Vytenis Radžiūnas | LRT.lt
Populiariausias kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda buvo užsienio bankų tarnautojas, o tai yra problemiška. Tuo metu buvę ambasadoriai – Vygaudas Ušackas ir Žygimantas Pavilionis – priskiriami žmonėms, kurie bendraudami su galingųjų pasaulio valstybių atstovais išsiugdė paklusnumo ir nuolankumo įpročius, o tai visiškai netinka būsimajam Lietuvos prezidentui. Premjero Sauliaus Skvernelio gyvenimiška ir profesinė patirtis yra labai ribojantis ir reikšmingas veiksnys. Taip kandidatus į šalies vadovo postą duodamas interviu LRT.lt įvertino Vilniaus universiteto filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas.
Anot filosofo, būsimajam Lietuvos prezidentui gyvenimas bus nepalyginamai sunkesnis negu visiems ankstesniems.
„Mes rėmėmės prielaida, kad, įstoję į transatlantines struktūras, beveik dešimtmečiams įplaukėme į saugų uostą. Aš galiu atvirai pasakyti, kad galutinai supratau, jog viskas baigta jau po Rusijos–Gruzijos karo, kuriame Gruzija iš esmės buvo palikta likimo valiai. Jei būtų tvirta intencija ginti Baltijos šalis bet kuriuo atveju, čia mes turėtume milžiniškas pajėgas, o ne simbolinius batalionus. Tikėkimės ir vilkimės, kad sąjungininkai padės, bet dabar padėtis tokia, kad turime vadovautis filosofija: skęstančiųjų gelbėjimas – pirmiausia pačių skęstančiųjų reikalas“, – sako V. Radžvilas.
Kritiškai jis įvertino ir abi prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijas. Kaip teigia filosofas, D. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpis nebus vertinamas kaip Lietuvos pažangos, klestėjimo ir stiprėjimo laikas.
„Iš esmės abi jos kadencijos yra nuviliančios. Faktas tas, kad per jas Lietuva prarado nepaprastai daug savo piliečių. Nepaisant to, kad prezidentė tiesiogiai nėra atsakinga už ekonominę ir socialinę politiką, neabejotinai ji galėjo turėti pakankamai įtakos vien pasinaudodama savo autoritetu, kad Lietuvoje kas nors keistųsi į gerąją pusę. Bet, manau, prezidentės valdymas turi daug bruožų, kurie buvo būdingi sovietinės Lietuvos administracijos vykdytam valdymui.“
Praėjusių metų parlamento rinkimai Austrijoje, kur pirmą vietą vietą užėmė Liaudies partija (OeVP), o antrą – dešiniojo sparno euroskeptikai Laisvės partija (FPOe), taip pat praėjusių metų parlamento rinkimai Vokietijoje, kur trečią vietą užėmė „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir galiausiai – dabartiniai rinkimai Švedijoje, kur Švedijos demokratų partija (SD) taip pat laimėjo daugiau vietų parlamente, nei turėjo 2014-aisiais, rodo, kad naujosios dešinės pergalės būdingos ne tik postsovietinėms šalims, bet ir Vakarų Europos valstybėms. Kokias išvadas iš to galima daryti?
Šie rinkimų rezultatai ES šalyse rodo, kad vyksta tektoniniai politinės sistemos pokyčiai, kurie jau greitai neatpažįstamai pakeis šių sistemų vaizdą. Jų jokiu būdu negalime laikyti atsitiktiniais – jas lemia gelminės priežastys. O kalbant apie šitų pokyčių esmę, reikia pasakyti, kad realiai vyksta tautinio ir valstybinio atgimimo procesas, kurio priežastis – gilus nepasitenkinimas dabartine ES būkle.
Reikalo esmė ta, kad vis dėlto ES pasirodė esantis negyvybingas procesas. Tokiu pavidalu, kokiu jis šiandien egzistuoja, o tas negyvybingumas pasireiškia požymiais, kurie jau buvo matyti ir Sovietų Sąjungoje, tai yra, neturint aiškios ateities vizijos, tikslo ir prasmės sampratos. Labai subiurokratinta struktūra, kuri be to dar ir neefektyvi ekonominiu ir socialiniu požiūriu. Todėl manyti, kad šie rinkimai yra nežinia iš kur išdygusių ES griovėjų ar paslaptingų populistų poveikio Europos šalių visuomenėms rezultatas būtų ne tik klaidinga, bet ir pavojinga.
Tokio masto pokyčiai visada turi objektyvias priežastis ir kelia klausimą, ar tai atveria galimybę mėginti kažką keisti ir gelbėti situaciją, ar toliau likti ideologinėse vizijose, manant, kad problemos išsispręs savaime. Viena aišku – šie rezultati rodo, kad ES reikalinga esminė pertvarka ir jokie kosmetiniai pokyčiai neišgelbės.
Vis dėlto nors Švedijoje kraštutiniai dešinieji džiaugėsi rekordine sėkme, bet didžiosios partijos negavo pakankamai balsų, kad suformuotų daugumos vyriausybę. SD, nors ir gavo daugiau nei ankstesniuose rinkimuose, bet ne tiek, kiek buvo prognozuota ar tikėjosi. Vokietijoje taip pat AfD taip pat neparodė stebuklo. Todėl norėčiau paklausti, ar šios naujos politinės jėgos nepajėgios gauti tiek visuomenės paramos, kiek reikėtų norint valdyti šalį? Ar nėra taip, kad tos jėgos jau pasiekė „lubas“, o dabar gali ateiti smukimas, nes nauja politinė srovė nepateisins vilčių?
Aš tokių rezultatų ir laukiau, jie kitokie negalėjo būti. Niekam ne paslaptis, kad vadinamosioms dešiniosioms, o iš tikrųjų tautinėms jėgoms veikti labai sunku. Galiu nesvyruodamas pasakyti, kad čia ne tik nepasiektos lubos, bet tai – tik pradžia. Vienintelis būdas sustabdyti šias jėgas jau yra išmėgintas, ir jį pritaikė kai kurios Vakarų Europos šalys, pavyzdžiui, Olandija arba Austrija. Jos paprasčiausiai pripažįsta, kad naujųjų politinių jėgų keliamos problemos yra realios ir aktualios, priimama darbotvarkė ir imamasi jas spręsti. Priešingu atveju takoskyros tik gilės ir visuomenė vis labiau radikalizuosis, nes neįmanoma tokio mąsto problemų išspręsti tik žolelėmis.
Todėl reikia kalbėti apie bendrą tendenciją – ES, kuri yra globalaus ekonominio valdymo sistema ir sukonstruota taip, kad pirmiausia vis dėlto tarnautų transnacionalinių korporacijų interesams, projektas iš esmės nukrypo nuo pradinio. Ji tiesiog kelia natūralų Europos visų šalių žmonių nepasitenkinimą. Natūralu, kad tas nepasitenkinimas vis stiprėja, nes į jį reaguojama visiškai neadekvačiai. Juk, pavyzdžiui, įvykiai, kaip kad nevykusi Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude`o Junckerio kalba arba EP sprendimas dėl Vengrijos paprasčiausiai tik stiprina tą nepasitenkinimą ir tampa Europą toliau skaldančiu ir griaunančiu veiksmu. Reikalingas kitoks atsakas, nes Europa šia prasme turės būti pertvarkyta arba žlugs.
Sakote, kad šie rinkimų rezultatai – tik pradžia. O ko dar galima tikėtis?
Nesunkiai galiu prognozuoti. Kol kas viskas, ką matau ES, kelia didelį nerimą, nes tai, ką matėme prieš 30 metų, tiesiog mechaniškai kartojasi. Pavyzdžiui, šią savaitę padaryta milžiniška kvailystė dėl Vengrijos. Lygiai taip pat neadekvačiai Sovietų Sąjungos vadovybė reagavo į tautinius judėjimus, užuot gilinusis į aplinkybes. Galima smerkti ir kritikuoti Viktorą Orbaną už neva žiaurią imigracijos politiką, bet akivaizdu, kad po kelerių metų patyčių ir pašaipų visa ES turi pripažinti, kad galiausiai reikia saugoti savo sienas. Tai šitokios bausmės, be jokios abejonės, diskredituoja pačią Sąjungą.
Kitas dalykas, kuris neišvengiamai įvyks – lapkričio 11 d. referendumas Lenkijoje. Išmanantiems Sovietų Sąjungos žlugimo istoriją iš karto galiu pasakyti, kad tai bus neįsivaizduojamas naujas iššūkis ES projektui.
Kodėl?
Nes lenkai referendume greičiausiai pasakys, kad Lenkijos įstatymai viršesni už ES įstatymus ir taisykles. Sovietų imperijos griūtis prasidėjo nuo iš pažiūros menko ir nekalto įvykio, kai estai paskelbė savo įstatymo viršenybę prieš sovietinius įstatymus. Kitaip tariant, yra tokie dalykai kaip politinių sistemų tipologija ir struktūriniai panašumai. Būtų kvaila įrodinėti, kad ES ir Sovietų Sąjunga – visiškai panašios, bet, jeigu santvarkas grindžia panašios idėjos, gelminiai struktūriniai panašumai yra, į kuriuos žvelgiant istoriniu ir politologiniu požiūriu lengvai supranti, kad tai jau matyta.
Kokio jėgų balanso galima tikėtis kitų metų Europos Parlamento (EP) rinkimuose?
Balansas radikaliai pasikeis. Galiu pasakyti, kaip atrodys naujasis EP – jis atrodys labai panašiai kaip po 1989 m. kovo mėnesio rinkimų atrodė Sovietų Sąjunga ir Liaudies deputatų suvažiavimas. Iki to suvažiavimo Aukščiausioje Taryboje (AT) absoliučiai vyravo komunistų partijos atstovai – viena ideologija, viena tiesa. 1989 m. AT pasirodė vadinamųjų nacionalinių respublikų deputatai, tokie, kaip Sąjūdžio atstovai. Ir tada, prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, Sovietų Sąjungos parlamentas milžinišku mastu sudemokratėjo, tapo tikru parlamentu.
Tai štai EP pirmą kartą pradės panašėti į tikrą parlamentą, kuriame bus tikra idėjų kova, nes koks ES modelis gali būti gyvybingas? Arba ES bus pertvarkoma nacionalinių valstybių konsensuso pagrindu, arba aklai einama į federalizaciją. Tai yra beviltiškas projektas, ir tai bus pagrindinis politinis konfliktas. Negalima švaistytis žodžiais, kad kažkas griauna Europos vienybę ar pačią Europą – tokio dalyko nėra. Tai, kas šiandien vyksta Europoje, yra sukilimas prieš neadekvačią, neefektyvią ekonominę, socialinę ir politinę ES santvarką. Žmonės nori kitokios Europos, o ne ją sugriauti. Todėl EP pirmą kartą taps įdomia vieta.
Kitąmet Lietuvoje įvyks treji rinkimai – EP, savivaldybių tarybų bei prezidento. Ką prognozuojate?
Rinkimų preliudija nieko gero nežada. Ji primena pigią politinę muilo operetę. Šalis, norėdama išsirinkti tinkamą prezidentą, pirmiausia turi žinoti, kokio prezidento jai reikia. Mano manymu, gyvename ypatingu tarpsniu, kai artimiausiais metais spręsis vienintelis – Lietuvos valstybės išlikimo – klausimas. Mums reikalingas prezidentas, turintis dvi savybes. Pirmiausia – tai turi būti tikras politikas. Politikas, kuris save vadina politiku, automatiškai juo netampa. Nes politikas yra tas, kuris sugeba politiškai mąstyti, o tai – be galo sunku, nes politinis mąstymas dažnai klaidingai tapatinamas su ūkiniu ar administraciniu mąstymu. Mums reikia ne ūkininkų ir administratorių, o politiko, vizionieriaus, kuris turėtų atitinkamą išsilavinimą ir savo vaizduotėje sugebėtų pamatyti, kokia Lietuva turi būti geriausiu atveju po keliasdešimt, bent jau po 10 metų. Kitaip tariant, jis turi turėti valstybės viziją. Vienintelis bandymas sukurti valstybės viziją buvo 1988-aisiais. Tikra valstybės vizija buvo Sąjūdžio programa. Paskui politinių idėjų plotmėje mes nepažengėme nė per žingsnelį.
Jau turime pirmuosius kandidatus į prezidentus arba minimas pavardes, kurios galėtų atsidurti balsavimo biuleteniuose. Iš jūsų atsakymų suprantu, kad tarp jų nematote kandidato į šalies vadovo postą.
Būsiu visiškai atviras – ne. Šalia gebėjimų giliai politiškai mąstyti kandidatas turi turėti dar kitą bruožą – suvokti, kad, jei valstybei gresia tokie iššūkiai, jis turi jai būti besąlygiškai ištikimu. Kitaip tariant, mūsų politinės klasės yda yra ta, kad dar nuo priklausomybės Sovietų Sąjungai laikų faktiškai neturime politikų, kurie sugebėtų mąstyti ir viską vertinti iš Lietuvos taško. Tikras politinis vadovas ir teritorijos administratorius nėra visai tas pats. Kalbant apie mūsų politikus, turime daugybę pavyzdžių tarp esamų vadovų, kurie faktiškai pirmiausia rūpinasi savo asmenine karjera. Taigi mums reikia tikro politiko, toliaregiškai mąstančio ir be galo pasiaukojusio Lietuvai prezidento.
Ar toks kandidatas dar gali atsirasti?
Hipotetiškai tokia galimybė yra, bet, net jei prezidentui išrinkus situacija rutuliosis taip, kaip kalbame, o mano prognozės itin retai neišsipildo, tokio prezidento neadekvatumas bus akivaizdus. Ir arba, tokiu atveju, jis turės savyje valios ir jėgos remtis visuomene ir atkakliai ieškoti žmonių, kurie jam padėtų plaukti per šitas pavojingas uolas, arba nutiks taip, kaip nutiko 1988-aisiais, kai kompartijos pirmasis sekretorius Rimgaudas Songaila buvo paprašytas pasitraukti kaip visiškai atitolęs ir atitrūkęs nuo tuomečių politinių realijų.
Dabartiniam prezidentui gyvenimas bus nepalyginamai sunkesnis negu visiems ankstesniems. Mes rėmėmės prielaida, kad, įstoję į transatlantines struktūras, beveik dešimtmečiams įplaukėme į saugų uostą. Aš galiu atvirai pasakyti, kad galutinai supratau, jog viskas baigta jau po Rusijos–Gruzijos karo, kuriame Gruzija iš esmės buvo palikta likimo valiai. Jei būtų tvirta intencija ginti Baltijos šalis bet kuriuo atveju, čia mes turėtume milžiniškas pajėgas, o ne simbolinius batalionus. Tikėkimės ir vilkimės, kad sąjungininkai padės, bet dabar padėtis tokia, kad turime vadovautis filosofija: skęstančiųjų gelbėjimas – pirmiausia pačių skęstančiųjų reikalas.
Kalbant apie prezidento rinkimus, kandidatų atsiradimas ar neatsiradimas visiškai priklauso nuo visuomenės būklės. Esmė ta, kad, žiūrint koks yra galios santykis ir kokios visuomenėje vyrauja socialinės ir politinės grupės, jos kontroliuoja ir kandidatų iškėlimo galimybes, taigi ir kandidatų pasirinkimo lauką. Mūsų patirtis skandalinga ir „MG Baltic“ istorija rodo, kad vis dėlto mes neturime nei tvirtos politinės partinės sistemos, kuri leistų skaidriai kelti kandidatus. Mes apskritai neturime saugiklių, kurie neleistų į rinkimus patekti nežinia kieno remiamiems ir kam atstovaujantiems kandidatams. Rimtai alternatyvai atsirasti galimybės yra labai menkos. Vienintelis įmanomas atvejis būtų tas, jei visuomenėje bręstant nepasitenkinimui ir stiprėjant pokyčių poreikiui galbūt iki pavasario per keletą mėnesių kažkas galėtų pasikeisti esmingiau. Tada atsirastų tautos kandidatai. Kitaip tariant, Sąjūdžio patirtis parodė, kad tada, kai keičiasi politinė situacija ir iniciatyvą į savo rankas paima piliečiai, jie iškelia ir lyderius, bet kol kas tokia tikimybė yra menka.
Straipsnio tęsinį skaitykite lrt.lt portale ČIA.