lzs.lt
Jau seniai tenka girdėti net pasaulyje garsių mokslininkų reiškiamų nuomonių, kad augalai turi savotišką nervų sistemą, jaučia ne tik šilumą, saulės šviesą, bet ir skausmą, reaguoja į žmonių elgesį su jais ir t.t. Jei taip, tai ir didžiausi, išlakiausi medžiai – ne išimtis…
Neliks pačių įspūdingiausių
Andai, jau pavasarėjant, apsilankau pas Romą Sadauską – gyvena jis su žmona Irute tokiame, regis, gana jaukiame Vilniaus kampelyje, atokiau nuo triukšmingų gatvių, greta vienos iš sostinės mokyklų, prie kurios pastato, menu, žaliavo senas, bet dar tvirtas ir gražus medis.
Bet to medžio jau seniai nėra, mokyklos administracijai atrodė, kad jo ten nereikia – mat rudenį numeta lapus, o tada juos grėbti reikia, išvežti. Vadinasi, papildomas nepageidautinas triūsas. Taigi vieną dieną… O medžio nelikus staiga pranyko ir mokyklos aplinkos gražumas, visai apsinuogino tinkline tvora apjuostas sporto aikštynas, kuriame galima žaisti krepšinį ir spardyti futbolo kamuolį. Be to, nelabai matyti, kad ten bėgiotų mokiniai, teniruotųsi, rengtų kokias varžybas.
Tačiau greta mokyklos aikštyno nuošaloka gatvelė turi nemažai medžių – ir visai gražių. Tik kai kuriems iš jų, beje, didžiausiems, storiausiems neilgai teks gyventi. Mirčiai juos pasmerkė Vilniaus miesto savivaldybė. Tokie pažymėti nedideliais, bet ryškiai švytinčiais oranžiniais apskritimais. „Man atrodo, kad tos dėmės kruvinos, šitie – tarsi žmonės, kuriems kažkas paleido po kulką į kaktą”, – su gailesčiu sako rašytojas, kai ketindami pasižvalgyti po Senamiestį, traukiame greta Raugyklos gatvės esančiu akligatviu, pro tuos iš tikrųjų tarsi sušaudyti pastatytus prie betoninės sienos medžius.
„Žiūrėk, – toliau kalba pašnekovas, – pažymėti nužudyti medžiai ne bet kokie, o patys storiausi, tiesiausi – tokie, iš kurių galima gauti kuo daugiau geros medienos. Teko girdėti, kad kai kurie meistrai, medžio drožėjai, iš anksto yra užsisakę jiems reikalingų sveikų medžių kūnų gabalų. Ar tai nepanašu į tam tikrą biznį?”
Žinoma, nei mes abu nesakome, nei bet koks, apie tautodailininkų poreikius bent kiek nutuokiantis, nepasakys, kad kūrėjams nereikia pagelbėti apsirūpinti kokybiška mediena. Reikia. Bet tai daryti būtina apgalvotai, medžius kertant ten, kur jie tam tikslui ar, sakysim, pramonės poreikiams specialiai auginami, taigi – miške, o ne rankioti geriausius iš miesto gatvių, aikščių ir skverų – tuos, kurie vos užmetus akį, atrodo gražiausia puošmena, – dėl medienos, paliekant menkesnius, kreivus ar kitus neišvaizdžius!
Tokia „politika”: kirsti, paskui – sodinti
Oranžiniais skrituliukais padabintų, vadinasi, nuteistų mirti, medžių matėme, ne tik Senamiestyje. Ir daugiausia – patys storiausi, tiesūs kaip žvakės, gražu pažiūrėti. Mums jie atrodė kaip žmonės beviltiškai nuleistomis rankomis – šakomis, tarsi stebėdamiesi kraipantys galvas – viršūnes, sakytum jaučiantys, kad jų dienos suskaičiuotos, nuosprendis tikriausiai bus įvykdytas dar gražuoliams nespėjus nė sukrauti pumpurų. Ir grius medžiai, paversti gera mediena, į sunkvežimius, bus išvežti, tose vietose, kur jie stovėjo, kur anksčiau pakėlęs akis regėjai išdidžias viršūnes, teliks skylės danguje.
Štai ir viename iš žaliausių Vilniaus gyvenamųjų rajonų – Lazdynuose, tarp to paties pavadinimo miesto transporto stotelės ir kitos – Ąžuolo – stotelės tiesiasi netrumpa tankiai suaugusių išlakių medžių, jei neklystu, liepų, eilė. Palei ją – plytelėmis grįstas takas. Kitoje tako pusėje taip pat yra medžių, taigi susidaro tokia sau neilga, bet akiai maloni alėja. Gražu, jauku. Bet matome: ir čia gal kas trečias medis, o kai kur ir po du iš eilės, taip pat, kaip Senamiestyje, – stori, tiesūs – mirtinais oranžiniais skrituliais pažymėti. Nuteistieji. Su galutiniu nuosprendžiu.
Viso miesto, aišku, neapėjome – bent kelių dienų reikėtų, tačiau ar nebus taip, kad ir kitose vietose, kur tik esama išlakių medžių, – vaizdas panašus į jau minėtus pavyzdžius? Jei taip, vadinasi, vyksta apgalvotas ir masinis aplinką labiausiai puošiančių medžių naikinimas. Mat kažkam reikia geros medienos. Ir, panašu, užsimota plačiai, su apetitu.
O kas paskui?
Nagi vietoj iškirstų galima naujų pasodinti. Gerokai paūgėjusių, atvežtų iš svetur – tokie daug kainuoja, taigi ir vėl apyvarta, naujas biznis – matyt, kai kam nemenkai naudingas. O iš tų naujai pasodintųjų, atvežtinių, ne mūsų krašte išaugintų, – tik pažvelkime į sostinės Gedimino prospektą, – kai kurie liguistai apsamanoję, aiškiai matyti, kad jaučiasi prastai, vos šiaip taip laikosi, gal kada ims ir nudžius… Štai kokia nauda iš tų užsieninių. Verčiau jau iš savų medelynų čionykščius, prie mūsiškio klimato užgaidų pripratintus sodinti. Apie tai vis kalbamės toliau eidami.
O kai pažvelgiame į Gedimino kalną, pamatome liūdną vaizdą, – vėl negeros mintys apninka.
„Nuošliaužos prasidėjo dėl šakninės erozijos, – šneka R. Sadauskas. – buvo medžiai, juos iškirto, o kelmai su šaknimis liko. Tos medžių liekanos pamažu supuvo, jų vietoje atsiradusios ertmės užsipildydavo vandeniu, žiemą vanduo pavirsdavo į ledą, kuriam besiplečiant viršutinis grunto sluoksnis buvo tarsi sprogdinamas, pasidarė netvirtas. Šis reiškinys yra užsienio mokslininkų gerai ištirtas, pavyzdžiui, ir tokiose šalyse, kaip Čekija ar Lenkija, į jo galimus padarinius atsižvelgiama, immasi priemonių, gruntui laiku stabilizuoti. O mūsų šalyje turbūt nė į galvą niekam neatėjo, kad taip gali nutikti. Iškirto medžius – ir džiaugiasi: kalnas gražus pasidarė, pilies bokštas gerai matyti. Tik neilgai tas džiaugsmas truko. Nereikėjo medžių kirsti…”