Vytautas Radžvilas. Ir vis dėlto tikrovė stipresnė už ideologiją

Simptomiška. Nevengiantis pakovoti su visokiausiomis „praeities atgyvenomis“ pažangių pažiūrų ir vertybių skleidėjas ir „tamsuolių“ smerkėjas privestas pripažinti, kad žeminant, ujant ir persekiojant „neteisingai mąstančius“ jau yra peržengta riba. Iš tikrųjų Lietuvoje moralinio ir psichologinio spaudimo ir terorizavimo kampanijos savo įnirtingumu ir mastais praktiškai nesiskiria nuo sovietmečiu reguliariai pakildavusių kitaminčių ideologinio ir politinio „demaskavimo“ bangų žiniasklaidoje ir tokių „atskalūnų“ kolektyvinio smerkimo spektaklių „darbo žmonių“ iniciatyva ir prašymu. Nežinia, ar straipsnio autorius tai supranta, bet akivaizdžiai nerimauja dėl to, kad „revoliucija pradeda ryti savo vaikus“ ir šitaip primena sovietmečiu jau matytą reginį, kai negailestingai triuškinę „liaudies priešus“, „tamsybininkus“ ir „reakcionierius“ naujos ateities kūrėjai staiga atsidurdavo savo vakarykščių aukų vaidmenyje ir tapdavo negailestingo puolimo taikiniais.

Aišku, išsakydamas savo nerimą ir būgštavimus, autorius vykstantį pažangos avangardo ir vėliavnešių siautėjimą aprašo „cancel culture“ ir kitais jo ištakas bei prigimtį slepiančiais žodžiais. Jis turėtų pasakyti, kad sugrįžo anų laikų komsomolo aktyvistų, atsakingų partinių darbuotojų laikai, nes virš Vakarų pasaulio, taip pat Lietuvos, vėl sklando komunizmo šmėkla. Bet norėti, kad prisidedantis prie jos atgijimo autorius įvardintų tai aiškiomis politologinėmis sąvokomis ir daiktus vadintų tikraisiais vardais, gal ir neverta. Svarbu kitkas: net sisteminėje žiniasklaidoje pamažu pradedama pripažinti, kad sugrįžta ideologija ir santvarka, su kuriais prieš trisdešimt metų atkurdami valstybę manėme atsisveikinę visiems laikams.

Taigi aiškėja, kad tikrovė vis dėlto stipresnė už ideologiją, o atsitrenkęs į ją propagandinis melas dūžta ir anksčiau ar vėliau protus užgulusi ir slegianti jo tamsa pradeda sklaidytis.