Laisvėjame. Visiškai taip, kaip kadaise prieš trisdešimt metų. Visur Lietuvoje į steigiamuosius Sąjūdžio susirinkimus ateidavo keli ar keliolika drąsuolių. Jie įžiebdavo laisvės kibirkštėlę. Po keleto dienų ar savaitės kitos ten jau vykdavo vieši ir gausūs mitingai. Suplevesuodavo Trispalvės ir drąsiai suskambėdavo anksčiau nutildytos dainos.
Šiandien einame tuo pačiu keliu. Vasario 16-ąją vykusios šauniojo jaunimo surengtos šventinės eitynės skyrėsi nuo ankstesniųjų ne tik tuo, kad buvo ypač gausios ir gražios. Jose jau pleveno kita nuotaika ir dvasia. Ankstesniais metais dalyviams žygiuojant Gedimino prospektu ir kitomis sostinės gatvėmis šaligatviuose būriuodavosi smalsuoliai. Buvo matyti, kad širdyje pritaria ir tyliai džiaugiasi, bet tik pavieniai iš jų prisijungdavo prie eisenos ir tik nedaugelis išdrįsdavo atvirai rodyti savo džiaugsmą. Vis ta baimė…
Šiais metais prisijungusių, besidžiaugusių ir atvirai sveikinusių jau buvo nepalyginti daugiau. Eitynių spinduliuojama vienybės ir drąsos jėga sparčiai tirpdė baimės įšalą sielose ir širdyse.
Kad galutinai išsilaisvintume, trūksta jau visai nedaug. Beliko žengti vieną mažyti žingsnelį. Fiziškai jis yra tik žengtelėjimas nuo stebinčiųjų šaligatvio į einančiųjų gatve būrį. Bet kartu tai yra lemiamas apsisprendimas ir didžiausias, koks tik gali šiame gyvenime būti, asmens dvasinis virsmas. Šuolis į dvasinę ir moralinę laisvę. Jį padaryti nėra lengva. Bet tam pasiryžus tampama kitu žmogumi. Žengus šį mažytį žingsnelį ateina šviesaus palengvėjimo akimirka, kai džiugiai pilna krūtine įkvėpus atsiveriančio naujo gyvenimo oro garsiai arba tyliai sau linksmai ištariama: NUO ŠIOL ESU LAISVAS!
Toji begalinė laisvė atsiveria ir būna pilnatviškai išgyvenama tik bendrystėje su tokiais pat kitais šios laisvės besiilginčiais ir į ją besiveržiančiais žmonėmis. Štai kodėl verta ir kviečiu ateiti į Kovo 11-osios eiseną – 15 valandą Katedros aikštėje.