Vytautas Radžvilas: „E. Macrono partija laimės, bet tai ves Prancūziją prie revoliucijos“

Pro Patria

Jūsų dėmesiui siūlome profesoriaus Vytauto Radžvilo įžvalgas apie būsimus Prancūzijos rinkimus, išsakytas Aikštės TV birželio 10-ąją, pirmojo rinkimų turo išvakarėse, ir paskelbtas propatria.lt portale.

Rytoj vyksiantys Prancūzijos prezidento rinkimai yra labai svarbūs Europai ir pasauliui. Numatyti jų baigtį gana lengva. Šie rinkimai tik dar labiau išryškins dabar visame pasaulyje ir ypač ES vykstančius milžiniškus pokyčius. Galima neabejoti, kad vyks ginčas, kaip interpretuoti jų rezultatus. Nesunku numanyti, kad ES vadovai ir vadinamoji pagrindinė žiniasklaida skubės pasveikinti Macroną ir skelbs, kad štai sustabdyta dar viena populizmo banga.

Iš tikrųjų viskas bus truputėlį kitaip.

E. Macrono skubiai suburta „partija“ iš tiesų laimės daugiausiai vietų Prancūzijos parlamente. M. Le Pen partija „Nacionalinis frontas“ tikrai padidins savo vietų parlamente skaičių, bet jos rezultatus bus nesunku pavaizduoti kaip pralaimėjimą. Tikrasis jos pasiekimų rodiklis gali būti tik rinkimų metu gautų balsų, o ne vietų parlamente skaičius. Taip yra todėl, kad Prancūzijos rinkimų sistema tokio tipo partijoms kaip „Nacionalinis frontas“ nepalanki – net surinkusios daug balsų tik labai sunkiai gali prasibrauti į parlamentą. Nepaisant formalistinių rinkiminių barjerų, šitos partijos atstovų skaičius parlamente smarkiai išaugs.

Vis dėlto pagrindinis rezultatas, kuris ir lems viską, jau šiandien yra aiškus. Iš tikrųjų šie rinkimai tik užfiksuos tai, kas jau įvyko per Prancūzijos prezidento rinkimus. Konkrečiai tai, kad Prancūzijos tradicinė partinė sistema nebeegzistuoja ir yra nušluota. Faktiškai tai įvyko per prezidento rinkimus, tačiau kol posėdžiauja prieš ketverius metus išrinktas parlamentas, gyvuoja iliuzija, kad ta partinė sistema dar gyva. Rytoj bus formaliai patvirtintas jos išnykimas.

Būsimas rinkimo rezultatų interpretavimo ginčas suksis apie klausimą, ką reiškia E. Macrono partijos pergalė. Tik nedidelė dalis sąžiningų analitikų ir žiniasklaidos atstovų teisingai atkreipia dėmesį, kad apibūdinimas „populistinė“ vienodai tinka tiek E. Macrono, tiek M. Le Pen partijai. Taip yra, nes E. Macrono judėjimas yra aiškios ideologijos neturinti, paskubomis surinkta organizacija, šiuo atžvilgiu atitinkanti vadinamosios nesisteminės partijos požymius. Šiuo požiūriu M. Le Pen partija yra netgi kur kas mažiau populistinė.

Šių dviejų partijų kova galutinai nužymės svarbiausią Prancūzijos visuomenės takoskyrą. Ji yra tikrai ne tarp tradicinių ir populistinių partijų. Takoskyra eina per visą Prancūzijos visuomenę, kuri yra absoliučiai nusivylusi esama politine sistema. Antra vertus, šis nepasitenkinimas yra nevienodas. Didelė prancūzų visuomenės dalis, nors ir nepatenkinta, gyvena palyginti gerai ir pageidauja išlaikyti tam tikrą stabilumą. Kalbant paprasčiau, jie turi ką prarasti ir sudaro daugumą Prancūzijos visuomenėje. Jie yra E. Macrono ir jo partijos rėmėjai. Būtent dėl to ši partija tiesiog pasmerkta laimėti rinkimus.

Tuo tarpu M. Le Pen „Nacionalinio fronto“ šalininkai yra ne tik kad nepatenkinti politine sistema, bet ir nebeturi ką prarasti, todėl drąsiai telkiasi aplink M. Le Pen partiją. Paradoksalu, jog E. Macrono šalininkai žiniasklaidoje propagandiškai vaizduojami kaip žvelgiantys į ateitį, nors būtent jie yra labiausiai įsikibę į praeitį, kurios jau nebėra. Stabili ir klestinti Prancūzija, kuri buvo jų šalis ir kuria jie buvo patenkinti, šiuo metu nebeegzistuoja. Tačiau šie žmonės vylėsi, kad būtent E. Macronas sugebės ne tik išgelbėti, bet ir pagerintą tą jų jau prarastą gyvenimą – buvusiąją Prancūziją. Tuo tarpu M. Le Pen šalininkai vaizduojami įsikibę į praeitį, nors kaip tik jie nori tikrų pokyčių. Kitas klausimas, kad jie praktiškai neįsivaizduoja, kokie turi būti tie pokyčiai ir Prancūzijos ateitis.

Galima sakyti, kad visa Prancūzijos visuomenė yra užstrigusi dabartizmo spąstuose. Ši šalis jau nebe ta, kuri buvo, jaučia permainų poreikį, bet nežino, kur eiti ir sukti. Šiuo požiūriu abi kylančios stovyklos yra lygiavertės. Tačiau žvelgiant strategiškai, M. Le Pen pozicija yra neabejotinai perspektyvesnė. Ji bent suvokia, kad nacionalinė prancūzų valstybė yra ta tautos organizacijos forma, kuri leido suklestėti Prancūzijai ir kurią sugriovė vadinamieji globalizacijos ir integracijos procesai. Tie žmonės bent realistiškai suvokia pavojus, gresiančius Prancūzijai dėl didėjančios imigracijos ir multikultūralizmo, taip pat mato grėsmes, kurias kelia pasaulio ekonomikos globalizavimas. Šiuo atžvilgiu jų pagrindinė nuojauta, kad kažkokiu būdu reikia atkurti Prancūziją kaip prancūzų tautai tarnaujančią nacionalinę valstybę, yra teisinga.

Kai stebimasi M. Le Pen partijos laimėjimais arba baisimasi vadinamojo nacionalizmo atgimimu, iš tikrųjų tiesiog vengiama įvardyti tikrąsias šio reiškinio priežastis. Viską paaiškina dar per prezidento rinkimus žiniasklaidos plačiai parodyta garsioji scena Amjeno mieste esančioje gamykloje. Ten M. Le Pen susitiko su darbinininkais, kurių gamyklą savininkai ruošėsi iškelti į Lenkiją vien todėl, kad Lenkijoje ją išlaikyti būtų dešimčia procentų pigiau. Mūsų kaimynams lenkams tai, be abejo, būtų naudinga, bet dešimtmečius ten pradirbę žmonės būtų paliekami likimo valiai. M. Le Pen pasaulėžiūra labai tiksliai atspindi pagrindinę šiuolaikinio globalizmo keliamą dilemą. Vadinamoji kova su tautiškumu ir nacionalinėmis valstybėmis visų pirma yra priemonė įtvirtinti iš pažiūros globalistinę, o iš tiesų radikaliai individualistinę gyvenimo filosofiją. Ja besivadovaujantis žmogus nesijaučia atsakingas ir atskaitingas jokiai bendruomenei. Kaip parodė gamyklos pavyzdys, jei tik gali sutaupyti keletą procentų kaštų jos išlaikymui, savininkas šaltakraujiškai perkelia ją į kitą šalį palikdamas vietoje gyvenančius žmones likimo valiai.

Todėl tai, kas vyksta šiandieninėje Europoje ir net pasaulyje, yra iš esmės antiglobalistinė revoliucija. Daugelis politologų ir politikos apžvalgininkų kaip tik šito pamatinio fakto nepripažįsta ir neįvertina. Jie mėgina reikalą vaizduoti taip, tarsi vyksta įprastiniai parlamento rinkimai dar vienoje Europos šalyje. Iš tiesų nuo visų įprastų rinkimų šie skiriasi tuo požiūriu, jog tai nebėra rinkimai stabilios politinės sistemos sąlygomis. Iki šiol visos Europos valstybės buvo tautinės valstybės, o tautos principas numatė tam tikrą jos narių solidarumą. Šio solidarumo išraiška buvo vadinamoji socialinės gerovės valstybė, kuri buvo grindžiama būtinybe išsaugoti tautos vienybę ir solidarumą. Būtent globalizacijos ir europinės integracijos procesai tokią valstybę išardė ir atvėrė kelią neoliberaliai revoliucijai, įtvirtinusiai minėtą individualizmą.

Todėl ir šie rinkimai yra ne ginčas, kiek pasikeis politikos niuansai, o ginčas dėl to, kokios socialinės ir tautinės grupės lems būsimą Prancūzijos ir galiausiai Europos politinę ir socialinę sanklodą. Tai nėra rinkimai pagal įprastas taisykles, o galios kova, kur sprendžiamas klausimas, kas nustatinės būsimosios gyvenimo tvarkos taisykles. Šiuos rinkimus Lietuvos piliečiams galima vardan aiškumo palyginti su SSRS 1989 metais vykusiais rinkimais į vadinamąjį Liaudies deputatų suvažiavimą. Kaip dabar ES ir jos šalyse vyksta „braškėjimas“, taip ir braškant Sovietų Sąjungai visoje jos sudėtyje į politinę areną išėjo naujos nesisteminės jėgos, viena kurių, kaip žinome, buvo ir Sąjūdis.

Tokiame kontekste M. Le Pen partiją reikia suprasti ne tiek kaip politinę partiją, kiek kaip sąjūdinio tipo politinę organizaciją. Dėl šios priežasties įprastinis rinkimų vertinimas „kas kiek vietų laimėjo parlamente?“ ilgalaikėje perspektyvoje neturi reikšmės, nes, nors E. Macrono partija neabejotinai laimės rinkimus, jau vidutiniuoju laikotarpiu ši pergalė virs Pyro pergale. Taip yra, nes žadantis Prancūzijos atsinaujinimą ir įsipareigojęs atkurti jos piliečių gerovę, E. Macronas visų pirma atstovauja globalistinėms jėgoms, kurios tą pačią Prancūziją ir nustekeno. Todėl sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų vykdyti kokias nors tautos daugumai naudingas reformas. Priešingai, jau jo rinkimų retorika išdavė, kad bus vykdomos neoliberalios reformos, kurių pakaks akimirksiu prarasti didžiąją dalį savo šalininkų. Tai, kad daugelis prancūzų dar patiki jo retorika apie ekonomikos atgaivinimą, yra savaip natūralu, nes neoliberalių reformų savo kailiu nepatyrę žmonės tiesiog negali įsivaizduoti jų žiaurumo. Kitaip nei lietuviai, prancūzai tokių reformų patirties neturi ir tai yra giliausia priežastis, kodėl jie šį paskutinį kartą balsuos už E. Macroną.

E. Macronas turės spręsti ir kitus klausimus. Pavyzdžiui, jis žada stiprinti Europos Sąjungą, tačiau su sąlyga, kad Vokietija labai stipriai parems Prancūzijos ekonomiką. Tačiau ne paslaptis, kad Vokietija yra vienintelė ES šalis, kuri šiuo metu pelnosi iš Europos integracijos. Neatsitiktinai yra dabartinę integracijos stadiją vadinančių ketvirtuoju Vokietijos reichu. Visa Europos ekonomika iš principo aptarnauja Vokietijos ekonomiką. Tą suvokiant, sunku suprasti, kaip E. Macronas galėtų įgyvendinti savo pažadą stiprinti ES, kai jam gyvybiškai būtina Vokietijos parama Prancūzijos ekonomikai kertasi su Vokietijos visuomenės interesais. Kitais žodžiais, kaip A. Merkel gali daryti nuolaidas E. Macronui, jeigu žino, kad tai pareikalaus milžiniškų lėšų ir atsilieps jai pačiai per artėjančius rinkimus. E. Macronas yra atsidūręs sudėtinguose spąstuose.

Jeigu grįžtume prie „populizmo“, suprasti ir teisingai interpretuoti šiuos rinkimus įmanoma tik apskritai atsiribojus nuo bet kokių neigiamų populizmo sąvokos reikšmių. Iš tiesų populizmo sąvoka reiškia tai, kad tam tikrais bet kuriuos visuomenės ar valstybės gyvenimo momentais žlunga tai, kas vadinama egzistencine visuomenės interpretacija. Šio žlugimo esmė ta, kad dėl vienų ar kitų priežasčių politinė sistema nebesugeba atstovauti ir ginti piliečių interesų. Visuomenei iškyla egzistencinė grėsmė. Politikams nebesusistvarkant tokioje situacijoje į areną išeina vadinamosios masės, kurias veda savisaugos instinktas ir troškimas išsigelbėti. Būtent tokios egzistencinės reprezentacijos žlugimas buvo tokių didžiųjų XX amžiaus sukrėtimų kaip 1917 metų Rusijoje ar 1933 metų Vokietijoje priežastis. Kuomet valdantysis politinis elitas nebesugeba spręsti šalies problemų, žmonės tai pradeda daryti patys. Beje, panašiai savo valstybės ir savo pačių likimą į rankas paimti pamėgino ir lietuviai 1989 metais.

Šie procesai prasidėjo ir Prancūzijoje, todėl norint juos tinkamai pasitikti, reikia nepasiduoti iliuzijoms aiškinant, kas laimės ir kas pralaimės. Prancūzija pakilo į kovą už savo išlikimą. Tauta supranta, kad visos gražios kalbos apie multikultūralizmą, globalizacijos naudą ir svetimšalių integraciją yra tokios pačios pasakos, kaip mums atrodė pasakos apie SSRS laimėjimus vėlyvuoju jos gyvenimo laikotarpiu. Prancūzijoje beveik niekas nebetiki oficialiąja propaganda, todėl ir turime tas dvi didžiules netradicines stovyklas. Ir šiuo požiūriu situacija stulbinamai panaši į buvusią Lietuvoje 1988 metų vasarą.

Mažesnioji visuomenės dalis suvokė, kad reikia kažką daryti, įsteigė Sąjūdį. Tuo tarpu visuomenės dalis, kuri buvo nepatenkinta tuometiniu gyvenimu, bet dar manė, kad turi ką prarasti, tiesiog pasyviai rėmė sistemą iki ją sugriovusio lūžio. Taip ir Prancūzija per šiuos rinkimus išgyvens tai, ką Lietuva išgyveno 1988 metais ir, tęsiant analogiją, ruošis 1989-iesiems. Tai reiškia, kad E. Macrono partijos pergalė pasirodys trumpalaikė ir efemeriška, politinė krizė gilės, o Prancūzija kaip ir prieš 200 metų taps dar vienos europinės revoliucijos avangardu.

Tai absoliučiai neišvengiama, nes E. Macrono pažadai yra neįgyvendinami jam neatsisakant savo pagrindinių politinių nuostatų ir giliausių pasaulėžiūrinių ir politinių įsitikinimų. E. Macronas yra globalistas ir tiki globalizmo idėjomis kaip sovietmečiu Lietuvoje koks nors M. Burokevičius tikėjo komunizmu. Tai žmogus, sugebėjęs pasakyti, kad nėra tokio dalyko kaip prancūzų kultūra, nors puikiai žinome, kad tai viena didingiausių kultūrų pasaulyje. Pati jo pasaulėžiūra pasmerkia jį pralaimėjimui. Vienintelė teorinė išlikimo galimybė yra ta, kad spaudžiamas politinio gyvenimo realijų jis praregėtų ir pradėtų radikaliai keisti savo dabartines nuostatas. Be jokios abejonės, pasaulio istorijoje tokių atsivertimo pavyzdžių yra tikrai mažai. Tai visada gali nutikti, bet naująją Prancūzijos valdžią prie to gali privesti nebent ik dar baisesni teroro aktai ar prancūzų masinis išėjimas į gatves reikalaujant keisti migracijos politiką, kaip jie sugeba išeiti į gatves reikalaudami socialinių ir ekonominių teisių.

Atsižvelgiant į jauną amžių ir intelektualinį guvumą, toks stebuklas įmanomas, bet menkai tikėtinas. Nepamirškime, kad jis turės įsipareigojimų tiems, kas jį iškėlė ir iš nieko padarė Prancūzijos prezidentu, taip pat, kad patirs milžinišką tarptautinį spaudimą. Todėl visiškai įmanoma – nors niekam to nelinkėčiau – kad E. Macronas baigs savo valdymą kaip prieš 200 metų baigė būtinų reformų įgyvendinti nesugebėjęs Liudvikas XVI.

Apskritai, tiek Prancūzijos, tiek ir visos Europos elitui egzistuoja dvi pagrindinės nuostatos ir strategijos. Viena jų yra toliau priešintis tautinių judėjimų bangai, ir tai ves prie vienos ar kitos formos revoliucijos. Kita strategija yra taikoma Austrijoje ar Nyderlanduose, kai dominuojančios politinės jėgos paprasčiausiai perima dar vakar niekintų ir pašieptų, neva populistinių judėjimų programines nuostatas. Ypač ryškus to pavyzdys yra Austrija, kur Laisvės partijos kandidatas nelaimėjo prezidento rinkimų tik todėl, kad Austrijos valdantieji pradėjo vykdyti griežtą imigracijos politiką ir patys savo rankomis įvykdė Laisvės partijos reikalavimus. Vėl grįžtant prie Lietuvos patirties, lygiai taip pat dar okupacijos sąlygomis sovietinė valdžia ir komunistų partija jau buvo priversta vykdyti Sąjūdžio politinius reikalavimus. Visoje Europoje tad vyksta mums absoliučiai pažįstamas procesas.

Grynai formalistiškai ir aritmetiškai po rinkimų atrodys, kad niekas nepasikeitė. E. Macronas laimės daugumą, teoriškai įmanoma, kad net ir absoliučią. Tačiau, pirma, tai nėra tradicinė partija, tad jos pergalės negalima vadinti stabilumu. Antra, jos pergalė bus Pyro pergalė ir iš esmės ją galima traktuoti kaip tam tikrą būsimos Prancūzijos revoliucijos raidos etapą. Toliau ši revoliucija tik tęsis ir plėtosis. Vienintelis dalykas, kuris retais atvejais priverčia pasikeisti protingus ir įžvalgius politikus, yra sugebėjimas drąsiai pažvelgti į politinę tikrovę.

Jūsų dėmesiui – visas Aikštės TV komentaro įrašas. Reportažo autorė – Aušra Gabalytė:

propatria.lt