Pro Patria
Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude‘as Junkeris pristatė Baltąją knygą dėl Europos ateities, kurioje galime susipažinti su penkiais siūlomais Europos Sąjungos ateities scenarijais, kokia ES galėtų būti 2025 metais. Atsiradusi scenarijų įvairovė atrodo kaip pokytis ES lyderių retorikoje. Ar gali būti taip, kad ES politinis elitas pradeda pripažinti, jog jų projektas gali būti ir nepatrauklus?
Pasakyti, jog ES pradeda pripažinti galimybę, kad integracijos projektas gali būti nepatrauklus, iš principo yra teisinga, tačiau kartu tai būtų gana paviršutiniškas vertinimas. Verta atkreipti dėmesį į du šio reikalo aspektus. Pirma, keli scenarijai atsirado tik susidūrus su rūsčia tikrove, t.y. įvykus Brexitui ir iškilus realiai Sąjungos byrėjimo grėsmei. Toks pavėluotas pripažinimas savaime liudija, kad ES nėra ir iki šiol neatsiranda strateginio mąstymo. Antra, toks pripažinimas yra ne šiaip tam tikras sugrįžimas į tikrovę: iš tiesų jis reiškia, kad žlunga visa ES integracijos ideologinė paradigma.
Visos iki šiol Europoje vykdytos revoliucijos buvo grindžiamos tarsi nepajudinama prielaida, kad vadinamoji pažanga ir revoliuciniai pokyčiai yra negrįžtamas procesas. Kitaip tariant, visais atvejais tai buvo suvokiama kaip žygiavimas keliu, kurį brėžia nepajudinami istorijos dėsniai. Todėl pats scenarijų įvairovės pripažinimas neabejotinai yra nepaprastai skausmingas politinis faktas, nes tokio pobūdžio ideologiniai projektai yra pažeidžiami tuo, kad susvyravus pagrindinei jų ideologinei nuostatai, anksčiau ar vėliau ištinka ir politinis krachas. Dėl to šią J.-C. Junkerio kalbą derėtų vertinti kaip turbūt pavėluotą mėginimą sugrįžti į tikrovę, tačiau kiek šis sugrįžimas yra gilus ir kiek gali išgelbėti dabartinį integracijos projektą, yra atviras klausimas.
Didžiosios Britanijos dienraštis Financial Times rašė, kad nepaisant EK projektuojamų scenarijų, Europos Sąjunga iki 2025 metų veikiausiai žlugs, nors fasadinės institucijos gali egzistuoti dar ilgai. Jūs dabar taip pat minite panašią galimybę. Tačiau Europos Komisija neužsimena apie Sąjungos žlugimo ar daugiau valstybių-narių atsiskyrimo variantus. Jūsų nuomone, kiek realu tokių scenarijų išvengti?
Šiandien visų dėmesys yra sutelktas į J.-C. Junkerio pasiūlytus penkis tolesnės raidos scenarijus, ir karštai diskutuojama, kuris iš jų perspektyvus. Manyčiau, kad tokia skuba aptarinėti suformuluotus scenarijus nėra geras ženklas. Kalbėti apie scenarijus būtų prasminga pirmiausiai rimtai apmąsčius ir įvertinus paties paskelbto dokumento pobūdį ir turinį. Reikia turėti omenyje, kad politinės kalbos stilius dažnai būna informatyvesnis už tai, kas pasakoma pačia kalba.
Pradėkime nuo to, kad šis dokumentas pavadintas Baltąja knyga. Tokio žanro tekstai iš esmės yra vadinamosios galimybių studijos. Tai reiškia, kad jie yra ne politiniai, o daugiau administraciniai ir techniniai dokumentai. Nėra atsitiktinumas, kad nei šiame dokumente, nei J.-C. Junkerio kalboje neužsimenama apie dabartinės ES krizės priežastis. Tiksliau, paminima, kad ES susiduria su iššūkiais, sukeltais ekonominės krizės, emigracijos bangos, daugelio nepalankių pokyčių tarptautinėje arenoje. Vis dėlto rimta politinė analizė turėtų prasidėti klausimu, kokios yra tikrosios minėtų iššūkių priežastys.
Aptariamoje Baltojoje knygoje dėl Europos ateities visi šie iššūkiai pateikiami ne politiniame kontekste, bet tarsi nekontroliuojamos gamtinės stichijos. Bet iš tikrųjų kiekvienam atsakingiau ir giliau mąstančiam žmogui turėtų iškilti kai kurie natūralūs klausimai.
Pavyzdžiui, kalbant apie migrantų krizę, kodėl buvo sugriauti Sadamo Huseino, Muamaro Kadafio arba Bašaro al Asado režimai, šį sugriovimą pavadinus arabų demokratijos pavasariu? Juk akivaizdu, kad nors šie diktatoriai nebuvo demokratiškumo pavyzdys, tose šalyse egzistavo gana sekuliarūs ir stabilūs režimai, kurie, kaip dabar paaiškėjo, slopino gaivalą, kuris prasiveržė Islamo valstybės pavidalu. Kitaip tariant, kyla klausimas, dėl kokių priežasčių iš butelio buvo paleistas islamizmo džinas arba išlaisvintas tame regione slypėjęs didžiulis potencialus blogis ir grėsmė tai pačiai Europai. Apie ES politikų atsakomybę neišgirdome nei žodžio.
Taip pat nesunku prisiminti, kad vos prieš porą metų pati Angela Merkel atvirai pripažino, kad multikultūralizmo projektas yra žlugęs. Tačiau toks pripažinimas netrukdė jai šį projektą ne tik plėtoti, bet ir radikalizuoti tokiu mastu, kad galiausiai jis virto visos Europos Sąjungos krize. Natūralus klausimas: tai yra ideologinis apakimas, ar sąmoninga valia? Būtent tokie klausimai čia nėra svarstomi, todėl J.-C. Junkerio kalboje ir dokumente mes matome ne sykį girdėtą banalybę, kad ES yra „taikos ir stabilumo kelrodis“.
Niekas nesiginčija, kad Europos anglies ir plieno bendrija buvo sukurta kaip priemonė visiems laikams pašalinti naujo Prancūzijos ir Vokietijos konflikto pavojų. Vis dėlto ES teisę egzistuoti grįsti vien taikos sargybos argumentu yra mažiausiai paviršutiniška, nes galima teigti, kad nemažiau svarbiu taikos garantu ištisus dešimtmečius buvo Sovietų Sąjunga, kurios baimė stipriai slopino potencialius konfliktus Europoje.
Kitas argumentas, kuriuo grindžiamas ES nešamas gėris, yra tai, kad ji turi laiduoti europiečių gerovę ir klestėjimą. Tačiau ES ekonomika šiuo metu ne tik smunka, bet joje neregėtu greičiu ir mastais aštrėja socialinės problemos. Tokios tiesiogine to žodžio prasme į skolų duobę įklampintos valstybės kaip Graikija yra nuskurdinamos. Kalbant apie įtakingiausias Europos valstybes, ne paslaptis, kad Vokietija iš ekonominės krizės netgi gavo naudos, tačiau eilinių vokiečių (kaip ir kitų Vakarų Europos šalių piliečių) gyvenimas vis tik blogėja.
Taigi užuot sąžiningai svarsčius apie tai, kad ES kaupiasi milžiniškos ekonominės ir socialinės problemos, kartojama jau labiau į legendą panašėjanti istorija, kad Sąjunga yra tiesiog gerovės sala. Tuo tarpu derėjo kelti klausimą, kokiems Europos gyventojų sluoksniams iš tikrųjų yra naudinga vykstanti integracija. Ar nėra taip, kad ši integracija pirmiausiai yra naudinga transnacionalinėms korporacijoms ir transnacionaliniam valstybių politiniam bei biurokratiniam elitui, tačiau netenkina daugumos šalių gyventojų lūkesčių?
Galiausiai, nutylimi ir kiti pamatiniai klausimai. Vienas iš tokių klausimų galėtų ir turėtų būti toks: ką reiškia Europos Sąjungoje staiga kilusi vadinamojo autoritarinio populizmo banga? Elementari politologinė analizė grindžiama prielaida, kad politikoje nieko neįvyksta be priežasties. Tai reiškia, kad jeigu atsitiko kažkoks kad ir didžiai nemalonus reiškinys, nieko nėra klaidingiau nei laikyti jį keistu nesusipratimu. Juk esminis skirtumas tarp ideologizuoto ir politologinio mąstymo, tarp analizės ir propagandos kaip tik ir yra sugebėjimas aiškintis fundamentaliausių, ES likimą galinčių nulemti įvykių priežastis. Tačiau nieko panašaus Baltojoje knygoje dėl Europos ateities nerandame.
Tokiu atveju, kaip apibūdintumėte šį dokumentą?
Jis savo turiniu ir forma primena Sovietų Sąjungoje po partijos suvažiavimų skelbtą medžiagą. Esminis tokių dokumentų trūkumas yra tas, kad galiausiai jie išduoda ir pamatines jų sudarytojų intencijas. Juk jeigu nėra svarstomi paminėti ir kiti klausimai, vadinasi, remiamasi prielaida, kad naujo integracijos modelio sukūrimas iš esmės yra ne politinis, bet vadybinis klausimas. Maža to, toks dokumentas atskleidžia antidemokratines jo sudarytojų nuotaikas. Paslėpta dokumento potekstė yra ta, kad netrukus Romoje ar vėliau metų gale susirinkusi saujelė ES šalių lyderių tiesiog parinks optimalų bendrijos modelį, kuris turėtų stebuklingai suveikti. Tai rodo, kad nesugebama atsižvelgti į politinę tikrovę ir einama jau pažįstamu, ideologinių etikečių klijavimo keliu. Pavyzdžiui, ką reiškia ES lyderių vis dažniau minimas terminas autoritarinis populizmas? Gilinantis į tai, ką juo norima pasakyti, aiškėja, kad nepasakoma nieko: nėra aišku nei kuo pasireiškia tų judėjimų autoritarizmas, nei kuria prasme tie judėjimai – populistiniai.
Žvelgiant į bendrą vykstančių įvykių analizės kontekstą, pastebimas savotiškas juos aptariančių tekstų ir kalbų dvilypumas. Viena vertus, yra paplitę, gal net vyrauja tekstai, kuriuose nesama net menkiausių refleksijos pėdsakų ir, tarytum sekant sovietine mada, nepritariantys dabartinei integracijos krypčiai ir kritiškai vertinantys bendrijos būklę tiesiog apdalinami niekinamomis etiketėmis. Kita vertus, yra ir tekstų, kuriuose yra išvardijamos, kartais ‒ gana tiksliai, susikaupusio nepasitenkinimo priežastys. Bet ir čia ideologinis mąstymas prasiveržia tuo, kad išlieka neįveikiama praraja tarp to, kas gana objektyviai ir tiksliai konstatuojama, ir išvadų. Pasakoma, kad kažkas yra blogai, tačiau nepasakoma, kaip tai reikėtų keisti. Vis dėlto ir žmonės, kurie tą blogumą įvardina, vadinami Europos Sąjungos priešais.
Toje pačioje Baltojoje knygoje dėl Europos ateities yra aptakiai pasakyta, kad ES yra atitrūkusi nuo piliečių, tačiau praktiškai nekalbama apie ES ekonominį ir socialinį modelį, būtent kuris ir sukūrė iš esmės istorijoje neregėtą atskirtį. Nutylima, kad viena Brexito priežasčių buvo ta, kad referendumo iniciatoriai Jungtinės Karalystės visuomenei pateikė gausybę sukrečiančių faktų, liudijančių, kad transnacionalinė ES biurokratija ir valdantysis elitas faktiškai gyvena visai kitokiame pasaulyje nei paprasti piliečiai.
Nors šis dokumentas iš pažiūros yra apolitiškas, įmanoma atpažinti jo kūrėjų pažiūras. Šiame dokumente kaip sektinas pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis yra paminėti du žmonės, iš tikrųjų tam tikra prasme prisidėję prie Europos Sąjungos kūrimo. Tai ‒ Ventotenės manifesto autoriai Altiero Spinellis ir Ernesto Rossis. Tačiau ką tai reiškia, jei ne tai, kad tolesniais ES vedliais į ateitį skelbiami iš esmės totalitarinės ideologijos atstovai ‒ Italijos komunistai? Tai nėra smulkmena, prie kurios tariamai neteisėtai kabinėjamasi. Neįmanoma nepastebėti, kad net nemanoma užsiminti apie Gegužės deklaracijos autorių Robertą Schumaną ir kitus didžiuosius krikščionis demokratus, kurių pastangomis XX a. viduryje pagaliau buvo pradėtas įgyvendinti Europos vienijimosi projektas. Tai, kad einama tokiu keliu, reiškia, kad neketinama keisti politinės ES raidos linijos. Ši aplinkybė verčia rimtai abejoti, ar apskritai įmanomi nors kiek reikšmingesni pokyčiai.
Ši abejonė tik stiprėja, mintyse palyginus situaciją su panašioje padėtyje buvusio kito politiko ‒ Michailo Gorbačiovo ‒ elgesiu ir kalbomis. Nors toks palyginimas kai ką gali šokiruoti, puikiai prisimindamas anuos laikus, turiu pasakyti, kad politiniu požiūriu Michailas Gorbačiovas visa galva pranoksta dabartinį Europos Komisijos pirmininką. Jis turėjo drąsos ir sąžiningumo pripažinti ne tik tai, kad Sovietų Sąjunga pateko į krizę, bet ir labai rimtas jos sistemos ydas. Pavyzdžiui, jis išdrįso kalbėti apie neįsivaizduojamą biurokratijos įsigalėjimą, nepateisinamas nomenklatūros privilegijas, ekonomikos nuosmukį, galiausiai ‒ apie vadinamuosius perlenkimus nacionalinių santykių srityje. Kitaip tariant, jis pripažino, kad tokia Sovietų Sąjunga, kokia buvo, buvo savotiškas tautų kalėjimas. Štai tokios drąsos ir atvirumo Baltojoje knygoje ir J.-C. Junkerio kalboje ieškoti beviltiška.
Jokia politinė sistema negali išlikti, jeigu joje neišdrįstama įvardinti realių, ją galinčių pražudyti problemų. Galima teigti, kad ES vadovybė, kaip ir visas integraciją remiantis propagandinis aparatas, susiduria su dilema, su kuria susiduria bet kuri krizės ištikta politinė sistema ar valstybė: įvardinti esamas problemas ar jas nutylėti.
Problemų įvardijimas visada pavojingas tuo, kad jis gali tapti savaime išsipildančia pranašyste. Gali nutikti taip, kad pradėjus apie problemas kalbėti atvirai, jas supratusių žmonių nepasitenkinimas tik augs, kas gali turėti liūdnų politinių padarinių. Strategija problemas nutylėti iš esmės pasmerkia merdėjimui ir neišvengiamam žlugimui. Kitaip tariant, yra pavojinga rizikos situacija. M. Gorbačiovas vis dėlto surizikavo, nors galiausiai ta rizika baigėsi Sovietų Sąjungos žlugimu. Šiuo atveju belieka spėlioti, ar Europos Sąjungos vadovybė sugebės bent pamėginti su juo pasirungti.
Europos Sąjungos atveju tylėjimas yra ne tik pavojingas, bet ir būtų apmaudus, turint omenyje tai, kad ES yra vienas turtingiausių pasaulio regionų, turintis milžinišką potencialą. Laiku ėmusis rimto, ne kosmetinio gydymo galbūt būtų įmanoma pakeisti padėtį. Bet kartu atrodo, ypač po Baltosios knygos dėl Europos ateities, kad viltys to sulaukti menksta: tampa akivaizdus dar vienas oficialiai neįvardintas konfliktas. Sunkiai tikėtina, kad J.-C. Junkeris pasakytų kažką panašaus į tai, kad būtų gerai reformuoti ir gelbėti Europos Sąjungą, bet tam reikėtų apkarpyti etatinių europeizatorių arba transnacionalinio integracinio elito ambicijas bei apetitą. Norint pertvarkyti tokio masto struktūrą reikia nepaprastos politinės valios ir ryžto. Pasaulio istorijoje yra labai mažai pavyzdžių, kai privilegijuotas sluoksnis būtų geranoriškai atsisakęs savo šiltnamio sąlygų.
Kalbant apie Lietuvą, mes neturime pasirinkimo, kalbėti apie tai ar nekalbėti. Šiandien tylėti apie pamatinius klausimus ir rimtais veidais svarstyti pateiktus penkis scenarijus būtų praktiškai tolygu savižudybei. Juk didžiosios ir kitos toliau į Vakarus esančios ES šalys netgi Sąjungos subyrėjimo atveju vienaip ar kitaip išspręs savo problemas. Tuo tarpu mūsų padėtis dėl visiems gerai žinomų geopolitinių ir istorinių priežasčių yra tokia, kad negalime apie šiuos dalykus nemąstyti iš esmės ir tenkintis pigiomis ideologinėmis klišėmis. Turime mąstyti savo galva ir savarankiškai įvertinti Europos Sąjungos būklę, jos ir mūsų pačių perspektyvas.
Jeigu vis dėlto svarbiausia įvardinti krizės priežastis, kokios jos?
Baltojoje knygoje dėl Europos ateities ši ateitis suvokiama tik kaip tinkamesnio modelio parinkimo klausimas, visiškai ignoruojant gelmines krizės priežastis, kurios pirmiausiai yra politinės. Norint suprasti, ko galima tikėtis, pirmiausiai reikia atsisakyti ideologizuotų ir sveiko proto vaizdinių apie tai, kas yra Europos Sąjunga ir ko ji siekia.
Pats žodis integracija yra be galo iškalbingas. Integracijos temai skirtoje literatūroje nėra mėginimo apibūdinti, ką apskritai integracija reiškia. Kartais šią problemą mėginama apeiti pasitelkiant europeizacijos sąvoką. Bet įsigilinus į pastarosios apibrėžimus, taip pat krenta į akis jų abstraktumas. Europeizacija abstrakčiai apibrėžiama kaip ES priklausančių ar į ją stojančių šalių tam tikras suvienodėjimas ekonominėje, socialinėje, politinėje, potencialiai – ir kultūrinėje plotmėse. Koks yra šio suvienodėjimo ar suartėjimo turinys, lieka paslaptis.
Mano požiūriu, suprasti ES ištikusios krizės priežastis įmanoma atramos tašku pasirinkus garsiąją 1950 metais Jeano Monneto pasakytą frazę, kad Europa iki šiol neegzistavo ir ją reikia sukurti. Tai reiškia, kad ES integracija yra ne kas kita, kaip dar viena modernybės revoliucija, ankstesnių – XVI a. prasidėjusios Nyderlandų ir vėliau vykusių Anglijos, Prancūzijos, Rusijos – revoliucijų tęsinys. Visų šių revoliucijų tikslas ir prasmė buvo sukurti vadinamąjį naująjį pasaulį, t.y. naują visuomenę ir naują žmogų.
Nei vienos revoliucijos atveju nebuvo aiškiai pasakyta, koks naujas pasaulis ir žmogus bus. Tačiau visada buvo žinoma, kad norint jį sukurti, būtina iš pamatų sugriauti senąjį pasaulį. Todėl galiausiai įsivyravusios ES vizijos autoriaus J. Monneto teiginys, kad Europa neegzistavo ir ją reikia sukurti, reiškia, kad pats ES projektas yra grindžiamas kova su praeitimi. Tai yra pastanga įveikti senąjį pasaulį, kurį šiuo atveju įkūnija nuo Renesanso laikų iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Tikslinant šią pamatinę intenciją, galima pasakyti, kad tai yra Apšvietos projekto tąsa, siekianti nukirsti besirandančios naujos Europos civilizacines šaknis – nutraukti ryšį su Vakarų civilizaciją grindžiančia graikiška-krikščioniška kultūrine tradicija. Todėl ES integracija yra nuoseklus šios tradicijos naikinimas.
Europos vienijimąsi, priešingai jos kūrėjų krikščionių demokratų intencijoms, ištiko toks pats likimas, koks XX a. ištiko Rusijos bolševikinę revoliuciją. Pastaroji buvo ne kas kita kaip senosios Rusijos imperijos (kad ir kaip ją bevertintume) naikinimas. ES integracija iš esmės tą patį daro su senąja Europa. Todėl visiškai natūralu, kad ji remiasi tais pačiais idėjiniais pagrindais.
Rusijos bolševikinė revoliucija buvo grindžiama marksistinio komunizmo idėjomis, kurios vėliau pavadintos ortodoksiniu marksizmu. ES integracija yra grindžiama ne rusiškojo, o vadinamo vokiškojo kritinio marksizmo idėjomis, kurios maždaug nuo 1955 metų, kai nugalėjo J. Monneto pasiūlyta integracijos strategija, pradėjo dominuoti ir užgožė kitas alternatyvas. Vokiškasis kritinis marksizmas iš pradžių buvo suvokiamas kaip atsvara rusiškajam ortodoksiniam marksizmui, tačiau galiausiai jis daugeliu atžvilgių pastarąjį pralenkė savo radikalumu. Todėl tai, kas šiandien vadinama ES integracija, yra ne kas kita, kaip permanentinė europeizacijos revoliucija, kurios idėjinis branduolys yra savitu būdu pertvarkytų dviejų ideologijų – marksizmo ir liberalizmo – sintezė. Dėl tos priežasties šitos revoliucijos tikslai nesiskiria ir negali iš esmės skirtis nuo Rusijos komunistinės revoliucijos tikslų, nors skiriasi jos įgyvendinimo strategija ir priemonės.
Taigi galima teigti, kad Europos Sąjungą yra ištikusi trejopa krizė. Pirmasis struktūrinis ES defektas yra, kaip jau aptarta, jai būdingų istorinių šaknų nukirtimas. Jis reiškia, kad kuriama naujoji Europa ES pavidalu iš principo negali turėti jokios apibrėžtos tapatybės, nes savo esme tai yra ne teigiantis, bet neigiantis projektas. Nenuostabu, kad ir Lisabonos sutartyje yra įtvirtinta ši savo šaknų nudžiovinimo nuostata, teigiant, kad ES šaltinis iš esmės yra Apšvieta ir abstrakčiai apibrėžta humanistinė žmonijos tradicija. Tuo pačiu keliu ėjo Rusija, o vėliau – Sovietų Sąjunga.
Antras struktūrinis ES defektas yra tai, kad tautų Europa keičiama multikultūrine Europa. Ši strategija, deja, taip pat buvo naudota Sovietų Sąjungoje. Tai buvo paprasčiausia dirbtinio tautų maišymo strategija. Įgyvendinus ją dabartinės ES teritorijoje, ES pradėtų panašėti į dabartines Jungtines Amerikos Valstijas. Ji būtų nebe įvairi, bet, priešingai, be galo vienoda ir beveidė, nes visur matytume tą patį monotonišką margumyną.
Galiausiai, trečioji struktūrinė problema yra ES ekonominės-socialinės santvarkos ydingumas. Lygiai kaip sovietinis projektas, žadėjęs visų piliečių lygybę ir klestėjimą, pasirodė fikcija, taip dabartinėje ES veriasi iki šiol neįsivaizduota turtinė ir socialinė praraja. XX a. devintajame dešimtmetyje įsibėgėjant ES integracijos projektui ir konkrečiai po Mastrichto sutarties socialdemokratinis nacionalinės gerovės valstybės modelis buvo pakeistas neoliberaliu imperinio darinio modeliu, kuris automatiškai generuoja milžinišką socialinę atskirtį ir turtinę nelygybę. Norint įsivaizduoti šios tendencijos mastus, reikia turėti omenyje, kad ir toje pačioje Jungtinėje Karalystėje per ketvirtojo dešimtmečio ekonominę krizę 1 proc. didžiausias pajamas gaunančių asmenų pajamos buvo maždaug 13 kartų didesnės už 1 proc. mažiausias pajamas gaunančių asmenų pajamas. Apie 1970 metus šis skirtumas sumažėjo iki maždaug šešių kartų. 2000 metais vėl sugrįžta į ketvirtojo dešimtmečio lygį. Apmąstant šių skaičių prasmę ir matant jų sąsajas su ES integracija, atrodo, kad Brexitas buvo neišvengiamas.
Šie dalykai yra pamatiniai, bet apie juos nekalbama. Ši tyla gali būti lemtinga, nes tik ją nutraukus galima tiksliai įvardinti, kas slepiasi už to, kas vadinama autoritarinio nacionalizmo ir populizmo banga. Iš tiesų čia nėra jokio sukilimo prieš Europą, ir tai, kas vyksta, nėra mėginimas pakirsti Europos vienybę. Šiuo atveju yra painiojamos dvi sąvokos – Europa ir Europos Sąjunga. Net pasakymas, kad tai yra mėginimas sugriauti ES, yra ideologinė propagandinė fikcija. Iš tikrųjų vyksta maištas ar sukilimas ne prieš Europos Sąjungą, bet prieš joje įsivyravusią santvarką, prieš konkretų ekonominį, socialinį ir politinį dabartinės ES modelį. Kol šis dalykas neįvardijamas, tol nėra jokių vilčių šią krizę įveikti.
Kalbant apie nacionalizmo bangą, sąmoningai nutylima, kad ir tuose pačiuose Nyderlanduose, kurių ekonominė padėtis yra neprasta, Geerto Wilderso partija yra populiari todėl, kad svarbiausiu rinkimų klausimu tapo Nyderlandų tapatumo išlikimo klausimas.
Gyvenę Sovietų Sąjungoje, puikiai atsimename, kokias grėsmes kėlė ir kaip buvo išgyvenamas kolonistų plūdimas į vadinamąsias nacionalines respublikas. Žmonės, kurie piktinasi nacionalizmu, visiškai nesupranta, kodėl šių šalių piliečiai sukilo. Jie nesupranta, kad tiesiogine prasme iš jų yra atimamas jų pasaulis. Šis pasaulis yra išpuoselėti, tvarkingi Vakarų Europos miestai, miesteliai ar kaimeliai, daugelyje kurių išėjus iš namų net nereikėdavo rakinti durų. Gyvenantys tokiame miestelyje ar kaimelyje staiga per vieną naktį pasijunta gyveną Tripolio ar Damasko priemiestyje. Net jeigu jie netampa mažuma, jų pasaulis yra sugriautas vien todėl, kad, kaip minėjau, jie nebegali nerakinti durų. Žmonės, kurie piktinasi tokiais dalykais, nenori to suprasti.
Manyčiau taip yra dėl priežasties, kurią vėlgi primena didžiųjų Rusijos revoliucijos vadų patirtis. Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Leninas, sielvartavęs dėl proletariato vargų, būdamas emigracijoje Vakaruose niekada negyveno proletariato rajonuose. Jis visada gyveno gana prabangiuose viduriniosios ar aukštesniosios klasės kvartaluose ir gyveno maloniai bei patogiai. Lygiai taip pat dabartinis Vakarų Europos šalių politinis elitas, kuris labai gražiai kalba apie toleranciją, svetingumą ir panašias dorybes, tikrovėje nesusiduria su realiais imigracijos padariniais. Jis gyvena uždarame turtingųjų kvartalų pasaulyje ir tik kaip sargybos saugomi svečiai apsilanko migrantų rajonuose, kurie neretai yra tapę valstybėmis valstybėje.
Todėl galima sakyti, kad kol tokie ir panašūs klausimai nebus keliami ir sąžiningai sprendžiami, tol šis sukilimas nenumaldomai plėsis. Klausimas kyla tik toks, ar Europa sugebės išspręsti jį taikiai, kaip jai yra ne sykį pavykę. Kita vertus, negalima pamiršti, kad savitas Europos istorijos bruožtas yra nuožmių pilietinių karų paveldas. Belieka svarstyti, ar valdantysis elitas įveiks savo klasinio egoizmo nulemtą moralinį bukumą ir intelektualinį ribotumą ir ieškos konstruktyvių būdų išeiti iš krizės bei išgelbėti patį ES integracijos projektą. Anksčiau įvardinti fundamentalūs Europos Sąjungos defektai rodo, kad tai yra neapsakomai sunkus uždavinys. Bet jį reikia spręsti ir manyčiau kad mes neturėtume nuo tokio uždavinio bėgti.
Bus daugiau.
brexit,Anglijoje gyvenančių emigrantų niekas nevaro iš šalies ,bet jie pasijuto svetimi,o anglai atgavo šeimininko statusą.Taip ir turi būti.Keista skaityti,kaip koks vištų pešiotojas iš Lietuvos auklėja britus ,kaip jiems gyventi.
kalba daug, o ką pasako? Tiesiai – nieko. Tačiau tarp eilučių užsimena, kad Europai kenkia Apšvieta. Tuo jis leidžia suprasti, kad Europai tėra viena išeitis – grįžti prie Scholastikos. Būtų puiku, jaunimas mintinai kaltų katekizmą, universitetus valdytų jėzuitai, o spaudą perimtų „Pro Patrijos” savininkai.
Tokius straipsnius (gal trumpesnį variantą)turėtų perskaityti jau aukštesnių klasių mokiniai ir studentai, visi, kas ieško atsakymų, bet bijo būti apstumdyti oficialios propagandos, kad viskas gerai ir už mus pagalvota.
Ką neseniai ir girdėjome iš Romos susitikimo, kai ES pavadinta „unikaliu demokratijos, taikos, žmogaus teisių ir gerovės pavyzdžiu“.„ES šalys ne kartą įrodė, kad dirbant išvien įmanoma įveikti sunkiausias krizes. Todėl, jei bus politinė valia ir noras sutarti, ES sugebės atsinaujinti, geriau įsiklausyti į piliečių lūkesčius ir tapti stipresne, dar geriau funkcionuojančia Bendrija” .
Taip sakant Šakalienės modelis -pozityvu 100 proc. O jeigu ne? Kur ir kas Lietuvoje svarsto apie tai? Kodėl Lietuvoje už tokius klausimus į tave šnairuoja?
„la la la” apie tas supervertybes kažkokias tai vargšėj toj Europoj , tai tik gi kažkieno biznio plano dalis, ką Radžvilas visai teisingai pasakė ( tiesa, tipo, pasakė tik tais retoriniais klausimais-atsakymais) .
Tai kad visos priežastys ir taip aiškios. ES panaši į didelę valstybę, kurioje šalys atitinka politines partijas. Pabandykite įsivaizduoti valdančiąją koaliciją iš 27 partijų, kuri tenkintų visų interesus.
<>
Nonsensas, bet visi tyli, nes taip patogiau. Kol buvo TSRS, pakako ir anglių sąjungos, nes vidurio ir rytų Europa buvo okupuotos. Griuvus socialistiniam lageriui, reikėjo jį apsaugoti nuo Rusijos įtakos. Patogiausias kelias – naujas geopolitinis darinys. Tik tiek, kad jo projektuotojai sėdi ne ES, iš to ir visos problemos.
Ačiū, profesoriau, supratome savo klaidas, atsižvelgsime į pastabas, pasitaisysime.
Žvelgiant iš metafizikos taško liberastinė ES neturi jokių šansų išlikti. Tikrai tikinčiam žmogui tai neturėtų kelti nei abejonių, nei baimių. Patarinėti ir nurodinėti „klaidas” gaidelių ir vištelių Briuselio klubui beprasmis dalykas, tikintis, kad jie ten susipras ir ims taisytis. Jie patys yra klaida klaidoje.
„Pavyzdžiui, kalbant apie migrantų krizę, kodėl buvo sugriauti Sadamo Huseino, Muamaro Kadafio arba Bašaro al Asado režimai, šį sugriovimą pavadinus arabų demokratijos pavasariu?Juk akivaizdu, kad nors šie diktatoriai nebuvo demokratiškumo pavyzdys, tose šalyse egzistavo gana sekuliarūs ir stabilūs režimai,” Aiskiai matomas, gerbiamo ponaicio totalus nesusigaudimas kas viksta pasaulije. Ta ziniu trukuma, ponaitis uzpila meslu is Putino propagandos kanalu. Gerbiamasis ptofesoriau! Pries rasant tokias nesamones, jums vertetu pasidomet kas yra Jungtiniu tautu organizacija ir kokias rezoliucijas ji isleido. ————————————————————————————- „slopino gaivalą, kuris prasiveržė Islamo valstybės pavidalu” Ir vel totalus nesusigaudimas, „Islamo valstybe” tai yra pratesimas Irane ivikusios „Islamo revoliucijos”. Toliau googlas i pagalba. ———————————————————————————- „Pradėkime nuo to, kad šis dokumentas pavadintas Baltąja knyga. Tokio žanro tekstai iš esmės yra vadinamosios galimybių… Skaityti daugiau »
Vat kam pritariu tai pritariu- patarinėti briuselyno idiotams yra bergždžias reikalas. Iškrypusi liberalmarksistinė sistema neišvengiamai žlugs nes daroma viskas kad žlugtų. Tas kas daroma atmetant D-vą, atitenka šėtonui, t.y. nueina velniop. Daug svarbesnis klausimas – kaip elgsimės mes, kas bus su Lietuva tame chaose. Stebint ligšiolinius procesus, logika sako jog nieko gero nebus. Visuomenė amebiška, inertiška ir tamsi. Valdžia balansuoja tarp bukumo ir niekšiškumo. Taigi, prasti popieriai. Bet yra ir gerų dalykų. Visų pirma, turime nuostabų pavyzdį panosėje- Lenkija. Principinga, patriotiška, protinga lenkų valdžia, aukšto sąmoningumo ir pilietiškai aktyvi, krikščioniškas šaknis puoselėjanti visuomenė- idealus variantas neramioje epochoje. Neabejoju, Lenkija ir išliks ir tik stiprês. Labai apmaudu, jog kol kas nesimato jokių prielaidų jog Lietuva sektų lenkų pavyzdžiu. Kita vertus, visada… Skaityti daugiau »
Teisybę šneki. Ženklus gerai perskaitai.
Juozapai,
esi puikus fantastas.
Kūrybingas.
Gaila tik, kad savo talentus nukreipi neteisinga linkme.
Kažkada Jėzus pasakė taip:
„Tiems, kurie norėtų pažinti tiesą, ženklas jau buvo duotas; bet tokiai kartai, kuri puoselėja blogas užmačias ir kuri yra apgavikė, nebus parodyta jokio ženklo.”
Bet žmonės vis ieško ženklų, mistikų ir autoritetų, ir vis ne ten.
Bėda su jumis, mirtingieji, kurie nesugebate išgirsti Dievo ir vis einate ne ten…
Peržengi ribą, gerbiamasis.
Prisijungiu prie „fantastų” būrelio. Nėra jokių abejonių , kad Vasario 16-osios Akto radimas yra Dievo ženklas tiems lietuviams, kurie atkakliai nenorėjo išnykti buvusioje raudonoje ir nenori išnykti šiandien madingose žydrose įvairiaformėse „integracijose”. //
Buk atsakingu pilieciu! vartok zydiska folkliora atsakingai!
Jeigu padauginai, priimk raminamuju vaistu.
Ai, koks kvapnus balandėlis iš kontoros kopūstienės čia pasiųstas. A tik ne stasiuks būsi? Ir dar su labai įdomia antiseminine insinuacija. Čia tokie triukeliai tau nepraeis. Keliauk pas savo chebrytę Delfiuose.
Tarabildai, laukiau panašios pastabos iš Juozapo. Sunku pasakyti, ar peržengiau ribą. Kuomet rašiau komentarą apie tai mąsčiau. Lygiomis teisėmis diskutuoti galima tik tada, kad žmonės turi tokias pačias žinias ir galimybes jas visapusiškai tyrinėti. Religinis dogmatizmas draudžia kokiai nors dogmatiškai grupuotei žiūrėti į kitus religinius šaltinius, nes juos, ne tokius, kaip jų, surašė ar apreiškė „velnias”. Tai didžioji žmonijos bėda. Žmonės tiki ne į Dievą, bet į savo ar kitų žmonių žinias (šaltinius) ir, galų gale, labiau tiki į tas žinias, o ne į patį Dievą. Jėzus Natanieliui yra sakęs taip: „Mozės įstatymo žodžių ir Raštų mokymų iki Abraomo nebuvo. Tiktai pastaraisiais laikais Raštai iš tiesų buvo surinkti draugėn, kokius juos turime dabar. Nors juose yra tai, kas yra geriausia… Skaityti daugiau »
Aišku, runkeliams galima per TV pilt i ausis bet koki mešla, nei jie supranta nei jiems idomu.
Bet kai internete čekistai-ožiai diskutuoja apie zydiska folkliora, atrodo apgailetinai juokinga :D:D:D
Gerbiamasis, ar pačiam neatrodo, kad nėra jokios prasmės atakuoti šio portalo komentatorius su savo Urantija? Didžioji dalis skaitytojų turi savo Dievą ir Jo šitame gyvenime neatsižadės esant pačioms sudėtingiausiom aplinkybėm.
Gal pasiieškokit kitur tokių pašnekovų ir tokių diskutantų, kurie yra laisvi ir laukia kol kas nors apšvies, kuo geriau tikėti ir kokių ženklų ieškoti?
Jei ES yra gėrių gėris, tai kodėl Lietuva taip sparčiai nyksta: lietuvių gretos retėja, skurdas, socialinė, kultūrinė atskirtis tik didėja? Kur tas gaivus išgirtosios demokratijos dvelksmas, jei paisoma ne visų nuomonių ir poreikių, o finansuojami ir laiminami tik tam tikrų grupuočių interesai: stambių pramonininkų, korporacijų atstovų, seksualinių mažumų, svetimtaučių ir pan.?// Šiandieniniai politikai yra tapę apgailėtinais šėtono tarpininkais, nes vadovaujasi tokia instrukcija: kuo daugiau žmonių pameluosiu, suklaidinsiu, apsimesiu, įskaudinsiu, tuo didesnį bliūdelį jovalo gausiu.// ES junkeriai, merkelienės, holandai,tuskai labiau panašėja į buvusio sovietų sojūzo stalinus, brežnevus ir andropovus, nes anie irgi „žinojo”, kas geriausia „plačiosioms masėms”. Ir tie pačių biurokratų sukurpti Europos gelbėjimo scenarijai su „baltai-žydrom” knygom yra toks pat niekinis dalykas, kaip įtikinėt išalkusį liūtą tapti žoliaėdžiu.// Kiekvienas žmogus… Skaityti daugiau »
„Jei ES yra gėrių gėris, tai kodėl Lietuva taip sparčiai nyksta: lietuvių gretos retėja, skurdas, socialinė, kultūrinė atskirtis tik didėja?”
„lietuvių gretos retėja”, nes sienos atviros ir zmones gali keliauti kur nori.
„Skurdas” kaip pasireiskia skurdas? reikalingos statistines duomenis.
Ka reiskia „socialinė, kultūrinė atskirtis” neaisku.
————————————————————————————-
„Kur tas gaivus išgirtosios demokratijos dvelksmas, jei paisoma ne visų nuomonių ir poreikių, o finansuojami ir laiminami tik tam tikrų grupuočių interesai: stambių pramonininkų, korporacijų atstovų, seksualinių mažumų, svetimtaučių ir pan.?”
Nera to dvelksmo nes nera tvarkos valstybeja. Lengviau emigruoti ir susikurti sau geri svetur.
A nenusibodo zurzti, ciucikai staskeri?
Anonimui 2017-04-1 11:52 Nedaug paklydote sakydamas, kad „didžioji dalis skaitytojų turi savo Dievą ir Jo šitame gyvenime neatsižadės esant pačioms sudėtingiausiom aplinkybėm”. Visi skaitytojai turi (arba turėjo) savo Dievą ir niekas net neturi jokios teisės reikalauti, kad jie savo Dievo atsisakytų. Bet iš tiesų gali čia užklysti ir tokių „skaitytojų”, kurių atsisakė jų Dievas po to, kada žmogus galutinai nusisuko nuo Dievo. Bandydamas mane pasiųsti kažkur kitur, elgiatės neypatingai mandagiai. Aš neinu tik į krikščioniškos pakraipos Pro Patriją ar kitokių religinių pakraipų tinklalapius ir ten nedėstau Urantijos Knygos „propagandos”, nelendu ten esantiems į akis. Šis tinklapis skirtas įvairaus mąstymo žmonėms ir čia galima surasti skirtingų pažiūrų žmonių. Be to čia besirenkantys iš tiesų turėtų norėti Tiesos, tikros ir nepagražintos. Net… Skaityti daugiau »
Tau nenusibodo pilti zydiska folkliora i komentarus?
Eilinis iš daugybės prieš Lietuvos sąjungininkus ir jos saugumo, valstybingumo bei ekonominės gerovės garantus nukreiptas propagandinis straipsnis. Svarbu ir pastebėti, kad nei propagandistas Radžvilas, nei dauguma jo bendrų niekada nekritikuoja Rusijos – tarsi Rusija arba visai neegzistuotų, arba tai būtų taikiausia, mielaširdingiausia geranorių altruistų šalis pasaulyje. Įspėju: eidami propagandisto Radžvilo ir jo sėbrų rodomu keliu, ateityje graudžiai verksite prie sulūžusios geldos – sėdėdami ant savo buvusios valstybės ir gerbūvio griuvėsių.
Ačiū, profesoriau, supratome, dabar jau žinome kaip reikia brįsti.
O dabar pateiksiu vieną iš daugelio Apreiškimo tiesų, kurių reikia žmonijai tam, kad ji galėtų bent pradėti keisti tą šiandien susiklosčiusią padėtį, kurią aprašė šio straipsnio autorius: „Mokydamas to, jog karalystė yra žmogaus viduje, išaukštindamas individą, Jėzus senajai visuomenei sudavė mirtiną smūgį tuo, kad jis paskelbė tikrojo socialinio teisingumo naująją dieviškąją tvarką. Šią naująją visuomenės tvarką pasaulis pažįsta mažai, nes taikyti dangiškosios karalystės evangelijos principus jis atsisakė. Ir kada šitas dvasinės karalystės pranašumas į žemę ateis iš tiesų, tada jis pasireikš ne vien tiktai geresnėmis visuomeninėmis ir materialiomis sąlygomis, bet vietoje šito jis pasireikš šlove tų padidintų ir praturtintų dvasinių vertybių, kurios yra būdingos artėjančiam geresnių žmogiškųjų ryšių ir išvystytų dvasinių laimėjimų amžiui.” — Anonimas man neatrašė. Kas nėra kažkoks… Skaityti daugiau »
Tai, kad jūs įtikėjote jog vieno iš dribsnių dinastijos sapnai užrašyti psichiatro yra epochinis apreiškimas nereiškia, kad taip ir yra. Tame nėra nieko blogo, jūsų asmeninis reikalas kuo tikėti, bet problema ta, kad jūs neprašomas ir labai įkyriai peršate tai kitiems. Jums sunkiai sekasi, tačiau jūs vis tiek nesiliaujate. Tokiu elgesiu panašėjate į praplautsmegenius jaunuolius su juodai baltomis uniformomis, berods, adventistus, peršančius išsigelbėjimą psichologiškai silpnesniems praeiviams. Cit.: Aš žinau, kaip pasiekti pačius aukščiausius žmonijos tikslus, būtent, to taip kai kurių dogmatikų niekinamo (visiškai nepagrįstai) Apreiškimo pagalba. Nieko jūs nežinote, sergate paprasčiausiu susireikšminimu. Taip dažnai atsitinka religingiems naujokams, tik panašu, kad tamstai ta naujoko liga gerokai užsitęsė. Tiesa, būna ir sudėtingesnių atvejų kuomet liga iš viso nepagydoma. Norėtųsi tikėti, kad jūs… Skaityti daugiau »
Prašalaičiui, ačiū už diagnozę. Ji jau girdėta ne kartą. Dėl jūsų pacituotos mano pasisakymo vietos galiu pasakyti, kad vienas dalykas yra žinoti, kitas dalykas yra įvykdyti. Ir tikrai ne aš tą įvykdysiu. Tam įvykdymui reikia, kad tikrą Apreiškimą perskaitytų kuo daugiau žmonių ir tada tikrai bus surasti būdai, kaip tai įgyvendinti. Protingų žmonių yra nemažai, bet išmintingų, deja, labai nedaug, o aš tik norėčiau, kad jų būtų kuo daugiau… Galiu pasakyti, jog nepretenduoju į jokius politikus, į jokias religines pareigas, į jokius praturtėjimus iš religijos. Labai džiaugiuosi tuo, kad dar nesu gavęs nei vieno cento iš savo religinės veiklos ir visiškai neužpykčiau, jei iš to negaučiau nei vieno cento iki gyvenimo pabaigos. Atradęs dvasinį kelią gerokai nuskurdau materialiai, t.y. praradau… Skaityti daugiau »
keista,kad Maželis [prastai susipažinęs su geografija-geriausiu atveju žino tik keturias šalis, tai JAV, Rosieją, ES ir smetoninę Lietuvą.
Jei Radžvilas su”sėbrais” jam „propagandistai”,nes nekritikuoja Rosiejos, tai J.Basanavičius su V.Kudirka yra grynų gryniausi neaiškaus plauko veikėjai,, nes negiedojo ditirambų kitataučiams, taip pat ir nekritikavo kitų šalių, o žiūrėjo Lietuvos reikalų.
Maželi, jei toks drąsus esi, tai atsistok Raudonoj aikštėj ir spjauk Putinui į kaktą, ką daro režimo neapsikentę rusai. Arba dar geriau- nuvažiuok Šiaurės Korėjon su savo kritika ten būsi labai suprastas.
Visuomet prašom. Jei jau ne kartą girdėjote gal vertėtų nors kartą suklusti? Jūs ne pirmas ir nepaskutinis užlipęs ant to susireikšminimo grėblio ir labiausiai nukenčiate nuo to jūs pats. Jei jums atrodo viskas gerai, nematote jokios problemos, patikėkite ir aš pakelsiu šią naštą 🙂
Kai dėl jūsų vaikiškų asmeniškumų, kartą jau minėjau, bet pasikartosiu – ant jūsų primityvaus kaltinimo šmeižtais (jau nekalbant, kad patį žodį „šmeižtas” vartojate ne pagal paskirtį) kabliuko nekibsiu. Siūlyčiau naudoti šią primityvią taktiką kitokiai publikai.
šmeižikui prašalaičiui
Dribsnių dinastijai tam tikra prasme priklausė Kelogai. Bet ne jų „sapnus” tyrinėjo Sedleris.
Taikai labai šlykščius metodus, žmogau.
Tiesa yra daug svarbesnė už tavo purvinus metodus ir priemones.
Gal masonas koks nors esi. Iš įdomių vietų informaciją semi…
Labai įdomios užuominos. Gal galėtumėte paduoti daugiau šviesos, kur čia esama konfliktavimo priežastis ir šerdis?
Tarabildai, mano užuominos – tai tik mano įžvalga ir nieko daugiau. Tyrinėdamas Apreiškimą, susidūriau su daug labai keistų dalykų. Todėl iš esmės lieku vienišiumi. Prie manęs bandė šlietis vienas asmuo, kaip supratau gerokai vėliau, kažkieno siųstas. Jis buvo labai aktyvus Apreiškimo agitatorius, bet jam labai nesisekė bendrauti su manimi, kol vieną kartą, netekęs visos savo dvasinės kantrybės, kurią lyg ir turėjo išsiugdyti, atvirai man pasiūlė į snukį. Šiuo metu jo jau nebėra tarp gyvųjų. Pajutau ne kartą, kaip kažkokia neaiški jėga labai rūpinasi, kad šis Apreiškimas taptų pasauliui nematomas ir nežinomas. Kažkur netikėtai gana per trumpą laiką išnyko Rusijos Urantijos Knygos skaitytojai, kurie labai įdomiai ir gana gausiai (skaičiumi) bei labai intelektualiai (tiek dvasiškai, tiek moksliškai) diskutavo Apreiškimo temomis. Tas,… Skaityti daugiau »
Na, tai argumentuokite ką ir kuom aš čia apšmeižiau. Nes priešingu atveju prie didybės manijos teks jums priskirti ir sektantizmą.
Prašalaiti, aš maniau, kad tu esi gana rimtas vyras. Bet dabar atrodai kaip smulkus niektauškys. Arba esi kvailokas, bet susireikšminęs. Arba esi gana rimtas tūzas (kai kurie nurodo kontoriniu), bet apsimetantis kvailoku. Kadangi žinau Apreiškimo šmeižikų metodus, tai jie visuomet naudoją gandą apie sapnus, tik tu jį panaudojai dar negirdėta man forma. Tad arba pats esi šmeižikas, arba esi kažką kažkur girdėjęs, arba galėtum pateikti rimtą šaltinį ar nuorodą apie savo „žinias”. Pavyzdžiui, Urantijos Knyga, išleista 1955 m., rašo: „Ir tai yra vienintelis Šiaurės Amerikos raudonojo žmogaus ryšys su bet kokia kita žmogaus rūšimi iki pat to laiko, kai maždaug prieš vieną tūkstantį metų baltasis žmogus pirmasis atsitiktinai išsilaipino Atlanto vandenyno pakrantėje.” Psl. 729 — Paslaptinga vikingų žemė Vinlandas taip… Skaityti daugiau »
Ką gi, kadangi jokių argumentų pagrindžiančių sektantėlio Vaido liguistus kaltinimus neišgirdau (ko, beje, ir tikėjausi), tik kliedesius ir psichologines projekcijas, daugiau klausimų dėl šiai faunai nebeturiu.
Pasitepliojai, užkabinai etikečių, gavai malonumo, išvengei dialogo.
Tuo ir baigsime.
” Problema tame, kad tam nėra pasirengta nei moraliai, nei intelektualiai”. ⤵ „Tokiais veiksmais saujelė žmonių mėgina lemti Europos šalių likimą be jų tautų valios”. ⤵ Viskas teisingai, tik kad ta tautos valia tėra alus ir skalbimo milteliai. O ideologiniai skirtumai yra išsprendžiama problema. Dar T. Bleiro laukais buvo oficialiai pripažinta, kad ideologinių skirtumų tarp konservatorių ir leiboristų beveik nebėra. Europoje akivaizdžiai susiduria krikščionybė su islamu, o tai jau absoliutus kultūrų skirtumas, jei ne daugiau, t. y. civilizacijų susidūrimas. ⤵ O kad „saujelė žmonių mėgina lemti Europos šalių likimą be jų tautų valios”, matosi plika akimi. Kas delegavo Kūrį pirmąjį ir Kūrį antrajį į Europos teisingumo teismą? Tauta?! Kas siuntė Lietuvos atstovus į ES komisaras? Tauta?! Bet jie priima sprendimus,… Skaityti daugiau »