Taip jau būna, kad kartais gyvenimas taip ir nesuveda su žmonėmis, kuriuos būtum norėjęs sutikti ir išsamiai pasikalbėti. Iškeliavęs Anapilin Bronislovas Burgis buvo vienas iš jų. Tokios netektys neturėtų kelti vien skaudaus ir bejėgiško praradimo jausmo. Iškilaus Mokytojo ir savo orumo neišsižadėjusio Žmogaus mirtis pagaliau turėtų paskatinti atvirai ir griežtai iškelti principinį klausimą: kada Lietuva liausis buvusi nors kiek iškilesnių – išmintingesnių, sąžiningesnių, savarankiškesnių, save ir kitus gerbiančių žmonių – tylaus žudymo lauku?
To žudymo tradicija – tamsios minios vykdomas moralinis ujimas ir psichologinis terorizavimas – ateina iš sovietmečio raudonųjų chunveibinų laikų. Chunveibinizmas – kiniškas tik savo vardu reiškinys. Iš tikrųjų chunveibinai – tai net nesuvokiantys savo nemokšiškumo bedugnės beraščiai ir mažaraščiai, dėl savo begalinio tamsumo įsijautę į pažangos avangardo vaidmenį. Įtikėję, kad jie turi teisę ir jiems turi būti leista trypti kultūros paveldą ir tradicijas, niekinti ir naikinti tūkstantmečiais žmonijos kauptus žinijos ir gyvenimiškos patirties lobius, galiausiai tyčiotis iš visa tai sukūrusių ir norinčių perduoti ateičiai žmonių, kuriems nėra verti paduoti net pieštuko.
Tokie pokario universitetuose ideologiškai pjudė, terorizavo nuolatinėmis smerkimo kampanijomis, atvirai ir slapčia skundė, o galiausiai vijo iš katedrų, siuntė į kalėjimus ir į tremčių bei tikros mirties lagerius iškiliausius Lietuvos šviesuolius.
Laikas atsitokėti – net ir atkūrus valstybę šie chunveibinai niekur nedingo. Tik kuriam laikui išsislaptė pakampėse ir pritilo laukdami savo valandos. O atėjus „reformuoti“ Lietuvos švetimo ir mokslo steponavičiams, putinaitėms ir panašiems – visiškai okupantų spėtai sumankurtinti vėlyvojo sovietmečio komsomolo kartai – jie vėl išlindo į dienos šviesą ir prabilo visu balsu. Gyvuliška baimė ir akla neapykanta moraliniu ir intelektualiniu pranašumu pagrįstam autoritetui buvo ir tebėra pagrindinis jų vykdytų „reformų“ motyvas ir varomoji jėga.
Mokytojas nuo šiol nėra joks mokytojas, savo žmogiškuoju ir moraliniu pavyzdžiu bei perteikiamomis žiniomis ugdantis savęs vertą pamainą – išsilavinusius, kultūringus, orius ir gerbiančius kitų orumą laisvus žmones ir patriotiškus savo Tėvynės piliečius. Jie nutarė, kad nuo šiol Mokytojas bus paslaugų teikėjas. Jam buvo įsakyta nuolankiai vykdyti kiekvieną tų paslaugų „pirkėjo“ užgaidą ir tapti Mokyklą pakeitusio „darbo jėgos“ ruošimo Fabriko klusniu sraigteliu. Ne mąstančių ir laisvų žmonių ugdytoju, bet tik „darbo rinkos poreikiams“ pritaikytų žinių perteikėju ir neprotaujančių, nemąstančių apie gyvenimo tikslą ir prasmę būsimųjų vergų masės formuotoju.
B. Burgis pamėgino išlikti Mokytoju ir nepakluso. Už tai buvo negailestingai naikinamas. Nepamirškime šito. Ne už kalnų diena, kai tokios istorijos bus vėl iškeltos į dienos šviesą. Visa, kas gyva, naikinę ir tokius žmones „švelniai“ žudę chunveibinai atpildo neišvengs.