Vytas Petruškevičius. Absoliutus „balaganas“

Taip Sūduvoje vadindavo betvarkę. Betvarkė – kieme, įstaigoje, namuose. Deja po dvidešimt penkių metų, minint Medininkų žudynių sukaktį, balaganu galima pavadinti daugelį Lietuvos valstybinių institucijų.

Labiausiai šis pavadinimas tinka teisėtvarkos – teisės institucijoms, vyriausybės aparatui. Pavyzdžiui, bet kuri ministerija samdo būrį konsultantų, kad atsakytų į sudėtingesnį klausimą. Išmokamos, o daugeliu atvejų – išplaunamos didžiulės lėšos. Sveikai mąstantis ministras, kreipęsis į konsultantus, o ypač save gerbiantis, turėtų iš karto atsistatydinti, nes tai prisipažinimas, jog nesusitvarkai su tau pavestu darbu, neturi komandos ir specialistų.

Tuo tarpu valdininkų armija didėja, žmonių skaičius Lietuvoje mažėja. Valdininkų teisės vis didesnės, atlyginimai taip pat kyla. Gal juos reikėtų pervadinti TARNAUTOJAIS ir tik taip vadinti, o pareigybiniuose nuostatuose griežtai įrašyti, kas tai yra aptarnavimo paslauga ir už aptarnavimo kokybę diferencijuoti atlygį.

Daug ką būtų galima pertvarkyti ir priversti dirbi efektyviau, bet, deja, nėra politinės valios, administravimo gebėjimų aukščiausiuose valdžios struktūrose. Rimto postūmio reikalavimo – pačioje visuomenėje. Tokioje terpėje – „balagane“ – daug paprasčiau spręsti savo – partinius, verslo, klano, šeimyninius – reikalus, daryti finansinius nusikaltimus, kurpti intrigas prieš oponentus, slėpti rimtų nusikaltimų galus, įrodymus.

Štai tokioje Lietuvoje mes gyvename. Tai kol kas vis dar pakenčiame, bet ar dar ilgai iš mūsų juoksis vis didėjanti valdininkų armija?

O kad iš tautos juokiasi – faktų labai daug.

Pažiūrėkim į vieną faktą, kurį žino ne tik Lietuva.

Medininkų žudynėms – dvidešimt penkeri metai. Kas padaryta?

Žudynių tyrimas taip sujauktas, kad net žodis „balaganas“ čia per švelnus. Per dvidešimt penkerius metus teisėtvarkoje neatsirado nei žmogaus, nei institucijos, kuri norėtų ar galėtų šį tyrimą nors kiek priartinti prie tiesos.

Atsirado daug norinčių – ir tai darančių – šį tyrimą nuvesti klaidingu keliu ir kol kas tai pavyksta, nors ir didelėmis bei nemokšiškomis pastangomis. Sakyčiau, labai primityviai ir šiurkščiai.

Jei tyrimo dokumentuose minimi kokie nors rimti įrodymai, jie jau dingę, o tie, kurie už tai atsakingi, nepatraukti jokion atsakomybėn, priešingai – apdovanoti.

Kaip tai pavadinti? Nusikaltimas žmoniškumui, karo nusikaltimas? Ką į tai galėtų atsakyti politikai – valdžios vyrai, kurie ir šiame dvidešimt penkerių metų Medininkų žudynių minėjime nustūmė į antrą planą žuvusiųjų artimuosius, kad tik galėtų prieš rinkimus būti labiau matomi.

Nė vienas iš jų nepajudino piršto, kad būtų pajudėta tiesos link, gal kiek kai kuris ir papostringavo, kad atkreiptų į save dėmesį, bet tuo jo pastangos ir baigėsi.

Sutrukdyti, kad ir menkam, gal visai nereikšmingam, žudynių dvidešimt penkerių metų paminėjimui – žygiui-kelionei Lietuvos pasieniu – atsirado du Lietuvos aplinkos apsaugos ministerijos valdininkai, ne tarnautojai, kurie uždraudė tokį žygį. Dėl šių valdininkų menkumo, jų pavardžių neminėsiu – per didelė jiems garbė būti įvardintiems. Nes tų dienų Medininkų įvykiai, manau, jiems visiškai nežinomi. [Yra oficialus jų pasirašytas raštas].

Šie valdininkai, būtų tik maža bėda, bet į kokius rėmus talpinti tai, kad Lietuvos muitinės departamento mokymo programoje muitinės istorijos valandų skaičius sumažintas iki minimumo? Apie muitinių atkūrimą devyniasdešimtais–devyniasdešimt pirmaisiais metais žinoma mažai arba iš viso nežinoma. Tautinis, patriotinis, nacionalinis kursantų ugdymas – nulinėje stadijoje. Lietuvos istorijos žinios, vertinant vidutiniškai, – šeši balai iš dešimties.

Visa tai žinant darosi liūdna, bet, deja, toks lygis ne tik Muitinės departamente. Nors ir labai nepatogu žinoti, kad mūsų Lietuvos sienas saugo dauguma tokio lygio pareigūnų.

Dar blogiau yra aukščiausioje valdžioje.

Pavyzdžiui, 2015 metų liepos 15 dieną į Vazgaikiemio parką suvažiavo apie tris tūkstančius pasaulio lietuvių jaunimo. Dalyvavo du Lietuvos Prezidentai, ministras Pirmininkas. Renginyje buvo kalbama apie daug ką, bet nė vieno žodžio apie tos dienos istoriją – Žalgirio mūšį. Štai ko verti prezidentai, ministrai ir panašūs veikėjai. Štai koks patriotinis auklėjimas, istorijos žinojimas, tautos garbė, žmogaus savigarba ir t.t.

2016 metų liepos 15 diena. Jokia televizija, joks radijas [išskyrus gerbiamą Darių Užkuraitį, vienu sakiniu paminėjusį Žalgirio mūšį] apie šią dieną nutylėjo – nerado ką pasakyti. Bet čia dar ne viskas – šios datos nežino apie 60 proc. Lietuvos armijos karių ir karininkų. O kad reikia paminėti ir iškeli vėliavą – nežino daugiau negu pusė šaulių ir savanorių.

O baltarusiai ir lenkai švenčia. Baltarusiai gana rimtai kėsinasi į Lietuvos herbą, Žalgirio mūšio pergalę ir dalyvavimą jame.

Jei pridėsime tai, kad savo noru skandinavams atidavėme savo bankus, Europai – pinigus, bet kam parduodame žemę, pildome Europos „senelių namų“ teisines direktyvas ir niekas nemėgina to pakeisti, nes neatsiranda šviesių žmonių, tikrų lyderių, o jei ir atsiranda, jie tuoj pat smukdomi, su jais susidorojama kaip su nepritapusiais.

Ar tai ne „balaganas“?

Ar tai nepriklausoma valstybė?

Ar valdžios atstovams, sakant kalbas, Medininkų žudynių minėjimuose ne gėda, ar jie nors kartą atsiprašė žuvusiųjų artimųjų už tokį „balaganą“ valstybėje? Manau, kad – ne.

Aš, kiekvieną kartą aplankęs žuvusiųjų kapus ir žuvimo vietą, nulenkiu galvą ir atsiprašau jų. Ne šitokios Lietuvos jie tikėjosi ir ne tokiai norėjo tarnauti.

Trumpai apie autorių: Vytas Petruškevičius – Aukščiausiosios Tarybos gynėjas, pirmasis Lavoriškių muitinės posto viršininkas, 1991 metų liepos 31-ąją pirmasis iš valstybės pareigūnų atvykęs į kraupią Medininkų žudynių vietą.