Vytautas Landsbergis. Susiimkime vėl už rankų ir gelbėkim savo vaikus

Kalba minint Laisvės dieną ir mokslo metų pradžią.

Prisimename ir ypatingą mokytoją, grožio tiesos mokytoją Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurio paveikslai byloja apie nepaprastą dvasios laisvę, kurio muzikoje alsuoja jūrų vėjo laisvė ir meilė gyvenimui.

Mokykla – tai mokiniai. Visi ir visada esame mokiniai. Ir pačios laisvės reikia mokytis, teisingai suprasti jos vertę ir ją ginti. Tai gyvenimo mokykla su savais egzaminais ir vertybiniais patikrinimais.

Mokykla, kaip turėtume matyti jaunimui skirtą ugdymo įstaigą, tai žmoniškumo mokykla. Daug skirtingų žmonių, ir visi žmoniški vienas kitam. Štai ir Čiurlionis kadaise rašė: didžiuojuosi, kad mano brolis yra žmogus. Ar ko pasieksi, broli, ar išgarsėsi, ar ne, visa tai yra niekai.

Svarbiausia – būti žmogum.

Esu įsitikinęs ir kalbėsiu nors tyruose, kad ši dvasinė mokyklos misija – svarbesnė už kitą, dabar vyraujančią kryptį.

Taip, mokykla pirmiausiai turėtų būti žmoniškumo mokykla, ir tik po to – išmanumo ir būsimų karjerų mokykla. Kas svarbiau: išmanumas ar žmoniškumas? Dabar prioritetai aukštyn kojom.

Panašiai ir su laisve.

Artimo meilė, o ne artimo gąsdinimas duoda laisvę, kuria gėrį.

Tai tinka ir valstybių santykiams. Matom, kad kai kurie vadai propaguoja nestatutinius tarpvalstybinius santykius, gąsdina savo kaimynus… Bet pradėkim klaidžiojančio pasaulio gerinimą nuo mokyklos.

Ir nuo teisingai suvokiamos laisvės.

Tebūnie tai laisvė gėriui, kūrybos džiaugsmui ir brolybės drąsai, o ne gaujoms ir gaujelėms. Į mokyklas dabar iš gatvės ateina žmogžudžiai ir laisvai propaguoja lėtinę savižudybę. Tai „žolės“ pardavėjų verslas, kuriam neturi būti jokios laisvės. Jokio Laisvosios rinkos instituto. Žudai mūsų vaikus – sėdėk už grotų. Mokykla – ne taboras. Ir ne tokių santykių vieta, kur vienišas nelaimingas berniukas krenta pro langą ir užsimuša. Tėvų neturėjo, niekas nemylėjo ir neprotestavo.

Protestuokim ir atjauskim. Susiimkime vėl už rankų, žmonės Baltijos kely, ir gelbėkim savo vaikus nuo abejingumo ir egoizmo.

Pažeistas vaikas, kuris nesutiko meilės, auga su nuoskaudos ir keršto jausmu, ir dėl to kalti suaugusieji. O ką jis randa godulio visuomenėje?

Kur nors Lietuvos provincijoje gali išgirsti šaltus pasvarstymus: girtuokliai kariasi, na ir kas? Bus mažiau girtuoklių.

Nuo to netoli ir iki požiūrio: nelaimingi vaikai krenta arba vieni kitus išstumia pro langą – na ir kas? Bus mažiau nelaimingų vaikų.

Taip slenkam į sunykimą ir išnykimą. Nuo tuštėjančių širdžių į tuštėjančią žemę. Pasipriešinkim.

Ėjom į laisvę kaip į kitokį, žmoniškesnį gyvenimą, tad apsidairykim, ar beskaičiuodami centus neišdavėm laisvės dovanos.

Vis dar tikiuosi naujo dorovinio sąjūdžio. Tegu jis kyla laisvos Lietuvos mokyklose, ir tėvynė bus kitokia.

Daukanto aikštė, 2015-09-01

delfi.lt