Sausio 19 d. Telšių katedroje iškilmingomis Šv. Mišiomis buvo padėkota už monsinjorą Alfonsą Svarinską ir jo kunigystę – pasiaukojamą tarnystę broliams.
Tą dieną buvo prisimintas ne tik prieš 95-erius metus gimęs Monsinjoras – Dievui dėkota ir už vyskupą kankinį Pranciškų Ramanauską, prieš 65-erius metus įšventinusį Alfonsą Svarinską į kunigus (daugiau apie tai skaitykite kitoje Tiesos.lt publikacijoje ČIA). Šį įvykį primins ir prie šv. Antano altoriaus pakabintas votas – padėka vysk. P. Ramanauskui už A. Svarinsko kunigystę.
Šv. Mišias aukojo ir Alfonso Svarinsko tarnystę apmąstė ilgametis Monsinjoro bičiulis ir bendražygis vysk. Jonas Kauneckas:
„Kodėl mes čia susirinkome? Čia mus specialiai sukvietė vyskupas Pranciškus Ramanauskas ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jų suokalbis sukvietė mus, nes jie sudarė suokalbį Abezės lageryje ir vyskupas Pranciškus įšventino Svarinską kunigu. Mielas, gerbiamas, tikriausiai šventa, vyskupe Pranciškau. Tu taip degei ištikimybe Dievui ir Tėvynei, kad nutarei įšventinti ir kitą tuo degantį jauną žmogų, klieriką, kunigu. Vyskupe, pats Dievas tau tai įkvėpė, užtariant šv. Antanui. Taigi, jūs visi, mielieji, ir susirinkote dėkoti. Ypač kreipiuosi į komunistinių laikų vaikus Eucharistijos bičiulius. Be Svarinsko paramos jūsų veikimas būtų buvęs daug sunkesnis, nes mane Svarinskas rėmė visada. Atvykdavo nuolat, jo akys tiesiog spindėdavo, jis man kalbėdavo ir kalbėdavo, koks džiaugsmas, kad Eucharistijos bičiulių tiek daug yra. O kad jūs būtumėt matę, kaip jis vos nešoko aukštyn, kai aš pasakiau, kad Žemaičių Kalvarijos atlaidams aprengsime patarnautojus sutanėlėmis, mergaites – adoruotojų rūbais, kad taisysime bažnytines vėliavas, net specialų baldakimėlį, po kuriuo bus nešama šv. Kryžiaus relikvija. Jis taip apsidžiaugė, taip karštai pritarė, kad jau po savaitės atvežė tai procesijai bronzinį kryžių ir dvi vėliavas. Už daug ką turime šiandien dėkoti. Ir aš labai džiaugiuosi, kad kartu melstis ir dalyvauti šiose Mišiose atvyko Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Mes su juo kartu buvome seminarijoje, sirgome tomis pačiomis ligomis, bet jis yra giesmininkas, tad labai pritiks, kad jis čia vadovaus iškilmingoms pamaldoms. Tad ačiū, vyskupe, kad atvykote mums apie tai net nesikalbėjus, tiesiog iš savo mylinčios širdies.
Mieli čia susirinkę tikintieji,
nors mačiau, kad jūs visi atidžiai klausėtės Dievo žodžio, aš noriu visus jus paskatinti dar sugrįžti į pirmąjį skaitinį. Paklausykite pranašo Izaijo žodžių: „Dabar kalba VIEŠPATS, mane savo tarnu nuo pat motinos įsčių padaręs.“ Ar pagalvojote, kam labiausiai ir ypatingai iš šioje žemėje gyvenusių žmonių tinka šie žodžiai? Argi negirdėjote?
Aš manau, kad girdėjote šimtus kartų Alfonsą Svarinską šaukiant. Daugybę kartu jis šaukė net verkdamas, kad jam širdį skauda, jog žmonės skriaudžiami. Jis vis šaukė, kad nori būti visų žmonių tarnas. Gal sakysite, kad aš fantazuoju, bet prisiminkite, kaip jis kalbėjo, kad žmones kankina neteisybės, kad žmonės stumiami į vargą, o tie, kurie valdo, kurie turėtų silpnuosius saugoti, turi ginti juos, jiems tarnauti, rūpinasi tik savimi savo pilvu, ieško sau naudos. O kaip baisiai tokius monsinjoras Svarinskas vadindavo, ar prisimenat? Nesmagu net kartoti: „politinės prostitutės“. Tai Svarinsko žodžiai. Jo manymu, valdantys negalėjo leisti tokių dalykų laisvosios Lietuvos laikais, kai žmonės liko be žemės, žemė tapo kilnojama.
Jo nuotaiką labai tiksliai išreiškė poetė Aldona Puišytė: „Tėvynė laisva. Tai kodėl jos širdis taip nuliūdo? Kodėl? Vėl žadino, kvietė, pakilkit ir ginkit, kas šventa. Kuo amžiaus tikėta, varguos kuo gyventa, tauta kuo gyva ir žmogus.“
O kas jį girdėjo? Kas suprato, kas guodė vienatvėj, kas dalinos mintim, idealais? Kas budėjo šalia? Kas klausė, darbuos ar ilsėjais? Kaip tikras Viešpaties tarnas pakilo jis, kaip Jonas Krikštytojas, kaip pats Jėzus Kristus, ir kilo vaduoti prislėgtųjų.
„Dieve, aš trokštu įvykdyti Tavąją valią“, – visi taip nuoširdžiai giedojote, ir man vaidenosi, esu fantazuotojas, kad ir Svarinskas kartu gieda. „Dieve, aš trokštu įvykdyti Tavąją valią. Aš ateinu įvykdyti Tavo valios“. Rodos, tai jo žodžiai, Svarinsko. Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau lūpas sučiaupęs. Niekada nenutylėjau. Jis niekados to nedarė.
Bet kodėl sukvietėme jus čia sausio mėnesį? Šį mėnesį sukako daug Svarinsko jubiliejų. Vienas iš jų – sausio 22 dieną – jo 95-oji gimimo diena.
Norėčiau jūsų visų paklausti: kaip jūs pradedate, kaip švenčiate Naujuosius Metus? Sakysite: fejerverkai, vaišės, džiaugsmas… O kaip šventė Naujuosius metus Alfonsas Svarinskas? Kaip jis sutiko daugelį Naujųjų Metų? Pirmą kartą prieš 73 metus jį suėmė Naujųjų Metų išvakarėse. Naujųjų Metų diena buvo jo kankinimų pradžia. Antrą kartą, prieš 52 metus, Svarinskas vėl buvo įkalintas kiek prieš Naujuosius Metus. Vėl kankinimai. Trečią kartą suimtas prieš 37 metus sausio 26 dieną.
Tą dieną labai gerai atsimenu. Mat tą dieną mano namuose apie dvidešimt moterų ir vyrų darė kratą. Ji tęsėsi dvylika valandų, nors toks didelis buvo kratančiųjų būrys. Ir kai kurios mergaitės, Eucharistijos bičiulės, pakliuvo į tą kratą, nes tą dieną aplankė mane. Viena iš tų mergaičių buvo Rita. Ji atėjo pas mane teiraudamasi: „Kunigėli, ar turite Krėvės „Šarūną“?“ Sakau: „Ritute, turiu, bet tu dabar iš čia greitai neišeisi.“ Paskui buvo atėjusi Genutė, ir jas abi iškrėtė tiesiog iki nuogumo, jos turėjo pasilikti iki kratos pabaigos.
O monsinjoras daugiau negu dvidešimt Naujųjų Metų sutiko lageriuose, kalėjimuose, mušimuose. Už ką? Kaip jūs atsakytumėte į tą klausimą: už ką? Už tai, kad kaip tikras Viešpaties tarnas pakilo ginti skriaudžiamų tikinčiųjų. Taip, tik vieną tikslą jis turėjo.
Karo metai jį išvedė į kunigystę. Karo ir baisiosios okupacijos metais eina jis tėviškės lauku ir kaip tik guli negyvas kareivis. Veidas kruvinas, po jį ropoja musės. Tada jis ištarė: „Viskas, gana, einu.“ Negalėjo likti ramus. Ir išėjo Viešpaties kariu visam gyvenimui. Niekas nebegalėjo jo sulaikyti nuo kunigystės. Jūs gal sakytumėte, kad sulaikė. Taip, jį suėmė po trečiojo kurso, jam tebebūnant klieriku. Bet štai tame pačiame lageryje, Abezėje, tiesa, kitame korpuse, yra ir vyskupas Pranciškus Ramanauskas.
Ir Svarinskas galvoja: „Taigi štai, jau greitai baigsis mano įkalinimas. Toliau tremtis. jau žinau, kad išsiųs į Altajaus kraštą. Tai ką aš darysiu, būdamas klieriku? Kaip aš stiprinsiu žmones? Ne, būtinai turiu tapti kunigu.“ Bet kaip? Lageryje – neįmanoma. Pašventinti juk gali tik vyskupas. O Alfonsas tuo metu Abezės lageryje buvo felčeriu. Pranciškus Ramanauskas tuo tarpu gulėjo džiovininkų sanitarinėje dalyje už dviejų kilometrų. Abu korpusus saugo kareiviai su ginklais. Neįmanoma pakviesti vyskupo, kad įšventintų kunigu.
Mums, žmonėms, neįmanoma. Dievui – viskas įmanoma. Ir, ko gero, pajuokausiu, ir Svarinskui viskas įmanoma. Jis pakurstė kitus felferius, sutaupiusius litrą spirito, nusiųsti jį sanitarinės dalies viršininkui, prašant, kad atsiųstų jiems ligonį Pranciškų Ramanauską. Čia skaitau iš Svarinsko prisiminimų. O tas viršininkas, gavęs visą litrą spirito, pamokė vyskupą suvaidinti apendicitą. Tad ir buvo nugabentas į ligoninę.
Prisimena pats Svarinskas: „Nutarėme šventimus daryti 1954 metų spalio 3 dieną, sekmadienį, ankstų rytą, kai ligoninėje mažiau personalo, pas daktarą Vladą Šimkūną. Atsimenu, mano rūbai buvo labai suplyšę, kelnės sulopytos. Buvau tik su kojinėm, kad kuo mažiau triukšmo būtų. Kadangi vyskupas gulėjo šeštajame – džiovininkų – korpuse, jis buvo apsirengęs vatiniais rūbais: bušlatas ir kelnės, be sagų, tik surišti nosine ar virvutėmis. Viskas vyko sklandžiai. Patalpos sienos buvo tik lentų, viskas gerai girdėti. Išgirdome, kad ateina prižiūrėtojai. Manėme, kad viskas baigsis kalėjimu. Prižiūrėtojai žinojo, kad gydytojas Šimkūnas turi gero iš Vilniaus gauto tabako „Zolotoe runo“. Paprašę ir gavę tabako, prižiūrėtojai išėjo, vyskupas baigė apeigas ir Mišias.“
Susimąstykime, brangieji. Palyginkime. Jūs tikriausiai esate dalyvavę kunigų šventimuose. Kokia iškilmė, ar ne tiesa? Koks džiaugmsmas! Ir, sakyčiau, tikrai stebuklas. Čia taip pat turime stebuklą, už kurį turime dėkoti Dievui ir šv. Antanui. Nes lageryje taip pat buvo Jonas Čeponis, artimas Svarinsko draugas, taip pat po trečiojo seminarijos kurso paimtas. Taip pat trečiajame kurse mokėsi ir Petras Našlėnas. Nei Čeponis, nei Našlėnas negavo šventimų taip greitai kaip Svarinskas. Čeponis šventimų negavo išvis. Jį prieš savaitę iškilmingai, kaip žymų partizaną, palaidojome. Taigi, tokį stebuklą teko patirti tik Svarinskui. Ar pripažinsite, kad tai stebuklas?
Išleistas iš kalėjimo, Svarinskas buvo išvažiavęs į Romą, į Ameriką, net lankėsi pas prezidentą Reiganą. Tada gavo dovanų ir sidabrinį, ir auksinį kryželius. Tai štai sulydėme tuos kryželius į votą ir šis votas bus pakabintas šv. Antano altoriuje. Trokštame, kad čia jis kabėtų visada.
Manau, visi pritarsite, Genovaitės Šaukauskytės padėkos Svarinskui eilėms. Ji taipogi įkliuvo pas mane į kratą, bet Svarinskui mirus, ji parašė eilėraštį. Tai aš noriu baigti tuo jos eilėraščiu: Kunige! Tu iš anapus čia į mus žvelgi. / Kiek daug dar liko žodžių nepasakyta, / Kiek daug dar sielvarto išsinešėt širdy. / Jums Lietuva Tėvynė buvo lyg deimantas brangiausias – / į nieką niekuomet neiškeitėt. / Praėjot lagerius baisiausius, / nes Dievas ir Tėvynė buvo Jums pirmoj eilėj. / Jūs mūsų širdyje paliekat tą liepsnelę /, kurią kurent mes turim nuolatos. Ačiū Jums už tą didžią auką. Amen.“
Video autorius – Vincas Kubilius.