Kažkas minėjo, jog tai proveržis.
Jis įvyko žmonių sąmonėje – proveržis tikėjime, kad ne viskas prarasta, o visas nerimas, jog lietuvių tauta pasmerkta išnykti, tapdama trąša didžiosioms tautoms, nėra galutinė ir neatšaukiama tiesa.
Jei ir išnyks, tai neklūpėdama ant kelių, su pakelta galva – sakė kažkas.
Iš čia kvietimas: „Pakelk galvą Lietuvi!“…
Dalis jau suvokė, iš kur ši mūsų negalia – ji baimėje ir konformizme.
Bet buvo tie, kurie ją nugalėjo. Jie kvietė, telkėsi į forumus, ragino kitus…
Ir štai lyg sniego gniūžtė, pamažu riedėdama nuo kalno, vis didėjančiu greičiu, pagaudama kitus, skrieja, grasindama užlieti didžiule šviesos lavina slėnį – išlaisvinti žmonių sąmonę nuo baimės ir netikėjimo savimi, savo ateitimi…
Pakilo meno kūrėjai – aktoriai, dalininkai, skulptoriai, poetai, architektai, kompozitoriai, dainininkai, režisieriai, operos solistai, scenografai ir rašytojai…
Tai dar tik pradžia – tai nusivylimo tamsą keičiantys saulėtekio gaisai…