Ankstesnę Vyginto Gončio repliką apie Lietuvos statistikos departamento keistokas, švelniai tariant, pastangas parodyti, jog mokslinių tyrimų ir eksperimentinę plėtrą (toliau – MTEP) Lietuva finansuoja kur kas geriau, nei iš tikrųjų yra, skaitykite ČIA.
Valstybės deklaruojami siekiai remti inovacijas ir kurti žinių ekonomiką (Strategija Lietuva 2030) nesulaukia finansinės paramos. Nors pagal Lietuvos statistikos departamento (LSD) duomenis apie MTEP finansavimą atsiliekame nuo daugelio ES šalių, tačiau jų elementarus palyginimas su duomenimis iš kitų institucijų (Sodros, Finansų ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija ir kt.) rodo, kad ir jie yra ženkliai užkelti.
Lietuva tarptautinėms organizacijoms teikia duomenis, kad valstybės parama MTEP sudaro apie 0,33% BVP, o tyrėjų skaičius aukštosiose mokyklose yra net 14000 ir tik 2000 mažesnis už pilną darbuotojų skaičių, registruotą Sodroje. Tyrėjų skaičius yra beveik tūkstančiu didesnis už pilną dirbančiųjų skaičių universitetuose, o tai reiškia, kad MTEP vykdo ir kolegijos.
Akivaizdu, kad visos aukštosios mokyklose LSD anketose nepagrįstai deklaruoja kaip tyrėjus tik pedagoginį ar pagalbinį darbą dirbančius darbuotojus ir dalį jų atlyginimų nepagrįstai deklaruoja kaip AM MTEP išlaidas. Tai yra nesuderinama su realiais MTEP finansavimo skaičiais, kurie pasiekia mokslo ir studijų institucijas per ŠMM.
Visų tyrėjų, mokslininkų ir dėstytojų (įskaitant ir mokslo institutus) atlyginimams pakelti 20% užtenka 23 mln. eurų. Tai reiškia, kad tyrėjų ir dėstytojų kartu sudėjus yra mažiau nei 10 000. Mokslui ir menui finansuoti mokslo ir studijų institucijoms, įskaitant LMT ir LMA, ŠMM skiria tik 0,17% BVP. Už šias dvigubai mažesnes lėšas universitetai ir institutai paskelbia per 2000 mokslinių publikacijų, kurios ir sudaro praktiškai visą tarptautinių organizacijų nustatomą Lietuvos mokslinę produkciją. Todėl yra pagrindo manyti, kad LSD rodoma valstybės parama MTEP yra dvigubai padidinta.
Daug abejonių kelia ir užsienio lėšų panaudojimo Lietuvos MTEP apskaita, nes didžioji dalis tų lėšų yra skirtos statyboms pastatų, kurie keičia senus mokslo ir studijų sistemos pastatus, dažnai žymiai vertingesnius, į naujesnius. Yra akivaizdu, kad Lietuvos mokslo ir studijų sistema traukiasi ir žymiai didesnė nekilnojamo turto dalis, nei pastatoma ar suteikiama universitetams ir institutams, lieka kitoms valstybės reikmėms.
Norėdami, kad valstybės mokslo ir studijų politika remtųsi patikima statistika, privalome organizuoti nuolatinę akademinės bendruomenės kontrolę, kaip atsakingos valstybės institucijos vykdo mokslo ir studijų potencialo ir finansavimo apskaitą bei teikia informaciją tarptautinėms organizacijoms.
Be patikimos statistikos nėra įmanoma atsakinga valstybės viešojo sektoriaus bei mokslo ir studijų politika. Įvairių šaltinių duomenų skirtumai apie investicijas į švietimą Lietuvoje siekia beveik milijardą eurų. Klaidinančių duomenų pagrindu vykdoma šio sektoriaus efektyvinimo politika veda prie to, kad atlyginimai visame švietimo sektoriuje ir ypatingai aukštojo mokslo tapo visai nekonkurencingi šalies viduje. Tarptautiniame kontekste problema yra dar aštresnė, nes dėl Lietuvos ekonominės ir fiskalinės politikos ypatumų visų atlyginimų lygis neatitinka pasiekto išsivystymo lygio.
Susikaupusios viešojo sektoriaus atlyginimų didinimo problemos reikalauja naujų visos ekonomikos valdymo sprendimų, tačiau tai neįmanoma be didesnio mokslininkų įsitraukimo. Todėl mokslo ir studijų finansavimo bei mokslininkų ir dėstytojų profesijos prestižo bei atlyginimų didinimo programa yra esminė sąlyga ir kitų problemų sprendimui.
Reikalaujame sudaryti ilgalaikę švietimo šakos darbuotojų, įskaitant dėstytojus ir tyrėjus, atlyginimų didinimo programą ir įteisinti ją šakos trišaliu susitarimu. Programos įgyvendinimo stebėseną turi vykdyti akademinės bendruomenės sudaryta kvalifikuotų ekspertų grupė. Tokia tarpdisciplininė ekspertų grupė turėtų rūpintis ir platesniu ekonominiu programos įgyvendinimo pagrindimu, viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų proporcijų sureguliavimu ir darbo Lietuvos institucijose konkurencingumu tarptautiniame kontekste. Stebėsenos grupė turi įvertinti ir visus ankstesnius viešojo sektoriaus valdymo sprendimus, atlikti savotišką padarytų klaidų analizę, o savo darbo rezultatus nuolat skelbti – ne rečiau kaip kartą per metus, viešai.