Liepos 6-oji yra proga prisiminti ne tik Karalių Mindaugą, bet ir jo amžininkus. Vienas iš Mindaugo amžininkų – Šv. Tomas Akvinietis.
Apie Karalių Mindaugą ir jo laikus dažniausiai kalbama pasitelkiant populiarųjį „tamsiųjų viduramžių“ stereotipą, pagal kurį pagrindiniai „politiniai ir teisiniai“ veiksniai, lėmę to meto visuomenės politinę savimonę, buvo valdovų valdžios troškimas, savivalė ir prievarta. Anot šio stereotipo, tais laikais viskas buvo sprendžiama jėga ir galvų kapojimu.
Sunku pasakyti, kokia visuomenės, politikos ir teisingumo samprata vyravo mindauginėje Lietuvoje. Galimas daiktas labai panaši į tą, kuri vaizduojama seriale „Vikingai“. Tačiau galime pasakyti, kokia teisingumo ir valdovo valdžios teisėtumo bei ribų samprata vyravo to meto krikščioniškoje Europoje.
Pasak Mindaugo amžininko Tomo Akviniečio, „teisė yra ne kas kita kaip protingas sutvarkymas dalykų, susijusių su bendruoju gėriu“. O tam, kad valdovo įsakymas turėtų įstatymo galią (prigimtį), reikia, kad valdovo valia būtų „atitinkamai proto tvarkoma“. „Būtent šitaip suprantama, kad valdovo valia turi įstatymo galią, antraip valdovo valia būtų veikiau blogis negu įstatymas“ (Summa theologica, 90 kl.).
Žodžiu, Mindaugas, priimdamas krikštą ir karūną, tuo pačiu ir Lietuvą prijungė prie civilizacijos, kurioje valdovo valia ir teisė buvo suvokiama kaip tai, kas subordinuota protui ir bendrajam gėriui.
Jūsų dėmesiui siūlome ir Žinių radijo laidos „Kas būtų, jei persikeltume į Mindaugo laikus? Ekspertai teigia, kad mus ištiktų rimtas šokas“ išrašą (ČIA).