„Logos“ | 2018
Vyganto Malinausko straipsnyje aptariamos prielaidos sugrąžinti į teisinį bei politinį diskursą prigimtinės teisės tradicijai būdingą bendrojo gėrio kategoriją. Taip pat aptariamos priežastys, lėmusios bendrojo gėrio kategorijos marginalizavimą moderniaisiais laikais. Straipsnyje argumentuojama, kad viešojo intereso kategorija dėl jos esmei būdingo subjektyvumo nėra pajėgi tenkinti su ja siejamų lūkesčių – teikti kriterijus, leidžiančius identifikuoti viešąjį interesą ir duoti priežastį teisės subjektams atsisakyti savo individualių interesų tenkinimo dėl bendrojo labo. Remiantis atlikta bendrojo gėrio sąvokos savybių analize, parodoma, kad bendrojo gėrio kategorija leidžia išvengti trūkumų, būdingų viešojo intereso kategorijai, ir padeda užtikrinti didesnį teisinį tikrumą. Taip pat straipsnyje aptariamas bendrojo gėrio kategorijos santykis su žmogaus teisėmis atskleidžiant konceptualų vidinį ryšį, siejantį abi šias kategorijas.
Įvadas. Viešojo intereso sąvokos aktualumas
Viešojo intereso sąvoka užima ypatingą vietą teisinėje sistemoje. Tai lemia pačios teisės prigimtis. Savo esme teisė yra socialinis reiškinys ir kaip toks gali egzistuoti tik visuomenėje. Visuomenė savo ruožtu negali egzistuoti remdamasi vien atskirų individų interesais. Kaip atrodo „visuomenė“, kurioje kiekvienas jos narys paiso tik savo individualių interesų, kadaise įtaigiai aprašė Hobbesas (Hobbes 1999: 138). Kad ir kokia liberali būtų visuomenė, ji negali sau leisti atsisakyti tam tikrus dalykus pripažinti viešuoju interesu, kuriam teiktinas prioritetas net ir prieš svarbius individualius interesus. Visuomenės egzistavimo sąlyga yra tai, kad tam tikri bendri dalykai sociumo narių laikomi svarbesniais už jų pačių individualius interesus. Todėl jokia teisinė sistema tol, kol ji bent kiek tenkina teisinės valstybės standartus, negali ignoruoti viešojo intereso kategorijos. Savo ruožtu tai lemia, kad viešojo intereso samprata, jo apibrėžimo ir identifikavimo problematika susilaukia nuolatinio tiek teisės mokslininkų, tiek teisės praktikų dėmesio. Kaip pažymi Bartonas ir Matesas, „tai, jog viešojo intereso sampratos apibrėžimo klausimas nagrinėjamas iš įvairių skirtingų mokslinių disciplinų perspektyvų, natūraliai kyla iš fakto, kad terminas „viešasis interesas“ stipriai veikia visuomenės kaip visumos funkcionavimą ir rodo, ar ir kokiu mastu visuomenė yra demokratinė“ (Barton ir Mates 2011: 171). Tačiau, nepaisant viešojo intereso sąvokos svarbos teisinės valstybės funkcionavimui, skirtingų autorių bandymai pateikti jos praktiškai pritaikomą apibrėžimą bei identifikavimo kriterijus duoda tik ribotus rezultatus.
Teisės mokslo nepajėgumas formuluoti patenkinamą ir praktiškai pritaikomą viešojo intereso apibrėžimą lėmė susitaikymą su šios sąvokos neapibrėžtumu ir požiūrio, jog viešojo intereso neįmanoma ar net nepageidautina apibrėžti, įsivyravimą (Klimas ir Lankelis 2014, 121). Tačiau viešojo intereso sąvokos neapibrėžtumas neišvengiamai veda ir į teisinį neapibrėžtumą bei netikrumą. Nesant patikimų kriterijų, leidžiančių identifikuoti viešąjį interesą, teisėsaugą ir teisingumą užtikrinančių institucijų sprendimai, lemiantys visuomenės narių teisių apribojimus, tampa ne tokie prognozuojami ir labiau arbitralūs. Tai būna rimtas iššūkis teisinės valstybės funkcionavimui, nes vienas pamatinių teisinės valstybės principų yra teisinio tikrumo principas. Kaip nurodo Konstitucinis teismas, „[n]eužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise“ (Konstitucinio teismo 2002 11 25 nutarimas). Teisinei sistemai nepajėgiant užtikrinti teisinio tikrumo, teisinės valstybės projektas būna iki galo nerealizuotas. Todėl viešojo intereso apibrėžimo bei identifikavimo klausimas išlieka aktualia teorine bei praktine problema. Sunkumai, su kuriais susiduria teisinė ir politinė sistema, bandydama identifikuoti viešąjį interesą, skatina prisiminti bei įvertinti bendrojo gėrio kategoriją. Tuo labiau, kad pastaruoju metu teisiniame ir politiniame Lietuvos diskurse galima pastebėti vis dažnesnį bendrojo gėrio sąvokos paminėjimą įvairiomis formomis (Konstitucinio teismo 2014 01 24 nutarimas).
Šio straipsnio tikslas yra aptarti bei įvertinti tuos bendrojo gėrio sąvokos aspektus, kurie leidžia bendrojo gėrio sąvoką vartoti kaip viešojo intereso sinonimą ar net alternatyvią kategoriją, pajėgią geriau nei viešojo intereso sąvoka atitikti šiuolaikinės teisinės valstybės lūkesčius.
Viešojo intereso sąvokos įsitvirtinimas ir jos problemiškumo priežastys
Nuo pat antikos laikų iki pat septynioliktojo amžiaus vidurio Vakarų civilizacijos teisinėje ir politinėje tradicijoje pagrindinę vietą užėmė bendrojo gėrio sąvoka. Bendrasis gėris buvo vyraujantis socialinis, politinis ir teisinis visuomenės organizavimosi ir valdžios legitimumo principas (Douglass 1980: 107). Aristotelis bendruoju gėriu grindė bet kokios bendrijos, taip pat ir valstybės, egzistavimą. Jo požiūriu bendrasis gėris yra vidinis principas, dėl kurio asmenys linkę telktis į bet kokią bendriją. Aristotelio žodžiais:
Kadangi kiekviena valstybė, kaip matome, yra tam tikra bendrija, o kiekviena bendrija yra susikūrusi dėl kokio nors gėrio (juk visi viską daro to, ką jie laiko gėriu labui), akivaizdu, kad visos jos siekia kokio nors gėrio, o labiausiai ir aukščiausiojo gėrio siekia ta bendrija, kuri yra visų svarbiausioji ir apima visas kitas; ši bendrija ir vadinama valstybe, arba pilietine bendrija (Aristotelis 2009: 7).
Aristotelio suformuluotą bendrojo gėrio, kaip grindžiančio valstybę principo, sampratą perėmė ir toliau plėtojo krikščioniškieji viduramžiai. Bendrojo gėrio kategorija tapo pagrindine kategorija aiškinant bei apibrėžiant prigimtinę teisę. Teisę Akvinietis apibrėžė kaip proto potvarkį (protingą tvarką) dėl bendrojo gėrio (Akvinietis 2005: 39). Bendrasis gėris buvo suvokiamas kaip tai, kas legitimuoja valdžią. Klasikinės prigimtinės teisės požiūriu „valstybė neturėjo kito tikslo, kaip tik tarnauti bendrajam gėriui“ (Douglass 1980: 104). Anot Akviniečio,
ką nors kreipti į bendrąjį gėrį priklauso arba visai daugumai, arba kam nors visą daugumą pavaduojančiam. Todėl leisti įstatymą priklauso arba visai daugumai, arba viešam asmeniui, kurio pareiga rūpintis visa dauguma (Akvinietis 2005: 35).
Akviniečio laikų visuomenėje rūpinimasis bendruoju gėriu dažniausiai buvo valdovo prerogatyva (ten pat: 39). Deja, moderniųjų laikų priešaušryje įsigalėjus absoliutinei monarchijai, valdovo pareiga rūpintis bendruoju gėriu vis dažniau virsdavo figos lapu paties monarcho savanaudiškiems interesams pridengti. Užuot rūpinęsi visuomenės bendruoju gėriu, monarchai savo privačius interesus vis dažniau pradėjo traktuoti kaip visuomenės bendrąjį gėrį, paversdami visą visuomenę savo interesų įkaite. To laiko nuotaiką atspindi Prancūzijos karaliui Liudvikui XIV (1638–1715) priskiriamas posakis L’Etat, c’est moi (Valstybė – tai aš) (Marignié 2012: 12) [1]. Monarcho prerogatyva rūpintis bendruoju gėriu vis dažniau buvo pasitelkiama monarcho pretenzijoms į absoliučią valdžią pateisinti (Douglass 1980: 106). Piktnaudžiavimas absoliučia valdžia galiausiai privedė prie monarchijų žlugimo arba jų valdžios esminio apribojimo (Reising 2014: 9). Šio piktnaudžiavimo aukomis tapo ne tik pačios monarchijos, bet ir to meto politinį mąstymą grindę principai, tarp kurių bendrojo gėrio sąvoka užėmė pagrindinę vietą. Septynioliktame bei aštuonioliktame amžiais įvykę kultūriniai socialiniai pokyčiai, susiję su absoliutinių monarchijų žlugimu, be kitų dalykų, lėmė ir bendrojo gėrio sąvokos išstūmimą iš politinio bei teisinio diskurso ir jos pakeitimą viešojo intereso sąvoka (Douglass 1980: 107). Viešojo intereso sąvoka žymėjo ne tik perėjimą nuo feodalinės prie modernios valstybės, bet ir slinktį prie individualistinio požiūrio į visuomenę (ten pat). Susiformavusi kaip bendrojo gėrio sąvokos alternatyva, viešojo intereso kategorija tapo viena iš šiuolaikinę liberalią teisinę bei politinę sistemą reprezentuojančių sąvokų. O bendrojo gėrio kategorija vyraujančiame teisiniame ir politiniame diskurse tebėra tapatinama su tam tikra autoritarine bei paternalistine tradicija, vargiai, jei iš viso, derančia su liberaliąja demokratija (Simm 2011: 556). Todėl pagrįstai gali kilti klausimas, ar šiuolaikinėje liberalios demokratijos visuomenėje verta grįžti prie bendrojo gėrio koncepcijos, užuot ir toliau vadovavusis viešojo intereso kategorija? Ir ar bendrojo gėrio kategorija, genetiškai susijusi su praeities politinėmis ir teisinėmis teorijomis bei sistemomis, iš viso gali būti relevantiška mūsų moderniais laikais? Atsakant į šį klausimą svarbu pažymėti, kad praeities monarchistų piktnaudžiavimas bendrojo gėrio kategorija reprezentuoja ne šios kategorijos trūkumus, bet bendrojo gėrio sąvokos ir apskritai visos prigimtinės teisės tradicijos perversiją, būdingą konkrečiam laikotarpiui ir konkrečiai politinei situacijai (Douglass 1980: 106). Sakyti, kad bendrojo gėrio kategorija nėra aktuali, nes praeityje ja buvo piktnaudžiaujama, yra tas pats, kas siūlyti atsisakyti demokratijos tuo pretekstu, kad kartais ja būna piktnaudžiaujama. Bendrojo gėrio kategorijos aktualumas šiuolaikiniam teisiniam bei politiniam mąstymui priklauso ne nuo to, ar praeityje šia kategorija buvo piktnaudžiaujama, bet ar ji yra pajėgi geriau, nei viešojo intereso kategorija susidoroti su jai priskiriamomis funkcijomis. Siekiant atsakyti į šį klausimą, verta atidžiau pažvelgti į probleminius viešojo intereso sampratos aspektus, lemiančius jos taikymo teorines bei praktines problemas.
Viešojo intereso kategorija yra teisinis konstruktas, leidžiantis pateisinti individualių teisių apribojimus bei saugantis visuomenę nuo destrukcijos. Kaip jau buvo minėta, visuomenė ir valstybė negali egzistuoti, jei tam tikrais atvejais nėra teikiamas prioritetas tam, kas yra bendra, prieš tai, kas yra individualu. Tam, kad esant tam tikroms sąlygoms galėtų būti pateisinami valdžios veiksmai, susiję su atskirų visuomenės narių teisių apribojimu, reikia tokį apribojimą pateisinančio pagrindo. Tokio teisių apribojimo pateisinimo pagrindo funkciją ir atlieka viešojo intereso kategorija. Tačiau tam, kad viešojo intereso kategorija galėtų atlikti jai priskiriamas funkcijas, ji turi pasižymėti dviem savybėmis. Pirma, turi būti įmanoma santykinai objektyviai identifikuoti viešąjį interesą, nes tik būdamas objektyvus jis gali išvengti jo taikymo arbitralumo ar sutapatinimo su tam tikrų įtakingų visuomenės grupių
privačiais interesais. Identifikuojant viešąjį interesą, į objektyvumo reikšmę atkreipia dėmesį ir teismai. Anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, viešasis interesas „paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai…“ (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2008). Antra svarbi savybė – viešasis interesas turi teikti teisės subjektams vidinę priežastį atsisakyti savo individualių interesų dėl bendro visuomenės labo. Abi šios savybės turi lemiamą reikšmę viešojo intereso kategorijos funkcionavimui teisinėje bei politinėje sistemoje. Todėl viešojo intereso klausimas visuomet yra „kriterijų (elementų, požymių, pagal kuriuos atpažįstamas viešasis interesas) ir prioritetų (argumentų, kurie lemia pirmenybės viešajam interesui suteikimą)“ (Bieliūnienė, Burnytė, ir kiti 2015: 17) klausimas. Nesant patenkinamo atsakymo į abu šiuos klausimus, viešojo intereso kategorija nėra pajėgi patenkinti su ja siejamus lūkesčius.
Kodėl teisės teorijai ir praktikai sunkiai sekasi pateikti patenkinamus atsakymus į minėtus klausimus? Atidesnis žvilgsnis atskleidžia, kad viešojo intereso sąvokos problemiškumas glūdi pačioje jos struktūroje. Viešojo intereso sąvoka apima du vienas kitam prieštaraujančius sandus – viešumą, reprezentuojantį tai, kas visuomenei tam tikru aspektu yra bendra, ir interesą, atspindintį tai, kas yra individualu bei subjektyvu. Pati intereso sąvoka implikuoja subjektyvumą. Trumpulis nurodo, kad „[ i]nteresą paprastai galima apibrėžti kaip įsisąmonintą būtinybę patenkinti poreikį“ (Subochev 2008: 8), tačiau jis taip pat pažymi, kad „sunku būtų įsivaizduoti, jog gali egzistuoti vienas visiems subjektams bendras poreikis“ (Trumpulis 2010: 126). Jei dar galima būtų kalbėti apie tam tikrus žmogui būdingus objektyvius poreikius, tai intereso sąvoka savyje neturi jokio objektyvumo. Kaip nurodo Trumpulis, interesas yra tai, kas įsisąmoninta. Jei individas neįsisąmonina kokio nors jam svarbaus poreikio, poreikis taip ir netampa jo interesu. Todėl tik pats individas gali subjektyviai nuspręsti, kas yra jo interesai. Niekas už patį individą negali nuspręsti, kas yra jo interesas, tuo pačiu nesunaikindamas individo laisvės. Bet koks bandymas už individą ar individus nuspręsti, kokie yra jų „tikrieji“ interesai, neišvengiamai veda į paternalizmą, kurio taip siekia išvengti šiuolaikinė liberali demokratija. Atskirų autorių bandymai „suobjektyvinti“ viešojo intereso kategoriją, siejant ją su tam tikrų individo interesų svarba bei objektyvumu, arba palieka neišspręstus svarbius klausimus, arba veda prie pačios intereso sąvokos atsisakymo. Pavyzdžiui, Newmanas siūlo tokį objektyvaus intereso apibrėžimą:
interesas yra santykis, nurodantis kažką (objektą, apibrėžtiną kaip tikrovės pokytį), kuris padaro kažkieno (subjekto) gyvenimą geresnį. Tokiu būdu interesai nėra subjektyvios preferencijos, bet objektyvus santykis tarp subjekto ir objekto, nurodantis kokiu aspektu objektas padaro subjekto gyvenimą geresnį (Newman 2004: 129).
Tačiau Newmano pateiktame apibrėžime objektyvus yra ne pats interesas, bet tik pokytis, įgalinantis realizuoti interesą. Kitaip tariant, Newmano siūlomas apibrėžimas gali būti pasitelktas vertinti ne paties intereso, bet priemonių, galinčių padėti realizuoti subjektyvų interesą, objektyvumą. Panašios problemos kyla ir bandant diferencijuoti interesus į „svarbius“ ir „nesvarbius“. Tai, kas vienam individui yra svarbu, kitam gali būti šalutinės reikšmės dalykas. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, vienam individui gali būti svarbu išsaugoti nepaliestą kraštovaizdį, o kitam individui gali būti svarbiau iš turimos žemės gauti kuo didesnį pelną, net jei tam reikėtų radikaliai pertvarkyti kraštovaizdį. Visa tai tik rodo, kad bet koks bandymas „suobjektyvinti“ intereso sąvoką yra pasmerktas nesėkmei, nes subjektyvumas priklauso pačiai intereso sąvokos esmei. Bet kokie bandymai intereso sąvokai suteikti objektyvumo neišvengiamai veda prie paties individo subjektyvių preferencijų, kurios sudaro intereso esmę, ignoravimo.
Ne mažiau problemiška yra ir viešumo kategorija. Nors viešumo sąvoka yra skirta atriboti viešąją sritį nuo privačios, pati ši skirtis nėra akivaizdi. Lietuvių kalbos didžiojo žodyno nurodoma žodžio viešas reikšmė – visiems skirtas, visuomenės naudojamas (Lietuvių kalbos žodynas). Net jei tam tikri interesai atspindi didelės arba svarbios grupės visuomenės narių interesus, tai savaime jų nepadaro viešuoju interesu bendro visų visuomenės narių intereso prasme. Problemos neišsprendžia ir viešumo tapatinimas su valstybės ar valdžios institucijų interesais. Demokratinėje visuomenėje valstybės interesus formuluoja valstybės politika, kurią lemia parlamentinė dauguma. Tačiau daugumos intereso įvardijimas valstybės ar savivaldos interesu jo savaime nepaverčia bendru visų visuomenės narių interesu. Toks interesas ir toliau yra daugumos interesas, kuriam suteikiamas valstybės intereso statusas. Pavyzdžiui, dalies valstybės piliečių interesas patogioje vietoje turėti futbolo stadioną šio intereso savaime nepaverčia bendru visų valstybės gyventojų interesu, kuriuo remiantis privati žemė galėtų būti paimama visuomenės poreikiams. Valdžios institucijų sprendimas stadiono statybą pripažinti nacionalinės svarbos objektu, o kartu ir žemės paėmimą jo statybai viešuoju interesu, reiškia, jog demokratinėje valstybėje šiuo atveju prioritetas teikiamas futbolo mėgėjų interesams žemės savininkų interesų sąskaita.
Ankstyvojoje demokratijoje, kai demokratija buvo tapatinama su daugumos valdžia, viešumas pagrįstai galėjo būti tapatinamas su valstybės ar vyraujančiais visuomenės interesais. Tačiau toks požiūris šiuolaikinėje demokratijoje yra problemiškas pirmiausia todėl, kad jis įgalina daugumos visuomenės narių privačius interesus paskelbti viešaisiais, šitaip juos prioritetizuojant prieš kitų visuomenės narių interesus. Iš esmės tai reiškia ne ką kitą, kaip daugumos interesų tenkinimą mažumos sąskaita. Toks požiūris nėra priimtinas šiuolaikinėms konstitucinėms demokratijoms, kuriose konstitucija suvokiama kaip antimažoritarinis aktas (Konstitucinio teismo 2006 08 25 nutarimas), apribojantis daugumos siekius tenkinti savo interesus mažumos sąskaita. Ši aplinkybė tik dar labiau paryškina viešojo intereso sąvokos problemiškumą. Viešojo intereso kategorija suponuoja, kad tam tikri interesai, priskiriami viešiesiems, yra svarbesni už individualius interesus. Bet pati savyje viešojo intereso sąvoka neturi jokių vidinių kriterijų, išskyrus demokratinę arba teisminę procedūrą, paskelbiančią tam tikrus interesus viešaisiais, kurie leistų pagrįsti prioriteto teikimą vieniems interesams kitų interesų atžvilgiu. Tam, kad viešojo intereso sąvoka galėtų tenkinti su ja siejamus lūkesčius – pateisinti tam tikrų visuomenei svarbių interesų prioritetizavimą prieš individualius interesus, ji turi suteikti teisės subjektams vidinę priežastį atsisakyti jiems svarbių interesų dėl bendrojo labo. Jei tai, kas laikoma „viešuoju interesu“, teisės subjektams neteikia jokios vidinės priežasties atsisakyti svarbių individualių interesų tenkinimo, pati viešojo intereso kategorija lieka tik teisiniu konstruktu, įgalinančiu tenkinti daugumos visuomenės narių interesus likusių visuomenės narių interesų sąskaita. Tam tikrų interesų paskelbimas „viešaisiais“ savaime nesuteikia likusiems visuomenės nariams daugiau vidinių priežasčių atsisakyti savo asmeninių interesų, nei bet kurio atskiro individo svarbus asmeninis interesas nesuteikia priežasties likusiems individams atsisakyti jų pačių asmeninių interesų. Pavyzdžiui, laisvo priėjimo prie ežerų pakrančių paskelbimas įstatymo aktu viešuoju interesu žemės savininkui nesuteikia daugiau vidinių priežasčių neaptverti jam priklausančios ežero pakrantės, nei paprastas kaimynų interesas maudytis jam priklausančioje ežero pakrantėje. Todėl viešasis interesas negali būti legitimuojamas vien tik demokratinio proceso būdu ar teisėkūros aktu. Teisės subjektui vidine priežastimi atsisakyti savo interesų tenkinimo kitų interesų labui gali būti tik vidinis suvokimas, kad konkrečioje situacijoje yra teisinga ir protinga atsisakyti savo individualaus intereso tenkinimo dėl bendrojo labo. Tačiau konkuruojantis kitų individų interesas savaime nėra nei protinga, nei teisinga priežastis atsisakyti tenkinti savo individualų interesą. Taip yra todėl, kad subjektyvioje plotmėje visi interesai yra lygiaverčiai. Subjektyvioje plotmėje kiekvienam individui patys svarbiausi yra jo paties interesai.
Visa tai lemia, kad savo esme būdama subjektyvios prigimties, viešojo intereso sąvoka iš principo nėra pajėgi patenkinti su ja siejamo esminio teisinės sistemos lūkesčio – duoti aiškius kriterijus, leidžiančius viešąjį interesą atskirti nuo privataus ir teikti individui vidinę priežastį tam tikriems bendriems interesams teikti prioritetą prieš jo paties asmeninius interesus. Nesant aiškių vidinių priežasčių, kodėl viešajam interesui individas turėtų teikti prioritetą prieš savo asmeninius interesus, pati viešojo intereso kategorija neišvengiamai tampa priklausoma nuo daugumos lemiamo demokratinio proceso. Todėl kai kurie autoriai pagrįstai atkreipia dėmesį, kad viešojo intereso kategorija gali būti lengvai uzurpuojama įtakingų socialinių grupių, kurios savo privatiems interesams užkabina „viešojo intereso“ etiketę (McHarg 1999: 676). Tai tik parodo, kad demokratijos amžiuje viešojo intereso sąvoka nėra atsparesnė piktnaudžiavimui nei bendrojo gėrio sąvoka absoliučios monarchijos laikais. Tik šiais laikais monarchus, dangsčiusius savo asmeninius interesus tariamu rūpesčiu bendruoju gėriu, keičia socialinę, ekonominę ir politinę galią turinčios interesų grupės, savo interesams suteikiančios viešojo intereso statusą.
Viešasis interesas kaip bendrasis gėris
Kodėl viešojo intereso kategorija, nepaisant nurodytų pačiai jos prigimčiai būdingų trūkumų, vis dėlto funkcionuoja teisinėje sistemoje ir yra praktinis orientyras pateisinti tam tikrų individualių interesų apribojimą visuomenės labui? Vienas iš galimų paaiškinimų – tai, kas formaliai įvardijama viešuoju interesu, dažnai sutampa su tuo, ką visuomenės nariai intuityviai suvokia kaip bendrąjį gėrį. Kitaip tariant, viešojo intereso kategorijos gebėjimas pateisinti prioriteto teikimą bendram visuomenės labui prieš individualius interesus kyla ne iš pačios viešojo intereso kategorijos, bet iš jos faktinio sutapimo su tuo, ką visuomenės nariai linkę pripažinti bendruoju gėriu. Tai, kad viešojo intereso kategoriją linkstama tapatinti su tam tikrais gėriais (ne tik interesais), rodo ir pastarojo meto mokslininkų darbai bei teismų praktika. Kaip teigia Trumpulis, „[i ]nteresas visada yra nukreiptas į objektą, jis negali egzistuoti, jeigu nėra nukreiptas į tam tikrą gėrį“ (Trumpulis 2010: 127). Kitaip tariant, bet koks interesas, įskaitant ir viešąjį interesą, grindžiamas ne savimi pačiu, bet gėriu, į kurį jis nukreiptas. Atitinkamai intereso svarba kyla ne iš paties intereso, bet iš gėrio, į kurį jis nukreiptas, svarbos. Tai, kad gėriai, o ne interesai, pateisina valstybės egzistavimą, užsimenama ir pastarojo meto Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje. Konstitucinio teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarime nurodoma:
Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio teismo 2014 01 24 nutarimas).
Šiame nutarime aiškiai nurodoma, kad visuomenė ir valstybė remiasi ne ją sudarančių individų interesais, bet tam tikrų visuomenei svarbių gėrių puoselėjimu bei saugojimu. Būtent šie gėriai lemia, kad ir pati valstybė yra bendras visos visuomenės gėris. Negalima nesuvokti, kad tokia valstybės samprata artima Aristotelio suformuluotai sampratai, pagal kurią valstybė yra ne kas kita, kaip aukščiausias bendrasis gėris (Aristotelis 2009: 7). Tačiau, kaip nurodoma Konstitucinio Teismo nutarime, bendrasis gėris kyla ne iš valstybės, bet atvirkščiai – valstybė kyla iš bendrojo gėrio. Valstybė, kuri nesaugo tam tikrų svarbių gėrių, pati nustoja priežasties būti laikoma „bendru visos visuomenės gėriu“ (Konstitucinio teismo 2014 01 24 nutarimas).
Ar tai reiškia, kad galima viešojo intereso sąvoką pakeisti bendrojo gėrio sąvoka? Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo to, ar bendrojo gėrio kategorija gali geriau nei viešojo intereso kategorija patenkinti su ja siejamus teisinės sistemos lūkesčius, ir ar viešojo intereso sąvoka gali būti „be liekanos“ redukuojama į bendrojo gėrio kategoriją. Kaip jau minėta, viešojo intereso kategorijai yra keliami du esminiai reikalavimai – atpažįstamumo ir pateisinamumo. Tam, kad viešojo intereso kategorija galėtų visavertiškai funkcionuoti kaip teisinė kategorija, ji turi būti palyginti objektyviai identifikuojama bei teikti vidinę priežastį teisės subjektams apriboti savo individualius interesus dėl „viešojo intereso“. Ligšiolinė analizė parodė, kad viešojo intereso kategorija sunkiai gali patenkinti abu šiuos lūkesčius. Ir tai yra susiję su pačiai viešojo intereso sąvokai būdingu vidiniu prieštaringumu. Bet ar bendrojo gėrio kategorija yra labiau pajėgi tenkinti apibrėžtumo ir pateisinamumo lūkesčius? Kitaip tariant, ar bendrąjį gėrį lengviau identifikuoti nei viešąjį interesą ir ar bendrojo gėrio kategorija yra pajėgi duoti vidinę priežastį jam teikti prioritetą prieš individualius interesus?
Bandant atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad bendrojo gėrio kategorijoje abu šie klausimai yra konceptualiai susiję ir negali būti vienas nuo kito atskirti. Jei koks nors gėris pats savaime neteikia tokios vidinės priežasties jam teikti prioritetą individualių interesų atžvilgiu, jis de facto negali būti laikomas bendruoju gėriu. Kitaip tariant, vidinės priežastys teikti prioritetą tam tikriems gėriams individualių interesų sąskaita tuo pat metu yra ir kriterijus, leidžiantis atskirti bendrąjį gėrį nuo privačių gėrių. Bendrojo gėrio kategorija konceptualiai negali būti atskirta nuo vidinių priežasčių tam tikriems bendriems dalykams teikti prioritetą prieš individualius interesus. Bendrasis gėris egzistuoja tol, kol egzistuoja jo prioritetiškumą pateisinančios priežastys. Kai išnyksta tokia priežastis, gėris nustoja būti bendruoju gėriu ir tampa tik privačiu gėriu arba vertybe. Visuomenės nariai tam tikrus gėrius yra linkę suvokti kaip bendrąjį gėrį ne todėl, kad tokia yra įstatymų leidėjo valia ar visuomeninė sutartis2 , bet todėl, kad visuomenę sudarantys individai turi vidinę priežastį šiam gėriui teikti pirmenybę prieš savo ir kitų asmenų individualius interesus. Šia prasme bendrasis gėris negali būti nustatomas valingu teisėkūros ar administraciniu aktu. Jis tik gali būti suvokiamas, atpažįstamas ir pripažįstamas. Pasak Finniso, bendrasis gėris yra suvokiamas kaip visuma
materialių ir kitų sąlygų, kurių įgyvendinimui linkęs teikti pirmenybę kiekvienas bendruomenės narys siekdamas savo asmeninio tobulėjimo. Todėl kiekvienu atveju „bendrasis gėris“, susijęs su tam tikru veiksniu ar veiksnių aibe (ar vertybe, kaip konkrečiu veikiančiu tikslu, ar vertybės įgyvendinimo sąlygomis, ar tikslo pasiekimu), kurie, kaip kažkieno praktinio protavimo išmąstymai, leistų jam suvokti, kaip bendradarbiauti su kitais ir tų kitų požiūriu paskatintų juos bendradarbiauti tarpusavyje ir su juo (Finnis 2014: 210).
Finnisas nurodo, kad pati bendrojo gėrio kategorija glaudžiai susijusi su protui suvokiamomis priežastimis, skatinančiomis, užuot elgusis savanaudiškai, bendradarbiauti su kitais visuomenės nariais siekiant savo asmeninių tikslų. Pažymėtina, kad Finnisas bendrojo gėrio kategorijos nesieja su bendrais visuomenės narių tikslais. Todėl jis klasikinę valdžios laivo analogiją, kurioje visuomenė – laivo keleiviai, o vairininkai – valdžia, laiko netikslia (ten pat). Finniso įsitikinimu, nėra tikslu teigti, kad „politinė bendruomenė taip pat turi tam tikrą apibrėžtą ir visiškai pasiekiamą tikslą“ (ten pat). Ir „[l]ygiai taip nėra priežasties manyti, kad kiekvienas politinės bendruomenės narys turi ar privalėtų turėti kurį nors iš tokių tikslų ar apibrėžiamų tikslų aibę, kurią politinė bendruomenė palaiko ar stengiasi palaikyti“ (ten pat: 211). Bendrasis gėris šiuo atveju sietinas ne su tam tikrais politiniais tikslais, bet su sąlygų visuma, įgalinančia visuomenės narius gyventi visavertį gyvenimą. Panašiai bendrasis gėris, sekant klasikine prigimtinės teisės tradicija, yra suvokiamas ir Katalikų Bažnyčios socialiniame mokyme. Katalikų Bažnyčios Katekizme nurodoma, kad „[b ]endrasis gėris suvoktinas kaip „visuomeninio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti tiek grupėms, tiek pavieniams nariams geriau ir lengviau pasiekti tobulumą“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas 2012: 528). Čia bendrasis gėris taip pat siejamas ne su tikslais, bet su tam tikrų materialių ir nematerialių socialinių sąlygų visuma. Tų sąlygų suvokimas ir teikia vidinę protingą priežastį jų išsaugojimui teikti prioritetą prieš individualius interesus. Bendrasis gėris egzistuoja todėl, kad kiekvienas protingas visuomenės narys suvokia, jog ši sąlygų visuma yra būtina prielaida tenkinti jo paties asmeninius interesus. Išnykus šioms sąlygoms, sunyksta arba visai išnyksta galimybės tenkinti ir individualius interesus. Todėl logine prasme sąlygos visuomet yra pirmesnės už patį interesą. Nesant sąlygų, įgalinančių interesų realizavimą, individualūs interesai pasilieka svajonių lygmenyje. Pavyzdžiui, interesas įgyti aukštąjį išsilavinimą šalyje, kurioje nėra aukštųjų mokyklų, yra tik nepasiekiama svajonė. Bet ar taip suvokiamas bendrasis gėris gali būti lengviau identifikuojamas nei viešasis interesas? Kitaip tariant, ar egzistuoja kriterijai, leidžiantys konkrečiu atveju identifikuoti tai, kas yra bendrasis gėris? Tik esant tokiems kriterijams bendrojo gėrio kategorija gali turėti ne tik teorinę, bet ir praktinę vertę, leidžiančią jai varžytis su viešojo intereso kategorija.
Bus daugiau