Jūsų dėmesiui siūlome prof. Vytauto Radžvilo įžvalgas apie 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo trisdešimtmečio minėjimą.
Paminėtas likimiško mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo trisdešimtmetis. Deja, nevykusiai. Atsiminti praeitį yra be galo svarbu, tačiau gyventi tik joje ir ja – pragaištinga. Praeitis turi išlikti gyva, o tokia ji būna tik tada, kai prasmingai nušviečia dabartį.
Susirinkusią prie paminklo grupelę drąsuolių „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ir kiti sovietinės žiniasklaidos „organai“ vadino buržuazinių nacionalistų ir religinių fanatikų sambūriu. Jie buvo lyginami su encefalitinėmis erkėmis ant sveiko tarybinės visuomenės kūno. Keliolika mėnesių – trumpu Sąjūdžio pakilimo ir vilties tarpsniu, išgyventu kaip amžinybė – atrodė, kad ši bjaurastis baigsis ir išnyks visam laikui. Neišdegė.
Šių dienų „didžiojoje“ Lietuvos žiniasklaidoje kadaise plūsti „buržuaziniai“ nacionalistai virto „ksenofobiniais“ nacionalistais. Smerkiančią ideologinę etiketę pakeitė parapsichiatrinė diagnozė: dabar ištikimas savo tautai ir valstybei asmuo stigmatizuojamas kaip dvasios ligonis, neva paniškai bijantis kitos tautos žmogaus. Vakarų civilizaciją du tūkstantmečius grindžiusios krikščionybės skelbtą pasaulio ir žmogaus sampratą dar drįstantys pripažinti ir ginti žmonės ujami ir žeminami gal net aršiau nei tamsiausiais sovietinio ateizmo tarpsniais. Tik vadinami jau ne religiniais fanatikais, o fundamentalistais. Tačiau minint mitingo jubiliejų vengta kalbėti iš esmės ir šios nemalonios dabarties sąsajos su ana praeitimi taip ir liko nutylėtos.
Gaila: didžiojo poeto paminklo papėdėje priminta iškilaus disidento V. Bukovskio įžvalga, kad „demokratinis“ politinis korektiškumas gal net yra blogiau už leninizmą, galėjo nuskambėti kaip niekad aktualiai ir prasmingai. Kitaip negu tada, žmones darantis laisvus atviras ir drąsus tiesos žodis apie šiandieną taip ir nebuvo ištartas…
Todėl ir lieka slogus déjà vu įspūdis. Taip ir kirba mintis, kad labai greitai buvo išsukta iš mitingo stebuklą sukūrusių pasišventėlių nurodyto kelio į tikrąją laisvę. Pritrūkus drąsos ir ryžto juo eiti pasukta kitu – savanoriško dvasinio, moralinio ir intelektualinio pasivergimo keliu. Jis atvedė tik į atnaujintą ideologinį sąžinės ir proto kalėjimą, kurio sienos paprasčiausiai buvo perdažytos kitomis spalvomis.
