Už šių Vilniaus apygardos teismo durų svarstoma ne kokia šnipų byla, o elementarus skundas dėl kardomosios priemonės pakeitimo, bet nei žurnalistai, nei N. Venckienės rėmėjai į posėdžių salę taip ir nebuvo įleisti.
Per trumpą laiką nuo N. Venckienės grąžinimo tai jau antras kartas (pirmas buvo Kaune), kai teisėjai pasistengia išvengti viešumo. Įdomu kodėl, jei viską ruošiamasi daryti sąžiningai ir pagal įstatymą?
Ir kas paaiškintų dar tokį neįtikėtiną fenomeną. Kaip žinome, siekiant užtikrinti bylų paskirstymo skaidrumą, konkretiems teisėjams jos skiriamos, naudojantis kompiuterine programa, t.y. automatizuotu būdu. Bent jau taip savo svetainėse skelbia visi save gerbiantys teismai.
Tačiau ką mes matome N. Venckienės byloje? Nagrinėti jos skundo dėl kardomosios priemonės pakeitimo iš trijų atrinktų teisėjų net du (A. Bielskė ir A. Cininas) jau priiminėjo sprendimą A. Ūso byloje ir jį po mirties išteisino.
Gyvenime kartais nutinka visokiausių stebuklų – net būna, kad iš trijų įsigytų loterijos bilietų išlošia du, bet šiuo atveju stebuklais nelabai tikisi. Juo labiau, kad abu „automatizuoti“ teisėjai net ir prašomi nesutiko nusišalinti nuo bylos.