15min.lt
Strasbūre Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė, kad Lietuva su sovietų okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai prilygino genocidui.
Teismo Didžioji kolegija 9 balsais prieš 8 nutarė, kad buvęs sovietų saugumo karininkas Vytautas Vasiliauskas Lietuvoje nuteistas remiantis „teisinėmis nuostatomis, kurios negaliojo 1953 metais“ nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje, pažeidžiant Europos žmogaus teisių konvenciją.
Kitaip tariant – stribas nekaltas. Aplinka kalta.
Byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“ Strasbūro teismui pritrūko „istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautą“.
Manau, kad Strasbūro teismas atgaline data Lietuvoje įteisino sovietų valdžią.
Lietuvos respublikos prezidentūros tinklalapiui po šio sprendimo nedelsiant reiktų išimti iš istorijos ketvirtąjį prezidentą Joną Žemaitį. Kodėl jis įstojo į partizanus ir kovojo iki 1953 m. pavasario, kol buvo areštuotas, kankintas, o po metų – sušaudytas? Nėra istorinių ir faktinių duomenų? Taip pat dabar nebeaišku, kam ir kodėl jis atstovavo.
Ir nors Jonas Žemaitis 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas sovietų okupacijos metais – tai taip pat nieko neįrodo. Anot Strasbūro teismo, žinoma neįrodo.
Kitas žingsnis turėtų būti gestapo reabilitacija už represinius veiksmus per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijoje, nes Pasipriešinimas veikė prieš okupacinę vokiečių valdžią ir Viši vyriausybę. Nemanau, kad yra pakankamai istorinių ir faktinių įrodymų, kad Pasipriešinimas atstovavo prancūzų tautai. Juk Viši vyriausybė egzistavo, o dabartinės teisinės normos to meto Prancūzijoje negaliojo.
Istorinių ir faktinių įrodymų pritrūktų ir Lenkijos pasipriešinimui. Pagal Strasbūro logiką, kas gali įrodyt, kad Varšuvos sukilimas 1944 metais buvo teisėtas? Ar yra pakankamai istorinių ir faktinių įrodymų, kad sukilėliai atstovavo Varšuvos gyventojų interesams?
Ką mums sako toks Strasbūro teismo sprendimas? Mes esame ne tik dviejų greičių, bet ir dviejų standartų Europoje. Vieni nusikaltimai žmonijai yra mažesni už kitus. Europoje dar yra daug nesąmoningai manančių, kad bolševikai buvo mažesnis blogis nei fašistai, o buvę pavergtieji pučia per didelius burbulus.
Sovietų Sąjungos ideologams net ir per Šaltąjį karą pavyko įskiepyti mintį, kad Raudonoji armija yra išvaduotoja ir sąjungininkas, o sovietų nusikaltimai tėra nekaltos išdaigos lyginant su naciais. Pasaulis vis dar mažai žino apie sovietų nusikaltimus ir netiki, kad jie buvo padaryti. Kaip netikėjo ir Putino norais puldinėti kaimynus. Pasauliui su rožiniais akiniais vis norisi tikėti geruoju Kremliumi.
Vienas poetas – Johannas Wolfgangas von Goethe, 1770-1771 metais Strasbūre studijavo teisę, anatomiją ir chemiją. Kitas poetas – Bronius Krivickas niekada Strasbūre nebuvo. 1947-48 metais jis Goethe „Faustą“ ir šūsnį jo eilėraščių išvertė miške. Ne grybus ir uogas rinkdamas, o partizanaudamas. Būtų ir daugiau išvertęs bei sukūręs, bet buvo nužudytas. Jo plunksnai priklauso ir ši eilutė: mūsų liko gal iš šimto vienas.
Bet tam įrodyti, anot Strasbūro teismo, trūksta istorinių ir faktinių duomenų.
Vėl – vienų vieni?