Vytautas Radžvilas. Gyvenimo įgūdžių programa, ideologiškai drausmingas ministras ir „1984-ieji“

Prof. Vytautas Radžvilas yra vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Švietimo ministras Gintautas Jakštas pagaliau padarė nors vieną gerą darbą. Kaip teisingai rašo Vytautas Sinica, po ministro pasisakymo jokių klausimų dėl Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos (GĮUP) pobūdžio ir tikslų niekam negali kilti.

GĮUP yra ne kas kita, o įrankis prievarta jau nuo darželio diegti neomarksistinę genderizmo ideologiją vaikams. Ministras pranešė nežinąs, kiek esama žmonių lyčių. Todėl atsiliepimuose ir komentaruose yra rūsčiai smerkiamas už nusišnekėjimą ir net tiesiai vadinamas kvailiu. Tokie priekaištai ir smerkimai yra visiškai nepagrįsti. Išsakydamas savo abejones dėl lyčių skaičiaus ministras tikrai nesukvailiojo. Jis paprasčiausiai pasielgė kaip drausmingas ideologinio fronto kareivis, laukiantis partijos instrukcijos, ką pasakyti šiuo klausimu.

Tiesą sakant, ministro atsakymas turėtų kelti ne juoką, o ledinį šiurpą. Mūsų akyse George‘o Orwelo distopijos „1984-ieji“ pasaulis virsta tikrove. To pasaulio gyventojas jam rodomų rankos pirštų mato tiek, kiek liepia matyti partija, arba tiki, jog žvaigždės yra vos už kelių kilometrų nutolę žiburėliai, kuriuos partija panorėjusi tuojau pat galėtų užgesinti, bet kol kas nemato reikalo tai padaryti.

Jeigu šalies švietimo ministras pats neįstengia suvokti, kiek yra lyčių, ir laukia, kol jam padės sužinoti ekspertai, vadinasi, jis patikės ir sakys mokiniams bei jų tėvams, kad yra 72 lytys. Tačiau ekspertų nuomonės keičiasi – naujesniuose žinynuose jų jau nurodoma esant 107 ar panašiai. Jų skaičius toliau keisis. Tad toks ministras vadovausis „paskutiniuoju ekspertų žodžiu“ ir kaitalios savo nuomones apie lyčių skaičių kaip sunešiotas pirštines.

Būtent šis svarbiausias GĮUP keliamas pavojus nepelnytai išleidžiamas iš akiračio, kai beveik visas dėmesys sutelkiamas į atgrasiausius „techninius“ mokiniams brukamo lytinio švietimo aspektus. Šitaip užgožiamas ir lengvai pamirštamas pamatinis faktas, kad Lietuvos mokyklose įvestos gyvenimo įgūdžių ugdymo pamokos yra tik menka dalis pastangų pratęsti ir pagaliau užbaigti darbą, kuris buvo numatytas jau 1848 m. paskelbtame „Komunistų partijos manifeste“. Jame iškeltas tikslas sukurti naują žmogų ir naują visuomenę, kurioje neliktų keturių pamatinių žmogiškojo pasaulio elementų: religijos, šeimos, tautos ir valstybės. Komunistinė revoliucija buvo sumanyta kaip šuolis į postžmogišką būklę, kuri buvo suvokiama ir apibūdinama kaip absoliučios laisvės karalystė. Būsimojoje laisvės karalystėje neliks minėtų žmogišką gyvenimą apibrėžiančių visuomeninių institutų ir išnyks visos iš jų kylančios elgesio ir bendravimo normos bei su jomis siejami suvaržymai ir apribojimai.

Bolševikinis perversmas Rusijoje buvo pirmasis didelio masto marksistinės revoliucijos eksperimentas. Jo dalimi tapo ir pirmoji pasaulio istorijoje komunistinė seksualinė revoliucija, turėjusi iš pagrindų pakeisti santuokos ir šeimos sampratas bei revoliucingai pertvarkyti pačius lyčių santykius.

Ji buvo pratęsta ir radikalizuota Vakaruose, o šiuo metu yra eksportuojama į visus pasaulio regionus. Tarp jų – į dar visai neseniai komunistinės vergijos jungą nusimetusią Lietuvą. Ji atėjo neomarksistinės genderizmo ideologijos pavidalu. Šią ideologiją sukūrę Vakarų neomarksistai, vadinamosios socialinės kritinės teorijos skelbėjai, kritikavo Karlo Markso komunistinės revoliucijos teoriją ir šią teoriją mėginusius įgyvendinti Rusijos bolševikus, bet tik todėl, kad jų požiūriu, ortodoksinė teorija ir praktika nebuvo pakankamai nuoseklios ir radikalios. Pasak jų, lemtinga K. Markso ir Rusijos bolševikų klaida buvusi ta, kad komunistinę revoliuciją jie pirmiausia suvokę kaip ekonominę, socialinę ir politinę revoliuciją. Rusijoje, o vėliau SSRS, revoliucijos seksualinis aspektas klaidingai laikytas antriniu ta prasme, kad nebuvo pripažintas pagrindine revoliucijos varomąja jėga. „Nugalėjusio proletariato“ šalyje prasidėję ir kiek ilgiau nei dešimtmetį trukę „seksualinio laisvinimosi“ ekscesai veikiau vertinti tik kaip svarbūs, bet vis dėlto pagalbiniai ankstesnės gyvenimo sanklodos ir tradicinės šeimos griovimo įrankiai bei revoliucinių pokyčių apskritai katalizatoriai.

Kritinės teorijos kūrėjai teigė, kad K. Marksas ir jo idėjų sekėjai Rusijoje smarkiai apsiriko manydami, kad ekonominis ir socialinis proletariato išsilaisvinimas savaime taps pakankamu veiksniu, griaunančiu buržuazinę ir patriarchalinę šeimą, ir jos transformavimo į „laisvas seksualines sąjungas“ patikimu įrankiu. Viena svarbiausių komunistinio eksperimento SSRS nesėkmės priežasčių laikyta tai, kad buvo neįvertintas ekonomiškai ir socialiai laisvinamo proletariato prisirišimas prie dviejų reakcingų ir istoriškai atgyvenusių žmonių bendrijų – tautos ir ypač prigimtinės šeimos. Net pažangiausi ir revoliucingiausi išlaisvinti proletarai neįstengė sutraukyti šeiminio prieraišumo saitų ir juo labiau įsivaizduoti bešeimės visuomenės, kuri būtų grindžiama tik „situaciniais“ atsirandančio ir čia pat pranykstančio „meilės jausmo“ ryšiais. Būtent proletaro nesugebėjimas atsikratyti jį pavergiančio tradicinės šeimos „prietaro“ ir „stereotipo“ vaizdinio apribojo ir pakirto jo revoliucinį potencialą, o galiausiai sužlugdė pačią SSRS mėgintą įgyvendinti komunistinės visuomenės ir naujo žmogaus sukūrimo projektą.

Genderizmo ideologiją pagrindusi kritinė teorija, kurios pamatai buvo pakloti jau prieškariu, iš esmės yra ne kas kita, o vakarietiška K. Markso komunistinės revoliucijos teorijos versija, kuri buvo patikslinta ir patobulinta atsižvelgiant į nepavykusio Rusijos eksperimento pamokas. Kritiniai teoretikai siekė pašalinti tai, ką laikė esant ortodoksinio marksizmo teorinėmis klaidomis ir praktiniais trūkumais. Kitaip negu ortodoksinėje teorijoje, revoliucijos avangardu ir žmonijos išlaisvinimo vėliavnešiais buvo paskelbti iš proletariato šį vaidmenį turintys perimti marginaliniai visuomenės užribio sluoksniai – etninės ir ypač seksualinės mažumos. Siektõs sukelti ir galiausiai iš tiesų Vakaruose sukeltos revoliucijos naujos bangos varomąja jėga turėjo tapti jau ne klasinė buržuazijos ir proletariato kova, bet dar fundamentalesnis, nes net biologiškai iš dalies nulemtas nuolatinis lyčių karas. Svarbiausiu revoliucinės kovos tikslu tapo ne pavergtųjų išlaisvinimas iš ekonominės ir socialinės klasinių engėjų primestos priespaudos ir išnaudojimo, bet būtent seksualinė revoliucija – buržuazinės visuomenės represuotų individo seksualinių instinktų ir troškimų išlaisvinimas.

Vieno svarbiausių naujosios revoliucijos teoretikų Herberto Marcuse‘o veikale „Erotas ir civilizacija“ aiškiai įvardijamas ir pagrindinis revoliucionierių ginklas, kurį laikė nepakeičiamu ir kiti revoliucijos idėjiniai šaukliai. Tas ginklas, įvardijant paties H. Marcuse‘o terminais, yra „polimorfinis perversinis seksualumas“ – visos žinomos ir ateityje dar galinčios būti atrastos individo seksualinės raiškos formos, atsaistytos nuo biologinio moters ir vyro anatominės sandaros papildomumo bei juo grindžiamos žmonių giminės pratęsimo funkcijos. Įžvelgę ir aukštinę „polimorfinio perversinio seksualumo“ revoliucinį potencialą Vakarų visuomenės teoriniai kritikai rėmėsi prielaida, kad laisvinamas iš intymiam moters ir vyro ryšiui būdingo biologinio sąlygotumo ir kultūrinio apibrėžtumo seksualumas reikšis tokiomis formomis, kad taps neįtikėtinos galios bomba po „senojo pasaulio“ pamatais ir iš pamatų išsprogdins visas žmonijos istorijoje egzistavusias socialines institucijas bei žmogiško elgesio normas. Parengus ir įvykdžius tokį sprogimą viso pasaulio mastu prasidės nauja žmonijos istorijos epocha – įvyks jau XIX a. K. Markso ir F. Engelso pranašautas ir žadėtas iš tiesų revoliucinis šuolis į postžmogiškąją visuomenės būklę.

Komunistinės genderizmo ideologijos ištakos ir šią ideologiją brukančio politinio judėjimo idėjinės ir praktinės sąsajos su bolševikine seksualine revoliucija Rusijoje buvo nurodytos dar 2016 m. Vilniaus forumo paskelbtame dokumente, kurio turinys ir reikšmė turės būti apmąstyti ir naujai įvertinti žvelgiant per šių dienų įvykių prizmę. Partijų ir visuomeninių organizacijų reakcija į Vilniaus forumo kreipimąsi buvo iškalbinga.

Neomarksistinės kritinės teorijos teiginys, kad „polimorfinis perversinis seksualumas“ yra pasaulinės išsivaduojamosios revoliucijos varomoji jėga, yra šiuolaikinio genderizmo ideologijos kertinis akmuo. Pati tokio seksualumo samprata numato vyksiant permanentinę seksualinę revoliuciją, kurios metu neišvengiamai turės rastis vis naujos individų seksualumo raiškos formos. Tai reiškia, kad neribotai gausės „socialinių lyčių“ arba naujai steigiamų „lytinių tapatumų“, kurių skaičius iš principo bus beribis. Tai savaime rodo, kad neomarksistinis genderizmo judėjimas pačia savo prigimtimi yra totalitarinis politinis sąjūdis. Mat skiriamasis totalitarinių sąjūdžių bruožas, puikiai aprašytas jau garsiajame Hannah Arendt veikale „Totalitarizmo ištakos“, yra tas, kad totalitariniai judėjimai tikrovę suvokia kaip „procesą“ ir svarbiausiu savo tikslu laiko neleisti atsirasti nors kiek stabilioms visuomenės organizacijos formoms ir jas įkūnijančioms apibrėžtoms institucijoms. Tarp jų – ir šeimos institutui. Nuolatinis griovimas yra totalitarinių politinių judėjimų visuotinai taikomas „procesiškai“ suvokiamos tikrovės užvaldymo, kontrolės ir nepabaigiamo transformavimo būdas.

Lietuvos mokykloms skubiai ir prievarta įbrukta gyvenimo įgūdžių programa neabejotinai yra grindžiama genderistine ideologija ir yra palenkta iš jos kylančios socialinės inžinerijos tikslams. Tą rodo kone visi ministerijos pateikiami programą lydintys lytiškumo dalies dokumentai. Bet ne tik. Šios programos „vinis“ taip pat yra būtent „polimorfinio perversinio seksualumo“ principo įtvirtinimas visose mokinių ugdymo srityse. Gana paplitęs požiūris, kad žalingiausia ir potencialiai pavojingiausia GĮUP dalis yra lytinis švietimas, o pats tokių „gyvenimo įgūdžių“ mokymas yra tik gudriai užmaskuotas dorinis jaunimo tvirkinimas, – gana paviršutiniškas ir klaidinantis. Jis neatskleidžia programos esmės – jos ideologinio turinio ir toli siekiančių politinių tikslų. Tikrasis GĮUP branduolys yra vadinamasis socialinis ir emocinis ugdymas. Viešai deklaruojamas jo pagrindinis tikslas skamba gražiai ir net kilniai – ugdyti empatiją ir pagarbą visų individų įvairovei ir skirtumams. Ne tik neįvardijama, bet kruopščiai slepiama programos paskirtis yra visai kita – išmokyti nemąstant ir nesuabejojant priimti visas esamas ir būsimas „polimorfinio perversinio seksualumo“ formas kaip visiškai lygias ir vienodai vertingas, kad ir kokios jos būtų. Toks ugdymas yra būdas ištrinti visas ribas tarp to, kas tikra, ir to, kas įsivaizduojama, tarp tikrovės ir haliucinacijos arba sapno, tarp to, kas teisinga, ir to, kas klaidinga, tarp to, kas gera, ir to, kas bloga. Programos iniciatoriai ir diegėjai skuba raminti sunerimusią visuomenę, mokinius ir jų tėvus, kad tos ribos nebus ištrintos, paminėtos ir visos kitos galimos skirtys niekur nedings. Pasitelktas neįtikėtinai įžūlus melas ir sukrečianti klasta. Be abejo, visos ribos ir skirtys niekada neišnyks. Jos paprasčiausiai bus atkurtos naujai prieš tai ištrynus senąsias pasitelkiant tikrovės žemėlapio nuolatinio perbraižymo šalies mokinių ir piliečių sąmonėje strategiją. GĮUP yra tik vienas iš tos strategijos įgyvendinimo metodų bei įrankių. Perskaičius šią programą iš kritinės teorijos ir genderizmo ideologijos perspektyvos, joje glūdinčios niekšybės ir klastos paslaptis iškyla į dienos šviesą ir darosi matoma tarsi ant delno: uoliai lankęs gyvenimo įgūdžių pamokas ir giliai įsisavinęs jam įpirštas žinias mokinys jau niekada pats nežinos ir nepajėgs savarankiškai suprasti, kiek šiame pasaulyje yra žmonių lyčių, koks seksualinis elgesys normalus ir moralus, o koks – deviacinis ar smerktinas. Jam beliks kliautis vis naujas „lytis“ išradinėjančių „ekspertų“ išmintimi ir aklai paklusti jų nuolatos keičiamiems pamokymams bei nurodymams. Programa skirta tam, kad būtų sunaikintas ne tik kritinis mokinių mąstymas, bet iš jų sąmonės taip pat išrautos kasdienėje tikrovės patirtyje įsišaknijusios paskutinės sveikos nuovokos apraiškos.

Švietimo ministro sutrikimas neįstengiant atsakyti į tokį iš pirmo žvilgsnio aiškų ir paprastą klausimą akivaizdžiai atskleidžia, kuo yra verčiama ir kuo galiausiai taptų šitaip gyvenimo įgūdžių mokoma šalies jaunoji karta. Praradusi gebėjimą savarankiškai ir kritiškai mąstyti, ji virstų absoliučiai suniveliuota pagal genderizmo ideologinį kurpalių ir todėl visiškai beveide vienodai mąstančių individų mase. Jos provaizdžiu ir simboliu šiandien neatsitiktinai yra tapęs Lietuvos švietimo ministras, nuolankiai ir kantriai laukiantis ekspertų išaiškinimų.

Taigi GĮUP yra mėginimas plačiai atverti vartus mokiniams į orveliškąjį „1984-ųjų“ pasaulį. Pasaulį, kuriame visiems Lietuvos vaikams numatyta ir skirta lemtis nugyventi savo gyvenimus kaip tobuloms švietimo ministro mentalinėms kopijoms. Arba kaip „Matricoje“ rodomiems visiškai vienodiems ir niekaip neatskiriamiems vienas nuo kito antrininkams. Nuolankiai eiti pro vedančius į totalitarinę vergiją vartus ar sutelktai ir valingai pasipriešinti? Kitų pasirinkimų jau nebėra.