Vytautas Landsbergis.Politinis žodynas ir tikrovė

lzinios.lt

Ti­kro­vė šian­dien ta, kad Eu­ro­pos Są­jun­gos ir Ru­si­jos prieš­prie­ša žen­gia į nau­jas aukš­tu­mas. Iš da­lies ją at­spin­di po­li­ti­kų re­to­ri­ka, var­to­ja­mas žo­dy­nas, bet es­mė glū­di gi­liau. Kas įsi­ga­lės pa­sau­ly­je: de­mo­kra­ti­ja kaip žmo­nių so­li­da­ru­mo ir at­sa­ko­my­bės pa­ieš­ka ar an­ti­de­mo­kra­ti­ja, pa­sik­lio­vi­mas jė­ga ir ti­ro­ni­jo­mis?

Ere­ti­kai, liau­dies prieš­ai ar nac-iš­da­vi­kai – ne­sun­ku pri­si­min­ti ir ste­bė­ti to an­tro­jo reiš­ki­nio ap­raiš­kas, net ma­si­nį žu­dy­mą. Bo­ko Haram nė­ra nau­jo­vė.

Ar­čiau­siai mū­sų nū­nai ma­to­me at­vi­ras var­žy­bas dėl de­mo­kra­ti­jos ar an­ti­de­mo­kra­ti­jos erd­vės Ry­tų Eu­ro­po­je. Tai Ru­si­jos ir ES ka­ras, me­lu klas­to­ja­mas ir kol kas do­zuo­ja­mas gink­lo ga­ly­bių ka­ras, ku­rio po­li­go­nas šian­dien – Ukrai­na. Krau­jas plūs­ta ne­sus­tab­do­mai, tar­si tai ne­iš­ven­gia­ma su­grįž­tan­čių vi­du­ram­žių ci­vi­li­za­ci­jo­je.

Vie­nas ag­re­sy­vio­sios ru­siš­kos an­ti­de­mo­kra­ti­jos gink­lų yra var­žo­vų pro­tų su­maiš­tis. Se­na­sis, dar so­viet­me­čio agen­tū­rų tiks­las prieš­o at­žvil­giu bū­da­vo nu­sa­ko­mas raiš­kiai „zas­ratj moz­gi“. (Apš… sme­ge­nis, jei­gu ne­aiš­ku.) Da­bar­ti­nis Ru­si­jos pre­zi­den­tas yra bai­gęs šių moks­lų aka­de­mi­ją ir vei­kia ap­sup­tas ko­le­gų aka­de­mi­kų. Jis dėl to ne­kal­tas, tie­siog to­kia sis­te­ma, ša­lies is­to­ri­ja, sa­vi­ta kul­tū­ri­nė tra­di­ci­ja. Pri­muš­ti. Ką pri­mu­šė, tas ir kal­tas. Žmo­na, vai­kas ar­ba silp­nas kai­my­nas. Iš to ir nū­die­nė tarp­tau­ti­nė dau­gia­kul­tū­rė ti­kro­vė. Pa­vyz­dys – kriš­to­li­nio skaid­ru­mo sie­kis pri­muš­ti Ukrai­ną ir pa­da­ry­ti ją kal­tą. Bet ne­rei­kia vi­sos Eu­ro­pos da­ry­ti aka­de­mi­kais. Ta­da jau ne­lik­tų pa­gir­ti­no dau­gia­kul­tū­riz­mo.

Kal­bė­da­mie­si apie da­bar­tį tu­ri­me kons­ta­tuo­ti, kad per­kro­vi­mais ap­dum­ti Va­ka­rų pro­tai nū­nai kiek pra­švie­sė­ję, bet iš Ry­tų sklin­dan­ti su­maiš­tis vis dar sėk­min­ga. Tik pa­žvel­ki­me į de­mo­kra­tus, pa­klus­niai var­to­jan­čius jiems įpirš­tą su­kčių žo­dy­ną: „se­pa­ra­tis­tai“, „liau­dies res­pub­li­kos“, lėk­tu­vo „ka­tas­tro­fa“… Ir mū­sų me­di­jos, kai ku­rie po­li­ti­kai da­ro tą pa­tį, sli­di­nė­ja ant tų pa­čių pri­skleis­tų žie­ve­lių.

Sme­ge­nų nuo­dai skvar­būs, tad ir po­li­ti­kai, ir žur­na­lis­tai tu­rė­tų siek­ti są­vo­kų pre­ci­zi­jos. ES am­ba­sa­do­riaus Vy­gau­do Ušac­ko in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nio­se“ (2015–08–12) pa­va­din­tas ga­na tiks­liai „Pa­sau­lė­žiū­rų konf­lik­tas“, o nu­švie­čia bū­tent mig­lą Eu­ro­pos po­li­ti­kų gal­vo­se. „Pa­sau­lė­žiū­rų skir­tu­mai“, ku­riuos ES lin­ku­si „pri­pa­žin­ti“… De­ja, iš po­žiū­rių į be­sik­los­tan­čias pa­dė­tis ir in­te­re­sus ky­la ir el­ge­sio skir­tu­mai, kur žo­dis „pri­pa­žin­ti“, ma­nau, ne­tai­ky­ti­nas. Ag­re­si­ja ne­ga­li bū­ti pa­tei­si­na­ma, pvz., at­jau­čia­mai „sup­ra­tus Pu­ti­ną“.

Be to, žmo­nes že­mė­je ir dan­gu­je žu­do ne pa­sau­lė­žiū­ros, o žu­di­kai ir už­puo­li­kai jiems už­sa­ko­vų su­teik­tais gink­lais.

Kai am­ba­sa­do­riaus pa­žįs­ta­mi „iš­si­la­vi­nę ir in­for­muo­ti ru­sai“ su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na lai­kus, kuo­met ES ir Ru­si­ja sie­kė „tei­sin­gu­mo erd­vių in­teg­ra­ci­jos“, tai bu­vo ap­si­gau­di­nė­ji­mo lai­kai, nes Ru­si­jos val­džia vi­sai ne­sie­kė tei­sin­gu­mo samp­ra­tų ir struk­tū­rų su­ar­tė­ji­mo, tik per mi­nė­tą­ją sme­ge­nų ter­ši­mo pro­ce­dū­rą mė­gi­no gau­ti be­vi­zio re­ži­mo į ES pri­vi­le­gi­ją.

Lin­ku­sių pa­sip­rie­šin­ti ma­si­niam kvai­li­ni­mui, be abe­jo, Ru­si­jo­je yra, tik am­ba­sa­do­rius pats kons­ta­tuo­ja, kad bau­gi­ni­mas truk­do jiems reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. Psi­cho­lo­gi­nis ar­ba psi­cho­so­cia­li­nis te­ro­ras, taip. Fa­šiz­mo at­mos­fe­ro­je jie ap­šau­kia­mi nac-iš­da­vi­kais. Ryš­kiau­sių as­me­ny­bių, ga­li­mų mir­ti­nin­kų, por­tre­tai įtai­so­mi Mask­vos vie­šuo­siuo­se tua­le­tuo­se to­kiu bū­du, kad at­ėję nu­si­leng­vin­ti vy­riš­kiai sto­vė­tų ant iš­da­vi­kų vei­dų. Prieš ku­rį lai­ką – ir Bo­ri­so Ne­mco­vo. Tie rei­ka­lo lan­ky­to­jai net prieš sa­vo va­lią ver­čia­mi ru­so­fa­šis­tais. Bend­ro­ji su Eu­ro­pa tei­si­nė erd­vė? – Bai­kit juo­kus.

Bet tą­syk abs­trak­tūs ra­gi­ni­mai „ieš­ko­ti drau­gų“ skam­ba be­maž ne­rea­lio­je ter­pė­je ir da­ro­si pa­na­šūs į prie­kaiš­tus sau, tar­si dėl mū­sų „ne­no­ro drau­gau­ti“ ana vi­suo­me­nė ir nu­tei­kia­ma an­ti­va­ka­rie­tiš­kai ar an­ti­lie­tu­viš­kai. Vis­kas juk vyks­ta ki­taip. Toks ap­ver­ti­mas, ko­kį daž­nai ma­to­me, tai ir­gi da­lis vie­šų­jų sme­ge­nų švi­ti­ni­mo. Ne­de­ra klimp­ti.

Tie ru­sai, ku­rie ne­pa­ten­kin­ti da­bar­ti­ne san­ty­kių būk­le, – ar jie pa­jė­gūs ženg­ti žings­ne­lį to­liau ir su­vok­ti, kas pa­dė­tį su­kū­rė? Jei su­sto­ja ant kul­to ri­bos – pa­gel­bė­ti su­nko­ka. Per­žen­gęs ri­bą at­si­du­ri ka­ro zo­no­je. Ta­ve kal­tins, ypač jei esi ru­sas, kad ei­ni prieš Ru­si­ją (ne „za ro­di­nu, za Sta­li­na“), nors iš ti­krų­jų ei­tum už ge­res­nę, žmo­niš­ką Ru­si­ją. Tai B. Ne­mco­vo pa­si­rin­ki­mas, ir jis žu­vo Ukrai­nos ka­re.

Jei­gu nū­nai krem­lie­čiai nu­tars, kad jiems la­bai kliu­do Pe­tro Po­ro­šen­ka, tai tu­rės dar pa­pil­do­mą už­duo­tį, kad prieš­ą pre­zi­den­tą pa­ša­lin­tų pa­tys ukrai­nie­čiai ar­ba ukrai­nie­tis. Jei ne, gal pri­si­mins pa­ta­rė­jo Gle­bo Pa­vlovs­kio žo­džius prieš de­šim­tį me­tų, kad Gru­zi­jos prob­le­mą leng­vai iš­spręs­tų vie­na kul­ka. B. Ne­mco­vo prob­le­mą iš­spren­dė ke­lios kul­kos ir su­dė­tin­ga, pro­fe­sio­na­li lo­gis­ti­ka.

Ne­dau­ge­lis ru­sų, de­ja, tes­mer­kia Kry­mo anek­si­ją ir vi­sos Ukrai­nos už­puo­li­mą (“des­ta­bi­li­zuo­jan­čius veiks­mus“), – pri­pa­žįs­ta am­ba­sa­do­rius, nors tai to­ly­di­nis krau­jo lais­ty­mas, ukrai­nie­čių sū­nų, tė­vų ir vy­rų mir­tys. Be­lais­viai vie­šai bar­ba­riš­kai že­mi­na­mi, nu­žmo­gė­ju­sių te­ro­ris­tų net kas­truo­ja­mi; pa­grob­to­ji Ukrai­no­je ir iš­vež­to­ji į Ru­si­ją la­kū­nė Na­dež­da Sav­čen­ko pa­ti­ria to­ly­di­nį psi­cho­lo­gi­nį kan­ki­ni­mą. Nu­muš­to (ne „a­va­ri­ją pa­ty­ru­sio“) lėk­tu­vo ke­lei­vių la­vo­nai apip­lėš­ti. Ką į tai am­ba­sa­do­riaus su­tik­tie­ji ke­li „iš­si­la­vi­nę ir in­for­muo­ti“ ru­sai? Juk da­ly­kai la­bai kon­kre­tūs. „Tie­sa yra kon­kre­ti“, – sa­kė drau­gas Le­ni­nas.

Am­ba­sa­do­rius tei­sin­gai ma­to ir kal­ba apie Ru­si­jos tarp­tau­ti­nę sa­vii­zo­lia­ci­ją (skir­tin­gai ne­gu nai­vo­kas lai­kraš­tis, ku­riam varg­šę Ru­si­ją izo­liuo­ja Va­ka­rai), bet ne­rei­kia ir su­plak­ti ta­ria­mų „mū­sų am­bi­ci­jų“ su pri­nci­pais.

Am­bi­ci­jos mat tu­ri men­ki­nan­tį at­spal­vį. Prieš­sta­ta yra ki­to­je li­ni­jo­je, ji vi­suo­met aiš­ki, ypač per da­bar­ti­nę ci­vi­li­za­ci­jos kri­zę: ar­ba pri­nci­pai (tie­sa, gar­bė ir pan.), ar­ba pra­gma­tiš­kas ne­prin­ci­pin­gu­mas (be tie­sos, gar­bės ir pan.). „Am­bi­ci­joms“, tar­si pa­si­pū­ti­mui, čia nė­ra vie­tos, ne­bent nor­ma­li am­bi­ci­ja ne­nie­kin­ti sa­vęs. Opo­nen­tas te­gu sau ži­no­si, kol gy­ve­ni­mas pa­mo­kys.

Kad „mes, Lie­tu­va, tu­ri­me kal­bė­tis“, o ki­taip da­ro­mės kal­ti – tai lyg drau­gys­tė su „Ru­si­ja“, bet kur ji? Su ku­ria? Juk ne su ag­re­so­re. Tu­rė­tu­me bū­ti iš­mo­kę, kad „drau­gys­tė su Ru­si­ja“ – Krem­liaus su­pra­ti­mu – tai pa­klus­nu­mas jai. Eu­ro­pa po tru­pu­tį mo­ko­si. O bend­rau­ti, rem­ti, drau­gau­ti su ta, ku­ri tie­sia ran­ką ir šau­kia­si pa­gal­bos? – be abe­jo, bū­ti­na. Bet yra mil­ži­niš­ki tink­lai, ku­rie pir­miau­sia mė­to šta­bų par­eng­tus tink­lus. Ta­ria­mi „ste­bė­to­jai“, ku­rie ste­bi taip, kaip še­fui rei­kia. Ta­ria­mos vi­suo­me­ni­nės ir net lyg tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos ES­BO ir JTO, ku­rios per ve­to tei­sę yra pa­jung­tos Krem­liaus tiks­lui. O juk jos ne­va spren­džia, kur blo­gis, ar­ba yra ne­įgã­lios tai pa­sa­ky­ti. Dis­kre­di­tuo­tos, o ne­va funk­cio­nuo­ja.

Le­gi­ti­mi­zuo­ja­mas blo­gis – tei­si­nės bend­ruo­me­nės ka­pi­tu­lia­ci­ja. Ži­no­ma, „tei­si­nė“ ne­tu­ri bū­ti su­vo­kia­ma ka­bu­tė­se, tai ne pre­kė ant pre­kys­ta­lio.

Pa­si­telk­da­ma ki­tas dik­ta­tū­ri­nes vals­ty­bes Ru­si­ja ti­ki­si iš­kreip­ti vi­są tarp­tau­ti­nį ver­ty­bių spek­trą. O jis ga­na lin­kęs į iš­kry­pi­mą. Per BRICS struk­tū­rą ir de­mo­kra­ti­nės ša­lys – In­di­ja, Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­ka – gal­būt pra­gma­tiš­kai gra­vi­tuos į dik­ta­tū­rų blo­ką. Tuo di­des­nis iš­mė­gi­ni­mas at­ei­na Eu­ro­pai ir Eu­ro­pos-JAV pri­nci­pi­nei vie­ny­bei. Da­bar kaip tik čia švin­ta pa­grin­di­nis dik­ta­to­rių – au­to­ri­ta­rų – JTO tvar­kos re­vi­zio­nis­tų tai­ki­nys.

lzinios.lt