Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
„Prašau išslaptinti informaciją apie mano bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis (KGB), kad visi besidomintys galėtų be mano dalyvavimo gauti visą su manimi susijusią informaciją“, – tokį Vytauto Daujočio prašymą, inicijuotą naujienų portalo Alfa.lt, š. m. vasario 7 d. gavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Šiuo veiksmu V. Daujotis nori tik vieno – kad baigtųsi spekuliacijos šia tema, kad kiekvienas norintis, susipažinęs su originaliais dokumentais, pats padarytų išvadas – teigiamas ar neigiamas.
Asmenys, savanoriškai prisipažinę apie bendradarbiavimą su KGB (tokių esama apie 1500), buvo Lietuvos valstybės įslaptinti, tačiau specialus įstatymas numato, kad slaptumas nustoja galioti, jei asmuo nutaria kandidatuoti į Seimą, tapti ministru ir pan.
„Kandidatuodamas į Seimą 2012 m. rinkimuose (su partija „Drąsos kelias“ – aut. past.) kandidato anketoje pažymėjau, kaip to reikalauja įstatymai, jog bendradarbiavau su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis (KGB) (apie savo bendradarbiavimą įstatymo nustatyta tvarka prisipažinau anksčiau). Tačiau tik atskiriems asmenims buvo suteikta galimybė susipažinti su KGB informacija, susijusia su manimi, ir ją viešai komentuoti. Tai nėra nei tos informacijos išslaptinimas, nei jos viešas skelbimas. Neteisinu savo bendradarbiavimo su KGB, tai juoda dėmė mano gyvenime, – savo prašyme išviešinti visą jo bylą rašo V. Daujotis. – Visi besidomintys turi turėti galimybę smerkti pagal visą informaciją, o ne tik užuominas viešoje erdvėje.“
Pasak V. Daujočio, liustracijos procesas Lietuvoje virto savo priešybe. „Buvo skelbiama, kad valstybės vykdomos liustracijos proceso tikslas – apsisaugoti nuo žmonių, kuriems kitų valstybių slaptosios tarnybos gali daryti įtaką per Lietuvos visuomenei nežinomą informaciją. Tačiau Lietuvoje šis liustracijos procesas tik deklaruojamas. Ne užsienio slaptosios tarnybos, kurios ir be KGB archyvų pagalbos turi pakankamai sąmoningų ir nesąmoningų pagalbininkų Lietuvoje, o įtakingesni Lietuvos klanai, prieinantys prie KGB archyvų, juos naudoja savo tikslams. Pavyzdžiui, verčiant savo įrankiais KGB praeitį turinčius ir aukštesnes pareigas einančius asmenis“, – įsitikinęs V. Daujotis, norintis viešumu visiems laikams nusimesti skaudžią praeities naštą.
„Aš sutikau“
„1980 m., dirbdamas asistentu Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto Fizikinės chemijos katedroje, pateikiau paraišką tuometinei aukštojo mokslo ministerijai dėl mokslinės stažuotės JAV, – apie bendradarbiavimo pradžią Lietuvos saugumiečiams aiškino V. Daujotis. – Ypatingų vilčių neturėjau, bet nutariau pabandyti.“
Daugmaž po mėnesio jam paskambino neprisistatęs asmuo ir pasiūlė susitikti Jaunimo sode (dabar – sostinės Sereikiškių parkas). Tačiau V. Daujočiui ir šiaip buvo aišku, iš kokios įstaigos jam skambino.
„Nuėjau į parką, prie manęs priėjo apie 25–28 metų vyras, prisistatęs Igoriu. Parodė KGB darbuotojo pažymėjimą, perskaičiau, kad jo pavardė Arefjev. Jis pasiūlė bendradarbiauti su KGB, leisdamas suprasti, kad nuo to priklauso mano stažuotė JAV, – 2000 m. birželio 28 d., kai „prisidavė“ Valstybės saugumo departamentui, rašė V. Daujotis. – Aš sutikau.“
Po daugiau nei 30 metų, klausiamas, kas sutilpo tuose sausuose žodžiuose „aš sutikau“, V. Daujotis sako, kad tas bendradarbiavimas „tada tai nepasirodė per didelė kaina“.
Pasirašytas pasižadėjimas bendradarbiauti, leista pasirinkti slapyvardį – „Aleksas“. Pasak V. Daujočio, tai buvęs tuo metu skaitytos knygos herojaus vardas. Po dvejų metų – stažuotė JAV Kentukio universiteto Chemijos inžinerijos katedroje, nuo 1982 m. rugpjūčio iki 1983 m. birželio.
Vieša informacija
Prieš vykdamas į JAV, V. Daujotis dar išklausė mėnesio kursus Maskvoje. Juose privalėjo dalyvauti visi, kurie vyko į vadinamąsias kapitalistines šalis. KGB instruktavo, kaip neprarasti budrumo, nepasiduoti galimoms provokacijoms prieš tarybinius piliečius. Taip pat išaiškinta, kad tiesioginis mokslinis darbas Amerikoje „mažai jaudina“. Važiuojančiųjų tikslas – parvežti kuo daugiau mokslinės informacijos, kuri turėtų technologinę vertę. Tuo metu JAV technologiškai svarbi informacija turėjo keletą gradacijų. Vieną informaciją buvo galima laisvai naudoti asmeniškai, kopijuoti, vežtis su savimi, tačiau jos negalima buvo siųsti paštu. Būtent tokios informacijos ir laukta, kad parvežtų „stažuotojai“. Rekomenduota neliesti informacijos, kuri pažymėta grifu „classified“ (slapta), nes tai esą gali būti provokacija. Ir tokio turinio informaciją vagia specialiai paruošti žmonės. „Pridūrė, kad jei tik būtų galimybė, tai siųstų tikrus profesionalus, o ne kažkokius mokslininkus. Deja, amerikiečiai nelabai tokius įsileidžia“, – prisimena V. Daujotis, gavęs užduoti rinkti informaciją apie kompozitinių medžiagų technologijas.
Jis kopijavo oficialų leidinį „Governmental Reports“, kuriame buvo spausdinami įvairių mokslo institucijų, finansuojamų JAV vyriausybės, darbai. Grįždamas iš JAV, Sovietų Sąjungos ambasadoje Vašingtone V. Daujotis paliko apie šimtą vadinamųjų „mikrofišų“ (mikrofilmų rūšis), o kiekviename tokiame daikte būdavo iki šimto A4 formato puslapių kopijų.
Vilniuje teko parašyti daugmaž šimto puslapių bendrą ataskaitą apie kelionę, atskirą apžvalgą apie JAV elektrochemijos technologijų lygį, ataskaitas apie sutiktus amerikiečių mokslininkus.
„Donosai“ ar „charakteristikos“?
„Tai buvo savotiškas šnipinėjimas renkant mokslinę informaciją, ir aš to niekada neslėpiau, – praėjusių metų rugsėjį pasakojo V. Daujotis, kai nutarė kelti savo kandidatūrą į Seimą. – Jie (KGB – Alfa.lt past.) ir vėliau pasirodydavo, ilgokai teko tas ataskaitas rašyti. Dar vėliau vėl pabandė prilįsti, kad pakilčiau į kitą lygį. Sakiau, kad tam neturėsiu laiko, palaukiau, ar duos per galvą. Tačiau nei vieno „donoso“ (rus. skundo – Alfa.lt past.) apie žmones aš nesu rašęs.“
Šis pareiškimas sukėlė kai kurių politikų, kuriems leidžiama susipažinti su įslaptintais KGB dokumentais, rūgštokas šypsenas. Esą V. Daujotis „kuklinasi“, nes rašęs ir tuos vadinamus „donosus“. Ir ne vieną.
Apie tai kalbama ir V. Daujočio pasiaiškinime VSD. Tik tie dokumentai įvardijami kitaip – „psichologine-politine charakteristika“.
Kagėbistas Igoris „pastoviai duodavo dvejopo pobūdžio užduotis“. Pirmoji užduotis – rašyti charakteristikas apie Chemijos fakulteto vadovaujančius darbuotojus. Pagal nurodytą šabloną-klausimyną. „Vienas skirtumas nuo oficialių viešų charakteristikų, kurias pasirašydavo įstaigų vadovai, buvo klausimas, ar ištikimas tarybinei santvarkai. Dar buvo paryškintas klausimas, kokių turi įpročių, tarp jų ir žalingų, – apie savo užduotis rašė V. Daujotis. – Parašiau, atrodo, keturias tokias charakteristikas.“ Apie dekaną prof. A. Levinską, katedrų vedėjus prof. V. Daukšą ir doc. G. Bajorą. Ketvirtojo V. Daujotis neatsiminė, gal net ir nerašė.
KGB nereikalavo informacijos, kuri apie tuos žmones nebūtų buvusi viešai žinoma. „Tokios informacijos ir nereikalavo. Susidariau įspūdį, kad tai daugiau ano, kaip būsimo stažuotojo, paruošimo etapas. Kad žinočiau, kaip reikės aprašinėti žmones, su kuriais susitiksiu JAV“, – savo pirmuosius „rašto darbus“ prisimena V. Daujotis. Tikindamas, kad jokių neigiamų dalykų apie tuos žmones, kurių dalies jau nėra tarp gyvųjų, nerašęs. Juolab kad, jo manymu, ir pakenkti niekuo negalėjęs. Visi kolegos jau buvo užsienio stažuotėse, tad automatiškai to paties KGB tikrinti pertikrinti.
Antro pobūdžio užduotys buvusios lengvesnės – studijuoti brošiūras, kurios aiškina, kaip atsakinėti į provokacinius klausimus. Pavyzdžiui, kad masinis grūdų iš nekenčiamų imperialistų pirkimas nereiškia, kad sovietinis žemės ūkis yra visiškai nenašus.
Deja, bet „charakteristikas“ V. Daujočiui teko rašyti ir grįžus iš JAV. „Tuo laikotarpiu dar parašiau keletą politinių-psichologinių charakteristikų apie jaunesnius, perspektyvius moksle fakulteto darbuotojus, kurie galėtų vykti į mokslines stažuotes kapitalistinėse šalyse (vyr. moksl. bendradarbis G. Baltrūnas, asistentas G. Valinčius, vyr. moksl. bendradarbis R. Bernotas). Charakteristikos buvo teigiamos, jose nebuvo informacijos, kuri nebūtų tuo metu viešai žinoma apie tuos žmones“, – tikino V. Daujotis.
Siūlyta pereiti į „kitą lygį“
1984 m. KGB atstovas užsiminė, kad V. Daujočiui derėtų pereiti „į kitą lygį“ – jis turėjo „pats stebėti bendradarbių ir studentų nuotaikas, analizuoti jų šnekas ir apie tai pranešinėti KGB“.
„Aš išklausiau ir nieko nepasakiau – nei už, nei prieš. Nors tai buvo pasakyta su užuolankomis, bet kabos turinys buvo aiškus.“ V. Daujotis, atsisakęs susitikti su KGB darbuotoju, buvo paliktas ramybėje net ketverius metus. „Vėliau, skaitinėdamas literatūrą apie KGB, priėjau prie išvados, kad mane „padėjo į rezervą“.
1988 m. iš KGB pusės ryšys vėl atnaujintas. Atsirado kitas asmuo – Viktor Diomin. Jį domino „Žemynos“ klubas, Sąjūdis, bendra padėtis Lietuvoje. „Mūsų susitikimai vykdavo kaip ir senesniais laikais – kas kelis mėnesius. Gana retai man reikėjo rašyti. Per laikotarpį iki 1990 m. KGB nurodymu aš parašiau 4 ar 5 popierius“, – pamena V. Daujotis. Būta ir kitokių užduočių – eiti į kontaktus su atvykstančiais į Lietuvą užsienio mokslininkais, tačiau šie kažkodėl nenoriai kontaktuodavo su pačiu V. Daujočiu.
1991 m. paskutinis kontaktas su KGB. Po Sausio įvykių. „Kalbėjome tik apie juos. Viktoras pritarė, kad Maskvos elgesys negali būti niekuo pateisintas. Viktoras pasiūlė apsilankyti jo bute Fabijoniškėse. Nuvažiavome su mano automobiliu, jo bute apsilankiau pirmą kartą. Parodė savo akvariumus. Po šio susitikimo nei su Viktoru, nei su kuo nors kitu iš KGB daugiau nebesusitikau, nebuvo ir kitokių kontaktų (pokalbių telefonu, laiškų ar pan.)“. Parašas – Vytautas Daujotis.
100 dolerių
Kopijavimui JAV iš KGB V. Daujotis gavo 100 dolerių. Tai esą buvo vienintelė pinigų suma, kurią jis gavęs. Nors išlaidų buvę daug daugiau. „Ir jokių komentarų apie tą medžiagą, kurią parvežiau, nesu gavęs, – sako V. Daujotis. – Nei garbės raštų, nei apdovanojimų.“ Tiesa, yra tekę stebėti, kaip išvogtos technologijos buvo naudojamos sovietinėje pramonėje. Beviltiškai. Kai pusgirčiai ar visai girti darbininkai jautrių reagentų talpyklose pameta savo „kerzinį“ batą, tai tikėtis proveržio sovietinės chemijos pramonėje nebuvo galima. Vieninteliai, kurie galėjo atsakingai pavogtais iš kapitalistų pasiekimais pasinaudoti, buvo sovietų karinės pramonės atstovai, tačiau su jais V. Daujočiui dirbti neteko.
Charakterizavo ir KGB
Pats V. Daujotis, bendraudamas su VSD pareigūnais, yra apibūdinęs jį „globojusius“ kadrinius KGB karininkus.
Igoris Arefjev – „išsilavinęs, moka bendrauti, sunku charakterizuoti, geriausia būtų pasakyti – beveidis“.
Iš tinklapio kgbveikla.lt : Arefjev Igor Žvalgyba. 1-ojo skyriaus, 1-ojo poskyrio operatyvinis įgaliotinis. Svarbiausios 1-ojo skyriaus funkcijos: agentūrinis, operatyvinis ir propagandinis darbas, nukreiptas prieš išeivijos vykdomą Lietuvos laisvinimo veiklą; politinė žvalgyba, t. y. strateginio pobūdžio (politinės, ekonominės, karinės, mokslinės-techninės) informacijos apie NATO bloko ar kitas Vakarų šalis rinkimas, šnipinėjimas įsiskverbiant į užsienio specialiąsias tarnybas ar svarbias tarptautines institucijas, įstaigas, įmones; agentų verbavimas ir infiltravimas bei taikymas slaptų priemonių (nelegali žvalgyba), kurios turėtų palengvinti kitų užduočių vykdymą; mokslinė-techninė žvalgyba. Agentų verbavimas ar infiltravimas į Vakarų valstybių svarbius pramonės, mokslo, komercinius, transporto sektoriaus objektus siekiant gauti sovietų žvalgybą dominančios informacijos.
Diomin Viktor. Pasak V. Daujočio, „nėra iš prigimties laisvai bendraujantis, tačiau atviresnis bendravime negu Igoris. Kritikuodavo ir Maskvos veiksmus, ypač 1990 m.“
Šis V. Daujočio „globėjas“ dirbo kontržvalgyboje, 2-oje valdyboje. 1-ame ir 2-ame skyriuose, kurie vykdė kontržvalgybinę veiklą prieš JAV, Kanados, VFR, JK, Prancūzijos ir Izraelio tarnybas; sekė Lietuvoje gyvenančius užsienio šalių piliečius, pilietybės neturinčius asmenis ir reemigrantus, sekė visus užsienio turistus.
Verbavo ir CŽV
Nebuvo nepastebėtas V. Daujotis ir JAV specialiųjų tarnybų. Centrinė žvalgybos valdyba ne vieną kartą jam siūlė bendradarbiauti ir su jais. Tačiau ir suprato atsisakymą – juk už „geležinės uždangos“ V. Daujočio šeima.
Tačiau šiuos kontaktus V. Daujotis iki šiol atsimena labai šiltai. Tik amerikiečių žvalgybos dėka jam teko ne vieną kartą sočiai pavalgyti geriausiuose restoranuose. Kuriuose 100 dolerių, kuriuos kelionėn įdėjo KGB, tikrai nebūtų pakakę.
Ne pabaiga
Liūdniausia, kad ši skaudi V. Daujočio istorija neturi pabaigos. Todėl, kad biurokratinė Lietuvos Respublikos „mašina“ neleidžia atskleisti net to, ko jau nebijo atskleisti šios istorijos pagrindinis veikėjas. Nepaisant to, kad jis sako – „imkit ir skaitykit“, Lietuvos Respublika atsako – „slaptai“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė žadėjo dėti visas nuo jos ir nuo VSD bei numarintos Liustracijos komisijos priklausančias pastangas, kad būtų galima susipažinti su visa V. Daujočio byla. Be jokių nutylėjimų. Situacija, kai Lietuva saugo KGB paslaptis, mažų mažiausiai yra keista.