai paskiepydamas mažesnę populiacijos dalį nei siekdamas į miražą panašaus „bandos imuniteto“, kodėl to nedaryti? Tuo labiau, kad tai, viena vertus, leistų pasiekti patenkinamo rezultato ir, kita vertus, padėtų išvengti Nereikalingo visuomenės susipriešinimo.
5. Siekčiau paskiepyti kuo didesnį procentą senjorų ir rizikos asmenų pasitelkdamas ne „botagą“, bet „pyragą“. Pavyzdžiui, sudarydamas kuo patogesnes sąlygas, tokias kaip atvykimas paskiepyti į namus. Tai pat pagalvočiau, kokias nors skatinamąsias priemones, kaip, pavyzdžiui, koks nors vienkartinis priedas prie pensijos. Suprantu, kad biudžetui tai kainuotų. Bet, ko gero, kainuotų pigiau, nei kainuoja dabar naudojamos priemonės. O ir būtų vienu šūviu nušauti du zuikiai – laikinai „pakeltos pensijos“ bent truputį palengvintų senjorų socialinę dalią ir pagerintų sergamumo sunkia forma statistiką. Bet kuriuo atveju, negąsdinčiau senjorų tuo, kad jei nepasiskiepys, negalės lankytis didesniuose prekybos centruose ar buitinių prekių krautuvėlėse.
6. Atsižvelgiant į tai, kad sergamumas sunkia forma ir mirtingumas jaunesnių nei 40-metų asmenų tarpe yra santykinai labai mažas, o jaunesnio amžiaus asmenų mirtingumo tikimybė nėra didesnė nei sveikatos sutrikimo dėl skiepo sukeltų komplikacijų tikimybė, nedaryčiau jokio spaudimo skiepytis jaunesniems nei 40-metų asmenims. Tuo labiau, kad lengva ar besimptome forma persirgusių asmenų „pridėtinė vertė“ kolektyviniam imunitetui yra didesnė nei tų, kurie yra pasiskiepiję. Šią prielaidą patvirtina naujausi tyrimai, kad natūraliai atsiradęs imunitetas yra 14–27 kartus stipresnis. Taip pat šia prielaidą patvirtina statistika tų šalių, kuriose savo laiku smarkiai buvo išaugęs sergamumas dėl silpnesnių karantino suvaržymų taikymo. Statistika rodo, kad mažas sergamumas ir mirtingumas labiau koreliuoja su anksčiau buvusiu didesniu sergamumu, o ne su bendru paskiepytos populiacijos procentu. Tai paaiškina, kodėl tokį kaip Lietuvos ar mažesnį paskiepytų asmenų procentą turinčios kai kurios valstybės šiandien yra gerokai geresnėje padėtyje netaikydamos GP ar panašių apribojimų (pvz., Lenkija, Čekija). Beje, Švedijos gerą statistiką taip pat labiau paaiškina natūralus imunitetas nei paskiepytos populiacijos procentas (jų gera statistika buvo jau tada, kai dar buvo paskiepyta mažiau populiacijos).
7. Atsižvelgiant į tai, kad paskiepyti žmonės taip pat gali platinti virusą ir, nors teoriškai jį platina mažiau, tačiau dėl didesnio kontaktų skaičiaus bei sukurtos saugumo iliuzijos realiai platina tiek pat ar net daugiau nei nesiskiepiję, sudaryčiau galimybes ir paskatas kuo daugiau žmonių pasinaudoti testais patogiai ir nemokamai. Testai leidžia laiku sužinoti apie užsikrėtimą ir taip vengti viruso platinimo sergant besimptome forma. Todėl asmuo, kuris pasidarė testą, bent kurį laiką visuomenės sveikatos požiūriu yra saugesnis nei pasiskiepijęs. Šiuo metu Lietuvoje nemokami testai yra sunkiai prieinami. Kai kuriuose miestuose norint juos atlikti reikia užsiregistruoti prieš kelias dienas, o atvykus dar laukti ilgoje eilėje (pvz., visam Kaune yra tik vienas toks punktas ir jame tenka laukti ilgoje eilėje). Tuo tarpu teko girdėti, kad Jungtinėje Karalystėje ir Austrijoje yra pilna punktų, kur piliečiai gali atvykti ir greitai pasidaryti nemokamus testus. Taip pat teko girdėti, kad Anglijoje greituosius testus, kuriuos gali atlikti pats gali, gali nemokamai pasiimti vaistinėse. Kaip bebūtų, bet susidaro įspūdis, kad šių šalių vyriausybės labiau myli savo piliečius ir labiau skatina jų atsakingą elgesį.
8. Būčiau nuoseklus ir nekurčiau neracionalių taisyklių, kaip, pvz., leidimas didesniuose prekybos centruose (kur daugiau erdvės) lankytis tik paskiepytiems žmonėms, o tiems, kurie gali greičiau susirgti paliekant grūstis mažose krautuvėlėse. Taip pat nekurčiau taisyklių, kurios neleidžia nepaskiepytiems žmonėms lankytis prekybos centre, tačiau leidžia dalyvauti sausakimšame SEL‘o koncerte. Visiems taikyčiau vienodus žmonių tankumo tam tikrame plote reikalavimus.
9. Tas teises ir laisves, kurios tiesiogiai susiję su rizikos grupės asmenų užkrėtimu, ribočiau tiek, kiek tai yra būtina ir proporcingą. Tačiau netaikyčiau bausmių ir tiesioginių ar netiesioginių sankcijų piliečiams už tai, kad jie pasinaudojo savo žmogaus teise atsisakyti skiepo. Nepaversčiau su visuomenės sveikata tiesiogiai nesusijusių teisių ribojimo (pvz., teisė į mokslą, teisė į darbą, teisė gauti paslaugas) neteisėta priemone daryti piliečiams spaudimą skiepytis.
10. Neribočiau gyventojams prieinamumo prie generinių (nereceptinių) vaistų, kurių bent kokią statistiškai reikšmingą naudą lengvinant susirgimo sunkumą ir eigą patvirtina tyrimai (kad ir preliminarūs). Pirmiausia turiu omenyje Indijos patirtį, kuri pavasarį kilus koronoviruso bangai, nepaisydama PSO rekomendacijų, skatino žmones vartoti invermectino preparatus. Šiandien Indija, kurioje per mėnesi radikaliai sumažėjo sergamumas ir mirtingumas, pasaulio žiniasklaidoje, nušviečiančioje kovą su pandemija, yra nepaaiškinama juoda dėmė. Sunku rasti kitą paaiškinimą, kodėl žiniasklaida ignoruoja Indijos atvejį kaip tik tai, kad Indijos atvejis neatitinka meistreaminio ideologinio naratyvo, kad „tik masinis skiepijimas išgelbės pasaulį“. Todėl visi tam naratyvui neparankūs duomenys yra ignoruojami arba pateikiami tendencingai.
11. Nepalaikyčiau nepasiskiepijusių mobingo ir neskatinčiau visuomenės susiskaldymo vieniems teikiant nepagrįstas privilegijas kitiems taikant nepagrįstus ribojimus.
N. B. Norint įgyvendinti tai, ką parašiau, visuomenę segreguojantis „Galimybių“ pasas nėra nei reikalingas, nei būtinas.
Galbūt po šio posto susilauksiu pašaipos, kad čia bandau vaizduoti „dar vieną ekspertą“. Tai, ką parašiau yra tai, kas prieinama kiekvieno sveiko proto žmogaus kritiniam svarstymui ir remiasi viešai prieinamais duomenis. Tad jei manome, kad galime būti pilietine visuomene, o ne banda, kurią botagų norima priversti įgyti „bandos imunitetą“, verta apie tai pasvarstyti.
Šaltinis: asmeninė autoriaus Facebook paskyra