Prieš aštuoniasdešimt vienerius metus šią dieną prasidėjo tūkstančių lietuvių siaubo ir kančių kelias. Gedulo ir Vilties dieną mintyse ir atsiminimuose kasmet mėginame iš naujo praeitį šiuo keliu. Bet stebint, kas vyksta aplinkui, vis labiau aiškėja, kad vien atsiminti ir išgyventi nepakanka. Reikia bent pamėginti ir suprasti: kodėl taip? Kodėl tokia žiauri lemtis ištiko mūsų tautą?
O tada neišvengiamai iškyla ir svarbiausia klausimas: ar tikrai buvo visiškai neįmanoma šito išvengti? Ar viskas buvo padarytą tomis lemtingomis 1940 metų birželio dienomis ir net valandomis, kai dar buvo įmanoma apsispręsti ir pasiryžti ginti savo valstybę taip, kaip tai padarė suomiai, o šiandien daro ukrainiečiai?
Labai reikia, kad prabustų supratimas, kad tada abejojant, svyruojant ir galiausiai neišdrįsus pekelti ginklo, horizonte jau kilo būsimoji Gedulo ir Vilties diena. Ant geležinkelių bėgių jau rikiavosi būsimieji tremtinių ešelonai. Ir buvo visai nesvarbu, kad tik įžvalgiausieji juos pajėgė išvysti savosiose jau artėjusios ateities vizijose.
Taip būna visada: dvasiniai įvykiai pralenkia fizinius, kurie materializuojasi ir tampa tikrove regimame pasaulyje kiek vėliau. Tuos bėgius ir traukinius sukūrė silpnadvasiškumo akimirką. Galbūt jie vis tiek būtų buvę. Tačiau jeigu jie būtų buvę pasipriešinus ir po didvyriškų kovų, viskas vis dėlto būtų buvę gerokai kitaip.
Todėl tos dienos kančią įmanoma įprasminti vieninteliu būdu. Tik pasakant sau, kad tai niekada nepasikartos. Nes priešinsimės ir kovosime, kad ir kas būtų, nesvarbu, kas užpultų. Kančių atmintis turi persilydyti į joiomis aplinkybėmis nepalaužiamą valią ginti Lietuvą. Mūsų Tėvynę, valstybę ir jos žmones.