Veidaknygė
Lietuvoje netrūksta skeptikų, abejojančių ar netikinčių V. Rubavičiaus persekiojimo istorija. Kokie dar gali būti persekiojimai demokratinėje ir laisvoje šalyje? – retoriškai klausia ir viešai pasišaipo ne vienas iš jų. Tokiems atsakau: tai jau matyta ir žinoma. Daugelis sovietmečiu gyvenusių žmonių ir šiandien tik numoja ranka į prisiminimus apie tada vykusius persekiojimus ir represijas. Jų argumentas – esą jie patys tada gyveno ir puikiai prisimena anuos laikus. Jokių persekiojimų asmeniškai nepatyrė ir nejautė. Kaip ir šiandien nepatikliai ir ironiškai besišypsantieji dėl V. Rubavičiaus pasakojimo.
Taip ir turi būti. Jokia, net represyviausia, valdžia dažniausiai nepersekioja ištikimų, nuolankių ir klusnių valdinių ir tarnų. Todėl šie jaučiasi esą laisvi. Kad jaustumeis laisvas sovietmečiu, visiškai pakako pašlovinti santvarką ir moksliškai tyrinėti brandaus socializmo statybos problemas. Tiesiame ir pergalingame kelyje į šviesų komunizmo rytojų galėjo būti tik laikinų sunkumų ir trūkumų. Apie juos buvo galima kalbėti laisvai. Tačiau mačiusieji ir išdrįsdavusieji prabilti apie sistemines ir neįveikiamas santvarkos ydas akimirksniu pajusdavo tos „laisvės“ ribas. Jas patirdavo savo kailiu – kai būdavo ujami, žeminami ir persekiojami.
Tas pats vyksta ir dabar. Norint suprasti, kodėl persekiojamas V. Rubavičius, pakanka perskaityti vien šį jo straipsnį. Autorius klausia, ar pavyks pakeisti visą valstybės „mechanizmą“ – ne kokią nors smulkią detalytę. Jis vienintelis yra iškėlęs nuostabiai taiklų klausimą: jeigu nepriklausomos Lietuvos valstybė prasidėjo masiniu sovietmečiu sukurto visuomeninio turto išvogimu, kaip tokioje valstybėje galėjo rastis demokratija? Ir pasako, kad šitokio stebuklo pasaulyje dar nebūta ir neregėta.
Štai tokio ar panašaus klausimo kažkodėl niekada nėra iškėlę politologai, vis tyrinėjantys nepaaiškinamai ilgai gyvuojančius laikinus lietuviškosios demokratijos „konsolidacijos“ sunkumus ir tokius pat laikinus „daugiapartinės sistemos“ trūkumus. Todėl jie jaučiasi esą laisvi ir niekieno nevaržomi mokslininkai ir tyrinėtojai. O štai šį ir panašius klausimus keliantis V. Rubavičius kažkodėl nesijaučia esąs laisvas. Jis mano esąs persekiojimas. Taip mano ir jį puikiai supranta tie, kurie sovietmečiu ir dabar yra patyrę, ką reiškia peržengti ribą. Šito nepatyrusiems nelaisvė ir persekiojimai yra tik karščiuojančioje vaizduotėje susikurtos iliuzijos ir haliucinacijos. Kaip tada, taip ir dabar.
Niekas nesikeičia.