Bernardinai.lt
Gruodžio 17 d. dešimt Seimo narių išplatino pareiškimą, kad buriasi į parlamentinę grupę „Už ištikimybę priesaikai“. „Bernardinai.lt“ sveikina šia politikų iniciatyvą mesti iššūkį vyraujančiai Lietuvoje politikos, kaip prekybos galia, kuriai svetimi visi vertybiniai įsipareigojimai, sampratai. Todėl kreipėmės į šios Seimo grupės narius, prašydami paaiškinti, kas juos paskatino į tokią grupę jungtis ir kokių iniciatyvų galime tikėtis iš šios grupės ateityje. Jau skelbėme Povilo Urbšio ir Rimos Baškienės, Vytauto Juozapaičio samprotavimus, o dabar siūlome parlamentaro Vytauto Matulevičiaus mintis.
Bernardinai.lt dosjė. Vytautas Antanas Matulevičius (g. 1952 m. liepos 31 d. Šilavote, Prienų rajonas) – Lietuvos televizijos žurnalistas, publicistas, politinis veikėjas, Seimo narys. 1970 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą, 1975 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete – žurnalistikos specialybę. Studijavo Visuomenės mokslų akademijos kultūros katedros aspirantūroje, 1989 m. apgynė disertaciją „Meninis vaizdas ir tikrovė“. Sovietmečiu dirbo įvairiuose jaunimo ir kultūriniuose leidiniuose tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje.
1989 m. grįžo į Lietuvą kaip laikraščio „Pravda“ korespondentas. Tačiau po pusmečio, 1990 m. balandžio mėn., dienraštyje „Respublika“ paskelbė viešą pareiškimą laikraščio „Pravda“ vyr. redaktoriui dėl priešiško Lietuvos laisvėjimo procesų vertinimo laikraštyje ir atsisakė bendradarbiauti šiame leidinyje.
Nuo 1990 m. dirbo Lietuvos televizijoje. Debiutavo laidoje „Veidrodis“. 1991 m. rusų desantininkams užgrobus Lietuvos televiziją, dalyvavo atkuriant televizijos programas ir kaip žurnalistas, ir kaip Visuomeninių laidų redakcijos vyriausias redaktorius. V. Matulevičių labiausiai išpopuliarino jo vedama publicistinė laida „Krantas“, kurią 1992–1997 m. transliavo Lietuvos televizija, vėliau laida persikėlė į Baltijos televiziją, kur buvo rodoma septynerius metus. Per tą laiką Lietuvos žiūrovų buvo du kartus išrinktas Metų žmogumi ir geriausiu šalies žurnalistu.
Buvo apdovanotas Vinco Kudirkos ir Vito Lingio premijomis, taip pat tapo Demokratinės spaudos fondo konkurso „Spauda stabdo korupciją“ laureatu ir televizijos laidų konkurso „Ad Rem” nugalėtoju.
Nežiūrint pelnyto pripažinimo, neteko eterio, kurį laiką net buvo bedarbiu. 2006 m. sukūrė dokumentinį filmą apie nušalintojo prezidento Rolando Pakso apkaltą „Visi prieš vieną“, surinkdavusį pilnas žiūrovų sales, o 2008 m., remdamasis ta pačia istorija, parašė scenarijų S. Vosyliaus režisuotam vaidybiniam filmui „Pilotas“, kurio pagrindu tapo R. Pakso biografijos faktai.
Pusantrų metų dirbo Europos Parlamento nario Rolando Pakso padėjėju, buvo glaudžiai siejamas su Tvarkos ir teisingumo partija, net buvo skelbta, kad kandidatuos į Seimą šios partijos sąraše. Tačiau per Garliavos tragediją V. Matulevičius užėmė kitokią poziciją nei Tvarkos ir teisingumo partija. Jis aktyviai pasisakė prieš mergaitės grąžinimą motinai, kurios atžvilgiu taip ir nebuvo atlikti būtini procesiniai veiksmai, taip pat aštriai kritikavo teisėsaugos taikomus dvigubus standartus ir pareigūnų vengimą išsiaiškinti tiesą šioje Lietuvą sukrėtusioje istorijoje.
2012 metais išrinktas į LR Seimą per partijos „Drąsos kelias“ sąrašą.
Kodėl Jūs prisijungėte prie priesaikos svarbą teigiančios parlamentarų grupės?
Todėl, kad šiame Seime priesaika buvo paniekinta jau pačią pirmąją dieną. Vos ištarus žodžius apie pagarbą įstatymams ir sąžiningą tarnystę Tėvynei, buvo pereita į kitą salę ir Seimo vadovu išrinktas teisiamos partijos atstovas, o jo pavaduotoju, ir dar pirmuoju, – kaltinamasis toje pačioje byloje. Manau, tai buvo ribinė diena atkurtos Lietuvos istorijoje, po kurios bet kokie įpareigojantys žodžiai tiesiog nebeteko prasmės. Apie ką galima bekalbėti, jeigu šalies parlamento posėdžiams nuolat pirmininkauja už sukčiavimą teisiamas asmuo? Žemiau nuleisti kartelę būtų įmanoma nebent į šią kėdę pasodinus kokį nors kriminalinį „autoritetą“.
Bet yra ir kita šio reikalo pusė. Kiekvienas Seimo narys, duodamas priesaiką, taip pat įsipareigojo visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę. Įsipareigojo ir tie politikai, kurie į partnerius pasirinko Darbo partiją, vos prieš kelis metus Maskvoje surengusią viešą demaršą prieš Lietuvą. Tai – dar vienas patvirtinimas, kad priesaika virto ritualu, kuris pamirštamas vos nuėmus ranką nuo Konstitucijos. Mūsų parlamentinė grupė jau pačiu savo įsisteigimu siekė priminti, jog tai nėra normalus ir toleruotinas reiškinys. Tai mes darysime ir ateityj. Bet dar svarbesnis uždavinys – laikytis priesaikos patiems ir taip įrodyti, kad politikoje įmanoma vadovautis ir kitokiais sumetimais. Kol kas mūsų – tik dešimt žmonių, bet kas žino, kuo šis nedidelis parlamentarų būrelis virs po metų kitų?
Buvote vienas iš aktyvių nušalinto prezidento, kuris, beje, buvo apkaltintas tuo, kad pažeidė priesaiką, gynėjų. Po apkaltos daug kas prabilo, kad priesaika prarado turėtą svarbą, nes esą tai, ar ji buvo, ar nebuvo pažeista, sprendžiama balsų dauguma ir taip atveriamas kelias politinėms manipuliacijoms. Su tuo susijęs ir kitas klausimas – netrukus bus balsuojama, kokios politinės sankcijos teisingos žmogui, kuris pažeidė priesaiką. Ar ketinate rengti diskusiją jūsų grupėje apie tai?
Suprantu klausimo potekstę – štai gynei Rolandą Paksą, o dabar esi priesaikos grupėje… Žinoma, būtų geriau, jei ir aš būčiau ėjęs su tais, kurie jį trypė – gal dabar net turėčiau kokį medalį. Bet taip pasielgti man neleido sąžinė ir akis badanti apkaltos iniciatorių veidmainystė. Be to, ne aš vienas gyniau nušalintą prezidentą – jį gynė Lietuvos Helsinkio grupės signatarai, tokios iškilios asmenybės kaip amžinos atminties disidentas Viktoras Petkus, kunigas Edmundas Paulionis, Lietuvos Laisvės lygos kūrėjas Antanas Terleckas, Nepriklausomybės Atstatymo Akto signataras Romualdas Ozolas ir daug kitų garsių Lietuvos patriotų. Tik jų pozicija kaip itin neparanki oficialiai versijai buvo tyčia nutylima – aš parengiau su jais interviu ir, jau montuodamas dokumentinį filmą, staiga aptikau, kad didžioji mano pašnekovų dalis – Vyties Kryžiaus ordino, aukščiausio kovinio apdovanojimo, kavalieriai. Apie prezidento apkaltą man tuomet tai pasakė kur kas daugiau negu visi jos šalininku argumentai.
Prie to dar galėčiau pridurti, kad R. Pakso nušalinimo operaciją vainikavo KGB rezervo kapitono paskyrimas į Valstybės saugumo departamento vadovus ir galutinis „valstybininkų“ klano įsigalėjimas. Kas yra tie „valstybininkai“, Lietuva sužinojo per parlamentinį VSD veiklos tyrimą, kuriam vadovavo mano brolis Algimantas. Tai – Lietuvai dujas tiekiančios ir prieš mūsų valstybę veikiančios priedangos įmonės valios vykdytojai. Taip kad jūsų klausime neįžvelgčiau tos kolizijos, kurią jūs įžvelgėte. Bet tai jau kiekvieno iš mūsų pasirinkimo teisė. Norint įmanoma ir toliau manyti, kad R. Paksą nuvertę „valstybininkai“ mus gynė nuo Rusijos rankos. Tik štai tiriant VSD veiklą, buvo paviešintas saugumo pareigūnų užfiksuotas pokalbis tarp minėtos dujų tiekimo bendrovės vadovo ir jo šeimininko Rusijos sostinėje. Ir šiame pokalbyje „valstybininkai“ tiesiai įvardijami kaip „berniukai“, kurie „gerai dirba“.
Beje, net ir po šio skandalingo pokalbio paskelbimo niekas nepajudino piršto, kad prieš savo valstybę veikiantys „berniukai“ pagaliau susilauktų įstatymais numatyto atpildo. Užtat R. Paksas, kurį jie nuvertė, ir toliau neturi visų pilietinių teisių.
Jūsų kolega frakcijoje A. Patackas griežtai kritikavo N. Venckienės. J. Varkalos, V. Vasiliausko laikyseną, svarstant leidimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn tris Darbo partijos narius. Ar tai reiškia, kad Drąsos kelio frakcija egzistuoja tik popieriuje, o realiai yra skirtingų pažiūrų žmonės, į Seimą patekę pagal vieną sąrašą?
Taip, kiekvienas iš mūsų turime savo pažiūras ir savą patirtį. Tačiau yra ir tai, kas mums visiems bendra, ir ne tik mūsų frakcijai Seime, bet ir tai didžiajai mūsų sąrašo daliai, kuriai, deja, pristigo rinkėjų palaikymo. Tai – neabejingas požiūris į neteisybę valstybėje ir ryžtas padėti skriaudžiamam. Bent jau man tai yra didesnė vertybė už išgrynintas partijų ideologijas, už kurių neretai slepiasi visiškas abejingumas žmonių skausmui ir savo tautos padėčiai. Ateis laikas, ir žmonės pradės suprasti, kas mes esame ir ko iš tikrųjų siekiame. Supras ir tai, kodėl ant mūsų galvų buvo išpilta tiek purvo. „Žmogžudžių partija!“ – tai apie tuos, kurie, užuot tylėję, ryžosi atlikti savo pilietinę ir krikščionišką pareigą. „Pasinaudojo mergaitės nelaime, kad prasibrautų prie lovio“, – tai jau apie mus, sulaukusius daugiau kaip šimto tūkstančio rinkėjų palaikymo. Bet štai pavyzdys: profesorius Povilas Gylys vadovavo katedrai Vilniaus universitete, turėjo ramų, įdomų darbą, gerokai didesnes pajamas negu dabar, buvo gerbiamas visuomenėje, studentų renkamas geriausiu dėstytoju – ir vis tiek viską metė ir savo tolimesnį likimą pastatė ant kortos. Kodėl jis šitaip pasielgė? Pasakysiu viena: žmogus, tegalvojantis apie naudą ir neišgyvenantis dėl valstybės, taip niekuomet nesielgtų.
Ką jau bekalbėti apie disidentą ir signatarą Algirdą Patacką – jam apibūdinti, nė kiek neperdedant, būtų galima pasitelkti Kalno pamokslo žodžius: „Palaiminti persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė“.
O kol kas mums iš tikrųjų – nelengvas metas. Vos pradėjus dirbti Seime, mus išskyrė skirtingas požiūris į „darbiečių“ ir Neringos Venckienės imuniteto dilemą. Deja, Darbo partijos lyderiui pavyko sutapatinti iš principo nesuderinamus reiškinius – juodųjų milijonų bylą, į kurią jis įklimpęs, ir žmonių kovą už teisingumą mergaitės istorijoje. Manau, tai ir yra pats didžiausias mūsų pralaimėjimas, kokį ligi šiol teko patirti. Leidę tai padaryti įgudusiam politiniam intrigantui, mes papiktinome savo rinkėjus ir praradome sunkiai beatstatomą savo tapatybės dalį. Liūdniausia, kad šis kompromisas vargu ar padės išsaugoti imunitetą mūsų frakcijos lyderei Neringai Venckienei. Taigi, gali nutikti ir taip, kad bus prarasta ne tik neliečiamybė, bet ir dalies žmonių parama, o būtent jos ir gali labai prireikti. Vieną teismo sprendimą jau turime – jokios pedofilijos nebuvo. Toliau išgirsime ir apie kitus – su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm. Tačiau jeigu Neringos neberems visuomenė, nebeliks ir kam priversti mūsų teisėsaugos, kad ši duotų įtikinamą atsakymą į šiandien daugeliui vis dar rūpintį klausimą: kas ir dėl kokių priežasčių nužudė šitiek žmonių, jeigu pedofilijos nebuvo? Juo labiau be visuomenės spaudimo niekas daugiau nesiaiškins, kodėl gi šioje istorijoje greta daugybės procesinių veiksmų taip ir nebuvo atliktas pats svarbiausias iš jų – taip ir liko nepradėtas ikiteisminis tyrimas Laimutės Stankūnaitės atžvilgiu. O juk tai siūlas, už kurio patraukus, pradėtų lįsti visi galai. Deja, dabar jie liks ilgam suslėpti.
Bet bandau suprasti ir Neringą. Jos padėtis tokia, kokios niekam nepalinkėtum. Nežinau, kaip pasielgčiau ja dėtas.
Tai Jūs pats tikrai nemanote, kad kaltinimai V. Uspaskichui – tai politinis susidorojimas?
Apie politinį susidorojimą būtų galima kalbėti tuomet, jeigu jam inkriminuojami nusikaltimai būtų laužti iš piršto. Tačiau pasižiūrėkime, kas išdėstyta Seimui pateiktame generalinio prokuroro prašyme dėl šio politiko ir jo bendražygių neliečiamybės panaikinimo ir prie to pridėtame teismo sprendime. Daugybė nusikalstamos veikos epizodų, konkrečios pinigų sumos, datos – kas davė, kas paėmė, kam panaudojo, kokių mokesčių nesumokėjo valstybei ir pan. Bet iškalbingiausia tai, kad milijonai neužpajamuotų ir nežinia iš kur atsiradusių litų buvo metami 2004 metų Seimo rinkimams, taigi, mūsų demokratinei politinei sistemai griauti ir neteisėtais būdais valdžiai paimti. Tai jau iš tikrųjų – politinis bylos aspektas, tik jis ne toks, apie kurį taip mėgsta gražbyliauti Darbo partijos lyderis. Būtent tų 25 juodų milijonų dėka, dėl kurių dabar vyksta teismas, ši partija pasiekė pergalę 2004 metų Seimo rinkimuose ir net dvigubai aplenkė antroje vietoje likusią A. Brazausko ir A. Paulausko koaliciją. Kas ištaisys šiuos rezultatus ir jų pasekmes Lietuvai? Kas atitaisys tą žalą, kuri buvo padaryta ši rudenį, kai vėlgi dėl tų pačių Darbo partijos metodų Lietuva apskritai vos neliko be Seimo?.. Rinkimai – parodija. Viskas – perkama. Ir niekas nieko su tuo nesugeba padaryti.
Bet palaukime teismo sprendimo.
Kas labiausiai nustebino per pirmuosius šios kadencijos posėdžius Seime?
Apie priesaiką jau kalbėjau. Bet nustebino ir kitas dalykas – tai, kad mūsų parlamentas praranda savo demokratinę prigimtį. Ligi šiol maniau, kad tai yra ta institucija, kurioje vyksta argumentų kova, ir tik po jos, atsižvelgiant į tai, kas išsakyta, priimamas sprendimas. Lietuvoje, bent jau šiame Seime, jokios argumentų kovos nėra – tai tik duoklė statutui ir visuomenei skirta procedūra, po kurios vis tiek nubalsuojama taip, kaip nuspręsta kažkur kitur, tik ne Seimo posėdžių salėj. Partijų būstinėse, koalicijos aukcionuose, o gal ir ten, kur mes net nenutuokiame, bet visuomet esminiais klausimais sprendimas būna iš anksto nulemtas. Kadangi balsų pakanka, po to tiesiog įjungiama balsavimo mašina ir įteisinama tai, kas iš anksto nuspręsta.
Dirbti tokiame parlamente nėra dėkingas užsiėmimas. Gali kas nori plėšytis, gali žerti kad ir pačių išmintingiausių argumentų, bet jei tai bus opozicija, jos balsas taip ir liks balsu tyruose. Kalbu ne apie mažmožius, dėl kurių kartais kaip tik tariamasi, o apie principinius dalykus. Jokių šansų. Jokios galimybės ką nors paveikti ar įtikinti.
Štai svarstomas „darbiečių“ neliečiamybės klausimas. Pirmininkauja Vydas Gedvilas, „darbiečių“ atstovas. Vienas po kito kyla opozicinių partijų veikėjai, reikalauja, kad jis nusišalintų, o šis vis tiek sėdi. Taip ir išsėdėjo ligi paties galo.
Parlamente, vertinančiame savo gerą vardą ir demokratines tradicijas, tokia situacija vargu ar būtų įmanoma.
Kokios priemonės padėtų pasiekti, kad politika Lietuvoje labiau panašėtų į tarnystę žmonėms, o ne į kovą dėl galios ir privilegijų?
Jeigu ši klausimą man būtumėt uždavęs prieš daugelį metų, būčiau išvardijęs ne vieną išganingą priemonę. Bet dabar jau žinau, kad daugelis iš jų Lietuvoje tiesiog neveikia. Kodėl? Todėl, kad mes dar nesame tam pribrendę.
Pavyzdžiui, galima nusirašyti įstatymus kad ir nuo pačių pažangiausių valstybių, bet jeigu mes po to ir toliau rinksime į valdžią už kriminalinius nusikaltimus teisiamus asmenis arba politikus apgavikus, kurie jau ne sykį apmulkino, viskas liks taip, kaip buvo.
Pasakysiu nuobodžiai: nėra kitos išeities, kaip visomis išgalėmis kelti tautos kultūrą. Deja, tuo kol kas nėra suinteresuoti nei politikai, nei verslas. Visus tenkina esama padėtis. Kodėl – nesunku suprasti. Užguita tauta nieko nereikalauja, su ja galima elgtis pagal romėnų principą „duonos ir žaidimų“.
Šioje situacijoje itin svarbios tampa pačios visuomenės iniciatyvos, skleidžiančios šviesos spindulėlius. Lenkiuosi prieš tuos, kurie savo kasdiene veikla, niekieno neįpareigoti, neša kultūrą į tautą ir taip bent iš dalies atsveria tą totalų bukinimą, kuriuo užsiima atsakomybės jausmą galutinai praradusios komercinės televizijos.
Dideles viltis sieju ir su Lietuvoje vis plačiau besikuriančiomis bendruomenėmis. Visa, kas natūraliai kyla iš tautos gelmių, yra be galo svarbu, nes tai – neprimesta iš viršaus, ir todėl –tikra. Su tuo rasis ir kitokia tautos kultūra, taigi, ir kitoks požiūris į politikus.
Visa – tik laiko klausimas. Anksčiau ar vėliau ateis toks metas, kai ir mes galėsime pasakyti, kad mūsų šalies piliečiai pagaliau prisiima asmeninę atsakomybę už savo valstybę.
Kalbino Andrius Navickas