Vytautas Radžvilas. Antanas Smetona – neklaidžiojęs tarp lietuviškų tapatybių, arba Koks ryšys tarp kultūros ir politikos?

Jūsų dėmesiui siūlome prof. Vytauto Radžvilo pranešimą „Neklaidžiojęs tarp lietuviškų tapatybių“, perskaitytą spalio 17 d. vykusiame Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ pristatyme-konferencijoje.

Pamėginsiu trumpai įvertinti šitos knygos reikšmę. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, yra ši: pasaulį vis dėlto valdo Apvaizda. Šią knygą pristatome dieną, kai ką tik, vos prieš parą, pasikeitė Europa ir pasaulis. Neturiu net menkiausios galimybės plačiau aiškinti vakarykščių rinkimų Austrijoje svarbos, bet galiu pasakyti tiek: Vakarų Europoje taip pat sugrįžo tautos ir nacionalinės valstybės idėja. Šitas įvykis yra labai reikšmingas todėl, kad nors panašūs dalykai jau vyko, juos buvo galima menkinti aiškinant, kad vykstantis Europos tautų budimas yra tik pokomunistinių, atsilikusių, gyvenančių praeitimi šalių liga, kuria bus persirgta. Jie dar buvo aiškinami ir tuo, kad tos šalys neva yra atsilikusios ekonomiškai, skurdžios, todėl ir griebiasi vadinamosios radikalios politikos. Bet Austrija, žinoma, yra Europos švyturys jau daugybę šimtmečių ir jos ekonomika klesti. Tai reiškia, kad ir Vakarų Europos tautoms pradeda aiškėti, jog yra kai kas svarbiau už ekonomiką, už vienadienę gerovę.

Šituos dalykus prieš gerą šimtmetį puikiai suprato ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis grįžta laiku ir dėl kitos priežasties. Teisingai čia buvo pasakyta, kad mes jau baigiame pamiršti, kas yra Lietuvos valstybė. Kad mūsų jaunimo didžiajai daliai ji, deja, visai nerūpi. Šis teiginys teisingas, bet noriu pasakyti, kad jį reikėtų praplėsti. Lietuva jaunimui nerūpi ne todėl, kad jis savaime abejingas ir blogas, bet todėl, kad beveik visus 30 atkurtos nepriklausomybės metų buvo ir tebėra tęsiama ištautinimo ir išvalstybinimo politika, nors šiek tiek kitais pavidalais, nei tai darė sovietinis okupantas.

Kodėl taip yra ir kodėl ta politika tokia pavojinga? Todėl, kad aukšti Europos lyderiai, kurių projektas šiuo metu žlunga akyse, aiškiai sakė: tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena. Lygiai taip pat mus ištisus 50 metų mokė, kad 1918 m. Lietuvos projektas yra siauras, ribotas, primityvus ir tiesiog istorinė klaida. Ši mintis subtiliai brukama ir šiandien, kiekviename žingsnyje. Tuo metu, kai Europa ir net visi mūsų kaimynai bunda, mes beviltiškai šiuo atžvilgiu velkamės uodegoje. Nors iš tikrųjų dabartinio Europos Sąjungos projekto griūtis nėra Europos griūtis, o tik ideologiškai mano jau apibūdinto projekto griūtis, bet tai vis tiek mums kelia milžinišką pavojų. Šita ištautinimo ir išvalstybinimo politika vykdoma todėl, kad didžiosioms Europos korporacijoms reikalingas ištautintas, išvalstybintas, neturintis istorinės atminties, menkiausio prisirišimo prie savo žemės bastūnas. Iš tokių bastūnų, kurie plūdo į Lietuvą iš visos „plačiosios Tėvynės“, vadovaudamiesi principu „kur geriau, ten Tėvynė“, mes šaipėmės Sąjūdžio laikais. Štai tokia filosofija mūsų jaunimui buvo ir yra kryptingai diegiama.

Bet kodėl ji tokia pavojinga? Ne tik todėl, kad išsivaikščioja tauta. Ji taip pat naudinga ir bundančiam, nes jaučiančiam Europos krizę, kaimynui Rytuose. Kas gali būti geriau, patogiau ir naudingiau ponui Putinui, jeigu ne ištautintas, išvalstybintas, neturintis jokio patriotiškumo vadinamasis plačiosios Europos pilietis, kuris nuoširdžiai mano, kad galima tokia fikcija kaip globali Lietuva? Jeigu Lietuva yra globali ir visame pasaulyje, tai kodėl jo tankams pradedant artėti prie Vilniaus aš negaliu laikinai pabėgti iš užgrobiamos provincijos, kuri vadinasi būtent čia ir dabar esanti Lietuva, ir palaukti, kol okupacija pasibaigs? Kaip įmanoma šitaip ugdant jaunąją kartą ir visos šalies piliečius sukurti atsparumą tokiems pavojams?

Grįžtant prie Smetonos, jis kaip reta gerai daugelį dalykų suprato todėl, kad buvo klasikinės filosofijos, taip pat ir Platono, žinovas. Jis labai gerai suprato, koks yra gelminis ryšys tarp kultūros ir politikos. Šis ryšys yra daug sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena bendruomenė tam, kad susikurtų, privalo turėti ją saistantį dvasinį (kultūrinį) ryšį. Ir tas ryšys gali būti labai įvairus, taip pat ir kiekvienos tautos atveju. Liberalas pasakytų, kad tokio dalyko kaip tauta nėra, o yra tik lietuvių kalba kalbantys individai. Komunistai mums aiškino, kad yra lietuviškai kalbantys žmonės, bet iš tikrųjų jie yra pasidalinę į kovojančias klases. Todėl kas yra tautos idėja? Ši idėja tuo ir yra unikali, kad bent jau nuo XVIII a. ji leidžia paversti žmones ne tarpusavyje konkuruojančiais dėl asmeninės gerovės individais, kaip šiandien mes mokomi konkuruoti rinkoje, ir ne tarpusavyje besipjaunančiomis vadinamosiomis klasėmis. Kalba, bendra istorinė praeitis ir panašūs dalykai yra tai, kas bent trumpam panaikina visus išorinius mūsų skirtumus – vienas gali būti milijonierius, kitas vargšas; vienas gali būti gatvės šlavėjas, kitas – profesorius. Bet priklausomybė tautai skiriasi nuo liberalaus arba marksistinio požiūrio tuo, kad ji nurodo ryšį, kuris skatina ne kovoti, o sujungia.

Smetona turėjo ir kitą nuostabų bruožą. Jis suvokė, kad šis kultūrinis ryšys privalo būti apsaugotas politiškai. Šį dalyką suprato ne vien jis. Petras Vileišis neatsitiktinai po Vilnių važinėjo prabangia karieta ir net mėgo, kad jį vadintų „litovcy kniaz’“. Jis buvo ypatingas žmogus, nes kaip Rusijos imperijos pilietis, priklausė elitui, bet suvokė ryšį, kuris siejo jį kaip asmenį su jo tauta. Jis suvokė, kad jeigu tai, ką jis paveldėjo ir atsinešė gimdamas – jo kalba, kultūra ir visa kita – toje imperijoje yra politiškai nustumta į paraštes, tai jis nėra visavertis žmogus. Nors ir priklauso aukščiausiam elitui.

Čia glūdi paslaptis, kodėl Smetona buvo toks kietas tautininkas. Būdamas atviras pasauliui, jis suvokė, kad lietuvių tauta gali įgyvendinti savo valstybės projektą tik tuo atveju, jeigu bus tvirtas ir nepajudinamas kultūrinis pagrindas. Štai kodėl jo kova už lietuvybę buvo ir politinio lietuviškumo pagrindas. Kita vertus, jis labai aiškiai suprato, kad jeigu politinis lietuviškumas bus užmirštas, paradoksaliu būdu kultūrininko nuostata gali būti pražūtinga.

Iš tikrųjų išsiugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę yra be galo sunkus dalykas. Kaip tai sunku, mes šiandien matome iš mažyčio pavyzdėlio – ginčo dėl trijų raidelių. Daugybei net ir kultūrininkų, – tai ir išduoda, kad nesama politinės savivokos, – tai atrodo smulkmena. Ir kiek yra suprantančių, kad mūsų abėcėlė yra mūsų dvasios forma, kuri mus daro tuo, kuo mes esame? Ir kad šitą dvasios formą privalai ginti politiškai. Tą akimirką, kai nustosi tai daryti, tavo dvasios forma jau nebebus šitos valstybės egzistavimo pagrindas.

Štai kodėl XX a. pradžioje, kai vyko kova dėl lietuviško tapatumo, buvo siūlomi keli tapatumo projektai. Pirmąjį projektą siūlė Mickevičius-Kapsukas. Kas buvo pasakyta atkuriant Vilniaus universitetą? Buvo pasakyta, kad jame bus dėstoma vietos kalbomis. Žvelgiant šiuolaikiškai, atrodytų, jog tai atviras, modernus, tolerantiškas požiūris. XX a. realijų kontekste tai būtų tiesiausias kelias Lietuvai nueiti ten, kur šiandien yra Baltarusija. Lietuvių kalba galbūt būtų kalbama atkampiuose kaimeliuose.

Kitas buvo pilsudskinis projektas. Puikiai žinome, kad Smetona niekada nieko neturėjo prieš pačią lenkų tautą arba jos kultūrą. Tačiau jis suprato, kad jeigu nekursi tvirtos kultūrinės tapatybės ir jos neįtvirtinsi politiškai, tai neišvengiamai seks erozija ir griūtis to, kas buvo per didelius vargus padaryta Basanavičiaus. Mūsų tragedija ta, kad šis supratimas yra išnykęs net vadinamosios šviesuomenės tarpe. Taip nutiko, nes net ta mūsų inteligentų dalis, kuri sovietinės okupacijos metais rūpinosi lietuvybe, ji jau dažniausiai rūpinosi tik kultūrine lietuvybe. Suvokiančių, kad kultūrinę lietuvybę galima tvirtai apsaugoti ir padaryti valstybės branduoliu tik turint aiškią politinę savimonę, buvo ir yra nedaug.

Štai kodėl šiandien matome tą patį, ką matėme sovietmečiu. Daugybė inteligentų trokšta europeizuotis ir tapti europiečiais, nors joks ekspertas jums negalės pasakyti, ką šiandien reiškia būti europiečiu. Tai reiškia, kad vėl esame situacijoje, kurioje buvome iki Basanavičiaus. Noras būti kuo nors kitu, tik ne savimi. Ir jeigu kalbame apie šitos knygos aktualumą ir prezidento atminties aktualizavimą, reikia aiškiai suprasti, kad tai yra ne nostalgiškų atsiminimų reikalas. Dar kartą pabrėžiu, kad ir daugelis Lietuvos valstybės XX amžiuje kūrėjų buvo galbūt nuoširdūs patriotai – tokie kaip prezidentas Grinius, daugelis krikdemų lyderių ir t.t. Bet būtent unikaliai aiškiai matančių ryšį tarp kultūros ir politikos buvo vienetai. Ir prezidentas Smetona čia yra beveik unikalus.

O mums reikia nustoti svajoti apie tai, kad šitoks lietuviškumo supratimas būtų kažkaip grąžintas į mokyklą, jį padarant patrauklų jaunajai kartai. Brandžios valstybės jaunimo patriotizmo neugdo pigiomis vilionėmis. Patrauklumas reiškia nupirkimą. Brandžios valstybės savo jaunimą ugdo paprastu būdu – sukurdamos tokias mokymo programas, tokias savo kalbos, istorijos ir kitas programas, kuriose pagrindiniai dalykai yra savaime aiškūs. Tokiose mokymosi programose Vilniaus klausimas (čia tik pavyzdys, jų galima rasti daugiau) niekada nebūtų aiškinamas kaip senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotas konfliktas. Mitas apie senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotą konfliktą yra sovietinio mito, kad 1940 m. buvo ne okupacija, o pilietinis karas, nauja europeizuota versija.

Būtent tokiu būdu šiandien, kai Lietuvai gresia milžiniškas egzistencinis pavojus, kai griūna euroatlantinė saugumo ir stabilumo struktūra (dar kartą pabrėžiu, kad asmeniškai esu narystės euroatlantinėse struktūrose šalininkas), mes toliau žaidžiame ideologiškai aptarnaudami projektą, kuris nebeturi ateities. Šis mūsų savęs naikinimas yra tai, ko laukia kaimynas Rytuose. Todėl galima sakyti, kad prezidento Smetonos palikimo aktualizavimas jau yra ne tik tautinio orumo, istorinės atminties išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.

Filmavo Aušra Gabalytė (Aikštės TV, Tiesos.lt)

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
30 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
30
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top