Vytautas Radžvilas. Apie pilkakailį Vilką ir rudagaurę Mešką

Paskelbta Nacionalinio susivienijimo pozicija dėl Vilniaus mero antrojo turo vertintina ir kaip dar labiau išgrynintas atsakymas į klausimą, kas yra mūsų partija ir ko ji siekia. Niekada nesiteisiname ir neįrodinėjame savaime akivaizdžių dalykų. Todėl sąmoningai nereagavome į ištisus mėnesius moralinių menkystų piltą melo ir šmeižto srautą, kad esame „dvigubas projektas“  – vieniems esame užsimaskavę „konservatoriai“, kitiems – slapti „kremliniai“. Po šio pareiškimo norisi tik geranoriškai patarti patikėjusiems tuo niekingu melu – užuot švaisčius laiką primityvių šmeižikų sapalionėms, verčiau jį skirti tikrai politinei savišvietai ir saviugdai. 

Kita paskata, įkvėpusi šį pareiškimą – elementari intelektualinė ir moralinė savigarba. Reikia būti absoliučiai naiviam, kad galėtum patikėti pasakomis, jog konservatyvia besivadinančios, o iš tikrųjų neomarksistinės partijos iškeltas kandidatas, klusniai tūnojęs ankstesnio mero šešėlyje, įstengtų nors kiek rimčiau pakeisti savo paties anksčiau stropiai vykdytą politiką. Bet lygiai reikia būti praradusiam paskutinius sveikos nuovokos likučius, kad galėtum patikėti neva „patriotinių“ veikėjų kurpiama legenda, jog niekada neparodęs nei menkiausios pagarbos tradicinėms vertybėms ir kandidatų diskusijos TSPMI metu ypač aiškiai atskleidęs savo tikrąsias nuostatas kitas ptretendentas buvo nepalaužiamas „tautinių ir krikščioniškų vertybių“ puoselėtojas ir sargas.

Galiausiai tik tokia gali būti iš tiesų, o ne tik žodžiais, nesisteminės politinės jėgos pozicija. Pareiškimo idėjinis pagrindas ir įkvėpimo šaltinis yra principinė ir nepajudinama nuostata, paskatinusi įkurti Nacionalinį susivienijimą: dabartinė Lietuvos būklė, kai tauta atsidūrė prie jai natūraliai atsikurti galbūt nebeleidžiančios demografinės krizės ribos, yra pakaitomis valdžiusių „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ vykdytos tos pačios politikos rezultatas. Ši savižudiška politika ketvirtį amžiaus galėjo būti vykdoma didele dalimi todėl, kad visuomenė neįstengė jai sutelktai pasipriešinti. Mat ją skaldė ir jos politinę savivoką griovė „brazauskininkų“ ir „landsbergininkų“ ginčas. Nors jį tiksliau būtų vadinti chronišku pseudopolitiniu pamišimu, ryjančiu bet kokias blaivaus politinio mąstymo apraiškas.

Deja, nemenka Lietuvos visuomenės dalis iki šiol nesupranta arba nenori suprasti seniai žinomo ir daugelio šalių parlamentų veiklos beveik neatimamu bruožu esančio teatrinio elemento reikšmės: kol vyksta parlamento posėdžio transliacija, žiūrovai mato kimbančius vienas kitam į atlapus ir pasiruošusius sudraskyti vienas kitą į skutelius nesutaikomus oponentus, bet nemato tų pačių oponentų po posėdžio sėdinčių restorane ir keliančių bokalus už puikiai suvaidintą spektaklį. Tokio spektaklio pirmosios užuomazgos laisvėjusioje Lietuvoje radosi jau ankstyvuoju Sąjūdžio laikotarpiu. Jau tada V. Landsbergis privačiuose susitikimuose su A. Brazausku, už Iniciatyvinės grupės, o vėliau Sąjūdžio Tarybos nugaros ir joms nežinant, „derino“ pozicijas esminiais Lietuvos politikos klausimais.

Nuo to laiko toks „derinimas“ nenutrūko nei akimirkai – apie jį galima prirašyti visą jaučio odą. Tiesą sakant, jis ir yra to, kas įprastai vadinama „sistema“, varomoji ašis. Sistemos veikimo principas, laiduojantis jos gyvybingumą ir tvarumą, yra be galo paprastas. Jai priklausančios partijos gali kiek panorėjusios kaitaliotis „pozicijos“ ir „opozicijos“ vaidmenimis, sudarinėti bet kokias koalicijas ir nesiskaitydamos su priemonėmis grumtis dėl vietos prie valdžios stalo. Tačiau žaidimą be stabdžių varžo viena išlyga – pjautynės neturi peržengti ribos, kai pradėtų grėsti sistemos stabilumui ar juo labiau kiltų pavojus jos išlikimui. Visi viešojoje erdvėje besireiškiantys protestiniai sambūriai, vienaip ar kitaip siejantys savo lūkesčius su „opozicija“, neabejotinai turi būti laikomi sistemos dalimi. Skambi antisisteminė retorika tik slepia jų sisteminę kilmę ir prigimtį.

Steigiant Nacionalinį susivienijimą buvo sąmoningai vadovautasi principine nuostata: kurti dar vieną į valdžios pyrago dalybas besibraunančią pseudopartinę grupuotę būtų ne tik beprasmiška. Tai būtų ir dar viena Lietuvos piliečių apgaulė. Ši nuostata lėmė pirmąjį ir svarbiausią įsteigto sambūrio politinį tikslą – nutraukti beveik tris dešimtmečius trunkantį, „pozicijos“ ir „opozicijos“ žaidimu grindžiamą Lietuvos valdymą. Pasakant dar aiškiau – iš karto išeiti iš šio žaidimo iš pat pradžių tvirtai apsisprendžiant jame nedalyvauti. Ir tokiu iš tiesų nesisteminės laikysenos pavyzdžiu skatinti ir kviesti iš jo spąstų ištrūkti kuo daugiau politiškai nuovokių šalies piliečių. Kito kelio išgelbėti Lietuvai paprasčiausiai nėra.

Desperatiškai ieškanti išeities Lietuvos visuomenė yra suskaldyta ir sumanių „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ varovų nuolatos gainiojama nuo pilkakailio vilko prie rudagaurės meškos. Tai vyksta per kiekvienus rinkimus. Kas yra Pilkakailis, o kas Rudagaurė – tai priklauso nuo suvokėjo vaizduotės. Apskritai įžvelgiama viena taisyklė: vilkas tampa meška nusivylusiems juos dar kartą apgavusiais „gelbėtojais“ rinkėjams. Per kitus rinkimus skubama sugrįžti bent jau į švelnesnį vilko glėbį balsuojant „už mažesnę blogybę“, bet tas išrinktas Vilkas vėl stebuklingai atsiverčia į Mešką. Nieko nedarant tai gali tęstis iki begalybės. Tiksliau – kol neliks pačios tautos ir valstybės.

Nacionalinis susivienijimas yra atviras visiems trokštantiems išsiveržti iš beviltiško sukimosi ydingame sisteminio žaidimo rate ir pavargusiems blaškytis tarp pilkakailio Vilko ir rudagaurės Meškos piliečiams. Ši nuostata dar kartą paliudyta principinga pozicija dėl Vilniaus mero rinkimų II turo. O pareiškimas šiuo klausimu laikytinas ją praktiškai įgyvendinančiu politiniu veiksmu.