Jau nuo 1991 metų Lietuvoje veikia vieninga mokslo ir studijų sistema, mūsų institucijose atliekami moksliniai tyrimai didžiausią pridedamąją vertę kuria ugdydami kompetencijas pačiose įvairiausiose mokslo srityse ir kryptyse. Vyresnieji mokslininkai yra gyvi liudininkai to, kaip mokslo potencialas mūsų šalyje nuolat traukiasi per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį.
Akivaizdu yra ir tai, kad mokslininkų, tyrėjų ir kitų mokslo darbuotojų atlygis už jų darbą tapo beveik pats mažiausias tarp ES šalių, nors pagal ekonominius rodiklius esame sparčiausiai augusi ekonomika per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tyrėjų atlyginimų atsilikimas nuo kitų panašių šalių siekia maždaug du kartus. Valstybės deklaruojami siekiai remti inovacijas ir kurti žinių ekonomiką (Strategija Lietuva 2030) ne tik kad nesulaukia finansinės paramos, bet yra maskuojami nepatikimais Statistikos departamento duomenimis apie mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (toliau – MTEP) finansavimą Lietuvoje.
Lietuva visoms tarptautinėms organizacijoms teigia, kad valstybės parama MTEP sudaro apie 0,6% BVP ir dirba čia apie 20 000 tyrėjų. Tai yra visiškai nesuderinama su realiais MTEP finansavimo skaičiais, kurie pasiekia mokslo ir studijų institucijas per ŠMM. Visų mokslininkų ir dėstytojų atlyginimams pakelti 20% užtenka 23 mln eurų. Tai reiškia, kad tyrėjų, įskaitant ir visus dėstytojus, yra mažiau nei 10 000. O mokslui ir menui finansuoti mokslo ir studijų institucijoms, įskaitant ir LMT ir LMA, ŠMM skiria tik 0,17% BVP.
Klausimas Lietuvos statistikos departamentui: kaip gaunamas valstybės (visas be verslo) MTEP finansavimas 0,6 BVP ir kodėl jis nepasiekia Lietuvos mokslininkų?
Mūsų paprastas paaiškinimas yra: LSD prideda 30% visų kitų studijoms skirtų lėšų (pasinaudodami ŠMM rekomendacija, kad visi dėstytojai turi dirbti mokslinį darbą) ir dar prideda visas ES paramos lėšas, kurias kažkaip galima būtų sieti su MTEP.
Kai gausime LSD ir ŠMM paaiškinimą, pasidomėsime, ar tai atitinka Frascati metodikos rekomendacijas.