Profesorės Rasos Čepaitienės straipsnis (žr. ČIA) primena, kad iš pirmo žvilgsnio smulki detalė ar tarsi atsitiktinis įvykis kartais gali atskleisti giliausią pačių svarbiausių dalykų esmę. Atgrasus vieno žmogaus poelgis ir jo atvirai išsakyti žodžiai iš tikrųjų ne tik dar kartą atskleidė Lietuvoje įtvirtintos santvarkos prigimtį. Akimirksniu apsinuogino visos socialinės klasės, kuriai priklauso aptariamas asmuo, ideologija ir jos sąlygojamas tikrasis požiūris į žmones. Moralinis šio poelgio aspektas – tik ledkalnio viršūnė.
Iš tikrųjų straipsnio „herojaus“ žodžiais prabilo per tris dešimtmečius Lietuvoje spėjusios susiformuoti naujosios-senosios „antžmogių“ klasės atstovas. Ši klasė neturi vienos socialinės kilmės. Save jai gali priskirti ir amžinas meras, ir privilegijuotas teisėjas, ir prichvatizacijos dalyvis, ir fondų žarstytojas, ir daugelis kitų visuomenės narių.
Būtų klaida manyti, kad jie tik niekina ir žemina kitus žmones. Ideologija, kuria jie vadovaujasi, nėra paprastos žmogiškos tuštybės ir įprastos puikybės išraiška. Ši ideologija teigia, kad egzistuoja antžmogiai ir nevisžmogiai, kuriuos skiria ne tik ekonominė, socialinė, politinė ir kultūrinė, bet ir moralinė praraja. Tai reiškia, kad „antžmogių“ požiūriu, nevisžmogiai ne tik yra menkavertės būtybės ar apgailėtini ir niekingi žmogeliai. Iš tikrųjų jie nuoširdžiai laikomi apskritai nevertomis gyventi praeities atgyvenomis, trukdančiomis „antžmogiams“ nešti pasaulio pažangos vėliavą. Juo greičiau jie išnyks – juo geriau.
Sovietmečio propagandininkai vis svajojo apie tą palaimingą metą, kai išnyks tamsios buržuazinės praeities atplaišos, trukdančios sovietinei liaudžiai eiti į šviesų komunizmo rytojų. Straipsnio „herojus“ iš esmės kartoja jų požiūrį, tik išsako jį dar atviriau, nedangstydamas savo tikrosios filosofijos postringavimais apie jokią laisvę ir lygybę. Nevykėliams šioje žemėje ne vieta – tokia jo išsakyta pagrindinė mintis.
Todėl nereikėtų manyti, kad ne tik jo, bet ir visos „antžmogių“ klasės (kuriai jaučiasi priklausąs ir kone visas TS-KD „elitas“ bei jo išpažįstamą tikrąjį tikėjimą skleidžiantys propagandininkai) nuolatos reiškiama panieka „runkeliams“ ir vis kartojami palinkėjimai kuo greičiau išnykti nuo žemės paviršiaus kaip gražų klestinčios Lietuvos kraštovaizdį bjaurojančioms sovietinėms atgyvenoms yra tik paprastos patyčios.
Už jų slypi negailestinga ideologinė logika: tie neprisitaikę prie neoliberaliojo globalizuoto pasaulio žaidimo taisyklių „runkeliai“ yra neverta gyventi padarų rūšis. Jie ne ką vertingesni nei tarakonai. Kaip niekada atvirai prasiveržė aklos neapykantos nevisžmogiams ideologija, kurios potekstėje glūdi daugiau ar mažiau atvirai išsakoma mintis, kad geriausia būtų juos paprasčiausiai sunaikinti.