Nepriklausomybės sąsiuviniai 2018 m. Nr. 1
Mažai kam žinoma, o žinantiems neretai paradoksaliai atrodo faktas, kad Liberalų
sąjungos (būsimojo Lietuvos liberalų sąjūdžio) kūrėjas ir pirmasis pirmininkas buvo
filosofas prof. Vytautas Radžvilas. Šiandien su liberalizmu įprastai, nors klaidingai,
siejamos idėjos – kosmopolitizmas, atvira visuomenė, įvairovė ar mažumų išlaisvinimo
ir lygybės siekiai – dažniausiai tampa V. Radžvilo kritikos taikiniu. Paties profesoriaus
teigimu, šiandien liberalizmu nepagrįstai vadinama ideologija yra klasikinio liberalizmo
duobkasys, o po Nepriklausomybės atkūrimo autentiško liberalizmo idėjoms atstovaujanti
partija Lietuvai buvo reikalinga. Kaip galėjo nutikti, kad vienas griežčiausių šiandieninio
neoliberalizmo kritikų buvo liberalų partijos steigėjas? Kodėl jis taip anksti pasitraukė
iš liberalų veiklos? Kokios liberalų partijos klaidos, nuosmukio priežastys ir perspektyvos?
Apie visa tai ir daugiau su prof. V. Radžvilu kalbasi „Nepriklausomybės sąsiuvinių“
redkolegijos narys Vytautas Sinica.
Nedaug kas žino, kad esate Lietuvos liberalų sąjūdžio įkūrėjas. Šiandien, partijai esant ant didelių permainų ar net mirties slenksčio, papasakokite apie jos gimimą. Visų pirma, kodėl kūrėte būtent liberalų partiją? Žiūrint į pavardes, tuomečiai steigėjai neatrodo labai liberalūs.
Liberalų partija radosi dėl neišvengiamos būtinybės, tam tikra prasme net priverstinai. Prasidėjus Sąjūdžiui ir Lietuvoje atgijus laisvesniam politiniam gyvenimui, viena po kitos atsikūrė iki sovietinės okupacijos buvusios partijos – demokratai, krikščionys demokratai, socialdemokratai. Grynai liberalios partijos tuo laikotarpiu nebuvo, nors daugeliu atžvilgiu tokios partijos kriterijus atitiko valstiečiai liaudininkai ir ypač anksti, XX a. pradžioje atsiradę, bet greitai sunykę demokratai. Tad liberalai skyrėsi nuo krikdemų ar socdemų tuo, kad, griežtai kalbant, nebuvo „tradicinė“ Lietuvos politinė partija. Vaizdžiai kalbant, ji kilo iš Sąjūdžio gelmių. Partijos kūrėjai buvo ir jos užuomazginį branduolį sudarė daugiausia Sąjūdyje aktyviai dalyvavę inteligentai, pirmiausia – humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Daugelis jų priklausė prie Sąjūdžio laikraščio „Atgimimas“ veikusiam neformaliam klubui, kurio nariai diskutavo svarbiausiais to meto klausimais ir smarkiai prisidėjo propaguojant judėjimo tikslus bei rengiant pagrindinius jo politinius dokumentus ir tekstus. Jokių planų kurti liberalų partiją ne tik nebūta, bet apie tai ir negalvota.
Tačiau liberalios idėjos, ypač ekonominės, laisvėjančioje šalyje sklido ir pradėtos plačiau
aptarinėti. Vilniuje susikūrė liberalus diskusijų klubas, kurį lankė ir daugelis būsimųjų
partijos steigėjų. Ypač ryški šio klubo figūra buvo prof. Algirdas Degutis, kuris, beje, netapo
partijos kūrėju ir niekada nebuvo jos nariu.
Vis dėlto sunku pasakyti, kada ir kaip būtų atsiradusi liberalų partija, jeigu ne dramatiškas
Sąjūdžio raidos lūžis, prasidėjęs jau po antrojo suvažiavimo ir visiškai įsibėgėjęs
Lietuvai 1991 m. rugsėjį realiai atgavus nepriklausomybę. Tuoj po 1990 m. Kovo 11-osios
ėmė sparčiai ryškėti ir viešai matytis Sąjūdyje ir anksčiau buvusios idėjų ir interesų takoskyros, kurias stengtasi švelninti ir slėpti siekiant nenuvilti visuomenės ir išsaugoti jos
paramą iki rinkimų. Tačiau Sąjūdžiui laimėjus rinkimus ir prasidėjus valdžios dalyboms,
o tiksliau – rietenoms ir grumtynėms dėl jos tarp įvairių sąjūdininkų grupuočių, iki tol
atrodęs vieningas ir stiprus judėjimas ėmė skaidytis ir byrėti. Faktiškai jis skilo į kelias
frakcijas. Vytautas Landsbergis ir jo šalininkai mėgino sutelkti savo rankose visą valstybės valdžią ir todėl siekė paversti Sąjūdį savo politine atrama bei pagrindiniu įrankiu
šiam tikslui įgyvendinti. Sąjūdžio gretos pradėtos „valyti“ nuo šiai grupuotei nepriimtinų
asmenų, kurie be užuolankų buvo pavadinti „nepatikimais“ ir „nelojaliais“ atkurtajai valstybei elementais. Šio „valymo“ aukomis daugiausia tapo Sąjūdžio pirmeiviai – drąsiausi
ir labiausiai pasišventę jo kūrėjai, nepabūgę tapti jo nariais iki 1988 m. spalio pabaigoje
įvykusio Steigiamojo suvažiavimo. Iki jo tokių drąsuolių nebuvo daug, nes pirmuosius kelis
mėnesius judėjimo perspektyvos ir ateitis buvo neaiškūs: visi puikiai suprato, kad jis gali
būti brutaliai užgniaužtas, o aktyviausi dalyviai represuoti. Pirmiausia iš Sąjūdžio buvo
išstumti socialdemokratinių pažiūrų žmonės, iš kurių ypač dera paminėti Bronislovą Genzelį
ir Aloyzą Sakalą – iškilius ir labai daug nuveikusius kovojant dėl Nepriklausomybės
sąjūdininkus. Netrukus atėjo ir kitų eilė: kaip „nepatikimu“ buvo atsikratyta net Romualdu
Ozolu – neabejotinai politiškai toliaregiškiausiu Sąjūdžio vadovu ir pagrindiniu jo ideologu.
Žvelgiant retrospektyviai galima pasakyti, kad šis stūmimas baigėsi tik tada, kai Sąjūdyje
liko tik V. Landsbergiui aklai ištikimi ir klusnūs žmonės, kiek vėliau tapę nomenklatūrinės
konservatorių partijos steigėjais ir jos branduoliu. Taigi vyko antisąjūdinė kontrrevoliucija
paties Sąjūdžio viduje, išstūmusi iš jo protautiškai ir provalstybiškai mąstančius jo narius,
arba vadinamosios „Ozolo linijos“ šalininkus. Kaip ir būdinga visoms revoliucijoms, „valoma“ buvo brutaliai ir visais įmanomais būdais. Nevengta naudotis net liūdnai pagarsėjusio „megztųjų berečių“ sambūrio, atvirai užsipuldinėjusio kitaminčius, paslaugomis. Ši kontrrevoliucija netrukus iš Sąjūdžio vidaus persikėlė į viešąją erdvę ir lemiamai paveikė tolesnę atsikūrusios Lietuvos valstybės politinę raidą. Šalyje stiprėjo moralinio ir psichologinio spaudimo, neretai peraugdavusio į tikrą terorizavimą, atmosfera, kuri darėsi tiesiog nepakeliama. Kaip tik todėl po antrojo Sąjūdžio suvažiavimo tapęs jo Tarybos vicepirmininku, buvau greitai priverstas „savanoriškai“ atsistatydinti iš šių pareigų.
Tokiomis aplinkybėmis paprasčiausia ir lengviausia buvo apskritai pasitraukti iš politikos
ir grįžti prie įprasto dėstytojo ir mokslininko darbo. Pagunda buvo didelė, apie tai mąstė
daugelis Sąjūdžio bendraminčių ir bendražygių. Tačiau visi supratome, kad šitaip pasielgti
būtų neatsakinga ir moraliai nepateisinama. Paskelbtoji Nepriklausomybė 1990 m. dar buvo
tik „popierinė“, grynai formali ir niekieno nepripažinta. Buvo akivaizdu, kad dėl jos dar
prireiks smarkiai pakovoti. Masinis atstumtųjų ir išstumtųjų sąjūdininkų pasitraukimas
iš politinės veiklos būtų reiškęs tai, kad būtų nepaprastai susiaurėjęs aktyvių atkurtosios
valstybės gynėjų ratas, kuris faktiškai būtų susitraukęs iki V. Landsbergio rėmėjų. Todėl
teko apsipręsti ir ieškoti naujos politinės organizacijos formos. Netruko paaiškėti, kad yra
tik viena galimybė – steigti politinę partiją. Todėl jau 1990 m. birželio pabaigoje Vilniaus
universitete veikusio liberalų diskusijų klube susibūrė iniciatyvinė Liberalų sąjungos kūrimo
grupė, o lapkričio gale įvyko steigiamasis jos kongresas.
Prisimenant pagrindinius partijos kūrėjus ir jų dabartines nuostatas, tada pasirinktas pavadinimas šiandien iš tiesų gali atrodyti keistokas. Tačiau ano meto kontekste jis buvo visiškai natūralus ir puikiai tiko. Drastiškas Sąjūdžio gretų „valymas“ ir pastangos telkti valdžią V. Landsbergio rankose davė pagrindo nerimauti, ar vos atgavusioje laisvę Lietuvoje vėl nesiilgima „tvirtos rankos“ ir nebus mėginama įtvirtinti gal ir švelnaus, bet v is dėlto autoritarinio valdymo formą. Tie būgštavimai nebuvo laužti iš piršto: Sąjūdžio parengtame ir faktiškai vienam asmeniui pritaikytame būsimosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekte prezidentui buvo numatytos m ilžiniškos galios. Jeigu būsimasis š alies v adovas būtų jomis piktnaudžiavęs (o šitai beveik neišvengiamai būtų nutikę), Lietuva tikrai galėjo nuslysti į vienasmenį, faktiškai – autoritarinį – valdymą. Kiek liberalizmas yra būtinybę riboti valdžios galias numatanti ir reikalaujanti politinė doktrina, tiek visi Sąjūdžio kūrėjai iš tiesų buvo ir tebėra liberalai. Kūrėjų branduolys vadovavosi ir gerokai kitokia nei šiandieninė liberalizmo samprata. Buvome dar klasikiniai arba, vaizdžiai kalbant, XIX a. liberalai. O tada liberalizmas dar buvo suderinamas ir neblogai sugyveno su krikščioniškomis bei tautinėmis pažiūromis. Apibūdinant šį liberalizmą tikslesniais politologiniais terminais, turbūt būtume galėję vadintis konservatyviais liberalais ar liberaliais konservatoriais. Absoliučiai daugumai Liberalų sąjūdžio steigėjų vadinamasis kultūrinis, juolab sumarksistintas, arba kairuoliškas, t. y. leftistinis, liberalizmas buvo visiškai svetimas. Partijos programiniuose dokumentuose nebuvo vietos moralinio reliatyvizmo nuostatoms: Dievas, tauta, Tėvynė, prigimtinė šeima atrodė šventi ir brangintini dalykai. Dera turėti omenyje ir tai, kad, išpažindami šias natūraliai per auklėjimą šeimoje iš tėvų perimtas pažiūras, mes tuo pat metu buvome „knyginiai“ liberalai, neturėję realios gyvenimo vakarietiškoje liberalioje visuomenėje patirties ir savo kailiu nepatyrę XX a. pabaigoje vykusių liberalizmo pokyčių ir jo slinkties leftizmo link. Todėl liberalizmas tada neatrodė toks problemiškas, kokiu tapo vėliau. Tai paaiškina, kodėl negalėjo kilti didesnių abejonių ir ginčų dėl kuriamos partijos pavadinimo.
Šiandien ir pats reiškiatės daugiau kaip liberalizmo ar su juo iš įpratimo siejamų idėjų kritikas. Tačiau kūrėte liberalų partiją. Išsigimė liberalizmas ar praregėjote?
Nors dėl partijos pavadinimo buvo lengvai sutarta, tai nereiškia, kad buvome naivūs ir
nesupratome problemiškų liberalizmo kaip politinės doktrinos aspektų. Puikiai žinojome
jame iš pat pradžių potencialiai glūdėjusias antikrikščioniškas ir antitautines nuostatas.
Tačiau šis žinojimas buvo grynai teorinis ir nekilo iš tiesiogiai išgyventos patirties. Neturint
jos buvo sunku ir net neįmanoma tiksliai įvertinti tikrosios liberalizmo griaunamosios jėgos
ir aiškiai suprasti iš jo galinčius kilti pavojus, kurie tada buvo tik nujaučiami. Teoriškai taip
pat šį tą nutuokėme apie Vakaruose vykusį liberalizmo ir marksizmo suartėjimą, tačiau jo
mastą ir padarinius įsivaizduoti buvo beveik neįmanoma, nes liberalmarksistinė revoliucija
ten dar tik buvo beįsibėgėjanti, o tokie jos „žiedeliai“ kaip seksualinis „išsilaisvinimas“ ar
politinio korektiškumo diktatūra tik skleidėsi ir iš visai kituose rūpesčiuose paskendusios
Lietuvos buvo paprasčiausiai neįžiūrimi. Apskritai yra dalykų, kuriuos suprasti galima tik
asmeniškai patyrus, o mes tokios patirties neturėjome.
Antra vertus, užteko nuovokos suprasti, kad liberalizmas dėl jo antikrikščioniškų ir antitautinių nuostatų gali būti ypač patrauklus ieškančiam kitos politinės iškabos komunistiniam gaivalui. Vakarykščiams aktyviems komunistams ir komjaunuoliams lengviausia ir patogiausia buvo išversti kailį tampant būtent liberalais: išlaikant sovietmečiu susiformavusias antikrikščioniškas ir antitautines pažiūras jiems pakako „atsiversti“ tik vienu atžvilgiu – iš centralizuotos planinės ekonomikos šalininkų virsti tokiais pat fanatiškais absoliučiai nereguliuojamos laisvos rinkos gynėjais. Todėl byrančios komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai labai anksti susidomėjo liberalizmu ir uoliai lankėsi pirmiau minėto diskusijų klubo renginiuose. Tačiau partijos nariais jie netapo, nes jų paprasčiausiai neįsileidome. Tikrasis rūpestis ir galvos skausmas buvo kitas – tada pasivadinti liberalu galėjo kas tik panorėjęs. Šitaip Aukščiausiojoje Taryboje atsirado Liberalų frakcija, kurios nariai – buvęs LKP CK sekretorius Kęstutis Glaveckas, akademikas Eduardas Vilkas, Bronislovas Lubys, Rimvydas Valatka; visi jie priklausė toli gražu ne žemiausiems sovietinės nomenklatūros sluoksniams. Jų pažiūros smarkiai skyrėsi nuo Sąjūdžio branduolio pažiūrų, jie faktiškai buvo tipiški „atsivertėliai“ iš komunistinio tikėjimo į naują – liberalistinį – tikėjimą. Tačiau uždrausti jiems šitaip vadintis buvo neįmanoma ne tik dėl to, kad tai padaryti nebuvo jokių teisinių galimybių, bet ir dėl to, kad siekiančiai turėti nors šiokią tokią įtaką šalies politiniame gyvenime partijai reikėjo pažinčių ir ryšių parlamente. Be to, toks partinius bilietus išmetusių komunistų ir komjaunuolių „persikrikštijimas“ į liberalus daugeliui įtakingų susikūrusios partijos narių atrodė ne tik naudingas ir sveikintinas pragmatiniu požiūriu. Šie atsivertėliai daugeliu atveju buvo seni pažįstami, kolegos ir bičiuliai, o senos pažintys ir asmeniniai ryšiai savaime blukino ir trynė politines takoskyras, todėl būdavo linkstama patikėti atsivertimų nuoširdumu. Tada buvo sunku numatyti tokio geranoriškumo ilgalaikius padarinius partijos plėtrai ir parodyto naivumo bei patiklumo būsimą politinę kainą. Būta ir visiškai nekorektiškų, net įžūlių mėginimų savintis liberalų vardą ir prisistatinėti jos atstovais užsienyje: šitaip mėgino daryti pirmoji atkurtosios valstybės ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė. Į tokį jos elgesį teko griežtai reaguoti atsiribojant nuo politikės viešu pareiškimu.
Vis dėlto daugiausia nerimo kėlė į partiją atėjęs liberalus jaunimas, sukūręs joje autonomišką padalinį ir dėl savo santykinio gausumo virtęs rimta jėga, taigi ir gana įtakingu partijos vidaus gyvenimo veiksniu. Kitomis aplinkybėmis šitoks jaunų žmonių susidomėjimas partija ir tikras antplūdis į ją būtų galėjęs tik džiuginti. Dauguma jų buvo aukštųjų mokyklų studentai. Deja, ne paprasti studentai, o vadinamasis „aktyvas“, t. y. komjaunimo ir profsąjungų veikėjai, arba tiesiog funkcionieriai. Kai kurie oficialiai aktyvui nepriklausė, bet buvo „idėjiški“ vėlyvojo sovietmečio komjaunimo kartos atstovai ta prasme, kad buvo visiškai persiėmę režimo skiepyta komunistine ideologija ir pasaulėžiūra, kuria faktiškai vadovaujasi iki šiol. Paprasti studentai, arba „šiaudiniai“, pasyvūs komjaunuoliai, kokiais beveik visi tada buvome vien dėl to, kad nesukeltume pernelyg didelio ideologinių prievaizdų susidomėjimo, smarkiai skyrėsi nuo šių funkcionierių ir idėjiškų jaunuolių tuo, kad kritiškai vertino santvarką ir netikėjo bei nesivadovavo režimo skelbiamomis tiesomis. Galima sakyti, mus skyrė tikra praraja. Aktyvistai buvo laikomi, o ir patys save laikė sąmoningiausia ir pažangiausia tarybinio jaunimo dalimi – tikru jo avangardu. O iš tikrųjų jie buvo labiausiai susovietinta jaunimo grupė – visuomenę į „šviesų komunizmo rytojų“ vedusios komunistų partijos pagalbininkai ir būsimoji pamaina. Dauguma jų jau buvo beveik pasirengę ir neabejotinai būtų tapę naująja vedlių karta – aršiais tautos ir valstybės ideologiniais naikintojais ir uoliais Lietuvos duobkasiais. Sąjūdis sužlugdė jų planus, šiems karjeristams teko skubiai versti kailį ir keisti politines iškabas kaip ir jų vyresniesiems komunistų partijos draugams ir mokytojams. Lygiai kaip sprukusieji iš skęstančio LKP laivo jos nariai ieškojo kitų politinių nišų tapdami įvairių Lietuvoje susikūrusių ar besisteigiančių partijų nariais, taip iki tol monolitinis komunistinio jaunimo aktyvas išsilakstė po tuo pat metu atsiradusias partijas ir jaunimo organizacijas. Jaunieji liberalai tapo viena iš tokių organizacijų. Tarp jos steigėjų ir vadovų buvo Gintaras Steponavičius, Jonas Čekuolis, Guoda Azguridienė, Aidas Puklevičius, Vygaudas Ušackas, netrukus dėl karjeros nutraukęs ryšius su tada valdžios nemalonėje buvusia ir jos nemėgstama partija, bei daugelis kitų dabar viešajame ir politiniame gyvenime aktyviai besireiškiančių asmenų. Toji vėlyvojo sovietmečio komjaunimo karta – šitaip derėtų ją vadinti – buvo gana menkai išsilavinusi ir, kaip minėta, persiėmusi komunistine ideologija. Todėl jaunųjų liberalų išprusimas buvo ir tebėra nieko bendro su tikrove neturintis vaizdinys. Iš tikrųjų jų intelektualinis indėlis kuriant partiją, konkrečiai – rengiant programinius dokumentus, buvo, švelniai kalbant, labai kuklus. Norint vaizdžiai ir kartu politologiškai tiksliai retrospektyviai apibūdinti jų pažiūras šiai dienai tinkančiu terminu, galima pasakyti, kad jie iš pat pradžių buvo euroburokevičininkai. Tai jokiu būdu nėra kokia nors savavališkai kabinama žeminanti etiketė. Terminas „burokevičininkas“, arba „platformininkas“, tinka didžiulei daliai vėlyvojo sovietmečio Lietuvos visuomenės ir turi aiškiai apibrėžtą reikšmę. Pusė amžiaus trukęs okupantų vykdytas tautos „švietimas“ ir „perauklėjimas“ iš tikrųjų buvo labai sėkmingas: homo sovieticus kaip naujas mentalinis lietuvio tipas nesustabdomai plito, o Sąjūdžio priešaušriu faktiškai jau ėmė vyrauti. Šio tipo bruožai lengvai atpažįstami: tai nukrikščionintas ir krikščioniška etika nebesivadovaujantis, istorinę atmintį praradęs, tautinio tapatumo ir orumo jausmo bei valstybinės sąmonės ir noro gyventi savoje valstybėje nebeturintis lietuvis mankurtas. Jo pavyzdžiu nuo Sąjūdžio laikų iki dabar paprastai laikomi Mykolas Burokevičius ir jo bendraminčiai. Tačiau toks vaizdinys yra ne tik gerokai supaprastintas, bet iš tikrųjų visai klaidingas. Tikrovė yra kur kas sudėtingesnė ir nemalonesnė: tokiais mankurtais jau buvo didžioji visuomenės dalis. Takoskyra tarp Nepriklausomybės šalininkų ir priešininkų tik iš dalies buvo idėjinė: didelė dalis valstybės atkūrimą palaikiusių žmonių tai darė ne dėl savo įsitikinimų, o grynai iš pragmatinių paskatų. Naivu manyti, kad Algirdas Mykolas Brazauskas ir dauguma nuo TSKP atsiskyrusios LKP narių savo pažiūromis kuo nors skyrėsi nuo M. Burokevičiaus ir jo TSKP plaformininkų. Jie tai padarė tik stengdamiesi prisitaikyti prie besikeičiančių politinių sąlygų ir norėdami išsaugoti dėl Sąjūdžio spaudimo iš rankų slydusią valdžią. Ką ten kalbėti apie komunistus: tokie pat susovietinti lietuviai, arba burokevičininkai, buvo ir daugelis į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išrinktų Sąjūdžio atstovų. Vėliau atėjęs į Liberalų sąjungą, o dabar esantis vienu iš Liberalų sąjūdžio vadovų Eugenijus Gentvilas yra tipiškas ir itin ryškus šitokio susovietinto mankurto pavyzdys: įsigilinus į jo ir kitų dabartinių liberalų – Petro Auštrevičiaus, Eligijaus Masiulio, G. Steponavičiaus, Aušrinės Armonaitės ir kt. – pažiūras, nekyla net menkiausių abejonių, kad visi jie be didesnių sunkumų būtų galėję pritapti TSKP platformininkų kompanijoje ir tapti puikiais M. Burokevičiaus komandos nariais. Sovietmečiu įskiepytos ir neišraunamai jų sąmonėje įsišaknijusios antikrikščioniškos, antitautinės ir antivalstybinės nuostatos niekur nedingo, o tik buvo įvilktos į „europinių vertybių“ retorikos rūbą. Todėl vadinti šiuos liberalus euroburokevičininkais yra moraliai teisėta ir politologiškai tikslu. Stebėtis, kad šie jaunieji liberalai buvo labiausiai susovietinti, nereikia. Slenkant okupacijos dešimtmečiams ir natūraliai mažėjant tarpukario Lietuvą prisimenančių žmonių skaičiui, trūkinėjo ir tautos istorinė atmintis. Jaunimui nepriklausomos valstybės samprata ir idealai jau nebuvo nuosekliai perduodami, tad, pasikeitus politinei situacijai, liberalais skubėjo tapti labiausiai susovietinta ir sumankurtėjusi jaunimo dalis.
Vis dėlto vėlyvojo sovietmečio komjaunuoliai skyrėsi nuo vyresniųjų savo mokytojų, ir anaiptol ne tuo, kad buvo geresni – labiau išprusę, platesnio akiračio, padoresni, ne tokie savanaudiški ar patriotiškesni. Iš tikrųjų buvo kaip tik priešingai – jie buvo gerokai ciniškesni. Kad ir kokia antilietuviška, moraliai supuvusi ir korumpuota buvo LKP, vis dėlto joje būta ne taip jau mažai ir vadinamųjų „idėjinių“ narių. Kai kurie iš jų užsiėmė antivalstybine ardomąja veikla dar tarpukario Respublikoje ir kovojo su „fašistiniu Smetonos režimu“, karo metais dalyvavo kovose su Vokietija, galiausiai slopino partizaninį pasipriešinimą. Jie buvo aršūs ir nesutaikomi lietuvių tautos ir valstybės priešai ir uolūs naikintojai. Tačiau jie buvo „idėjiniai“ tuo požiūriu, kad turėjo tvirtas politines pažiūras ir tikėjo komunizmo idealais bei šviesia komunistine lietuvių ateitimi. Norint suprasti, kiek šis skirtumas yra svarbus, pakanka atlikti mintinį eksperimentą ir palyginti, pavyzdžiui, du Sąjūdžio laikų komunistų veikėjus A. M. Brazauską ir M. Burokevičių ir jų vadovautas partijas. Kuris veikėjas ir kuri partija padarė daugiau žalos Lietuvai? Klausimas gali atrodyti nekorektiškas ir net absurdiškas, nes atsakymas į jį iš pirmo žvilgsnio tarsi akivaizdus. Tačiau šitaip atrodo tik žvelgiant paviršutiniškai. M. Burokevičius buvo atviras ir nesutaikomas Nepriklausomybės priešas, teisingai nubaustas už veiklą prieš valstybę ir padarytus nusikaltimus. Jis su bendrais kenkė trumpai, o atlikę pelnytas bausmes, tapo bejėgiais, jokios įtakos valstybės gyvenimui nebeturėjusiais asmenimis, galėjusiais pagiežingai burnoti prieš ją tik mažuose bendraminčių susiėjimuose. Dabar pagalvokime apie veidmainiškai paskutinę akimirką „atsivertusią“ ir prie Sąjūdžio prisiplakusią A. M. Brazausko partiečių kohortą, kuri, niekada nesirūpinusi ir netikėjusi laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybe, šito apsukraus ir klastingo manevro dėka tapo atkurtos valstybės valdytojais ir šeimininkais. Todėl jie galėjo toliau netrukdomai daryti tai, ką ir sovietmečiu – naikinti ir alinti tautą. Ji iki šiol apvaginėjama, išnaudojama, skurdinama ir deportuojama iš Tėvynės – varoma dabar jau į tariamai savanorišką tremtį, kokia iš tikrųjų ir yra šių veikėjų vykdomos naikinančios ekonominės ir socialinės politikos skatinamas masinis tautos išsivaikščiojimas po pasaulį. Įsidėmėtina, kad būtent šių dienų liberalai yra nuosekliausi ir negailestingiausi šitokios politikos vykdytojai, savo uolumu ir nuožmumu pranokstantys išverstakailius komunistus.
Šitaip nutiko neatsitiktinai. Į kuriamą liberalų partiją sugužėję komjaunuoliai buvo
labiausiai komunistinės ideologijos indoktrinuoti ir todėl ryškiausi homo sovieticus lituanus
rūšies atstovai. Jie buvo labiausiai susovietinti jauni žmonės ta prasme, kad buvo
ypač tvirtai persiėmę antikrikščioniškomis, antitautinėmis ir antivalstybinėmis nuostatoms.
Tačiau tai nereiškia, kad jie tikėjo komunizmu – būtent tuo jie skyrėsi nuo daugelio
vyresniųjų komunistų. Karjera ir jos laiduojama medžiaginė gerovė – tokia buvo daugumos
jų primityviai materialistinė ir hedonistinė pasaulėžiūra ir iš jos kylantis gyvenimo
tikslo bei prasmės suvokimas. Jiems buvo vis vien, kokiam šeimininkui tarnauti ir kokias
pažiūras išpažinti ir skelbti. Šiandien komunizmo statytojas ir planinės ekonomikos šauklys,
rytoj – pilietinės visuomenės kūrėjas ir laisvos rinkos apologetas. Politinis ir idėjinis
chameleonizmas – skiriamasis šitos kartos atstovų bruožas. Būdami jauniausia okupuotos
ir sovietizuojamos Lietuvos gyventojų karta, jie taip pat buvo labiausiai „išsilaisvinę“ ir
nuo tarpukario Lietuvos kultūrinės ir moralinės tradicijos, o pirmiausia ir ypač – nuo
krikščioniškosios moralės normų. Jie jau vadovavosi vadinamuoju „moraliniu komunizmo
statytojo kodeksu“, o realiai tai reiškia, jog buvo, vaizdžiai kalbant, žmonės be moralinių
stabdžių. Tuo tarpu net ir aršius, bet anoje Lietuvoje gyvenusius komunistus iš inercijos
dar bent veikė tai, ką galima pavadinti tradicijos spaudimo jėga – atsiminimai apie buvusią
Respubliką ir joje gyvenant patirtas moralinis ugdymas. Šį skirtumą galima pailiustruoti
paprastu p avyzdžiu. A ktyviai d alyvavęs v alstybės t urto „ prichvatizavimo“ r eikaluose
A. M. Brazauskas tikrai elgėsi ne taip, kaip dera šalies prezidentui. Bet jaunystės auklėjimas
visgi tam tikra prasme veikė, ir jis elgėsi santūriai ir net „droviai“ palyginti su jaunesnės
kartos liberalu ir už nusikaltimą nuteistu buvusiu sostinės meru, kuriam užteko „drąsos“,
o tiksliau – įžūlumo viešai nešioti specialiai pagamintą ženklelį, kad neva buvo nuteistas
už gerus darbus. Kitaip sakant, okupacijos tarpsniu vykęs krikščioniškos moralės griovimas
labiausiai paveikė imuniteto jam neturėjusius žmones, todėl labiausiai jis pažeidė ir
„žmonėmis be stabdžių“ pirmiausia vertė jaunimą.
Tai atsispindėjo ir jaunųjų liberalų elgesyje. Kaip minėta, jų indėlis kuriant partiją buvo kuklus, tačiau jie sugebėjo greitai susiburti į jaunimo sekciją ir atsakingais momentais, pavyzdžiui, per partijos vadovybės rinkimus, tapdavo agresyvia grupuote, drįsdavusia renkamiems kandidatams kelti sąlygas ir reikalavimus, kurie neretai virsdavo atviru spaudimu ar net priartėdavo prie šantažo ribos. Jų karjeristiniai instinktai taip pat buvo labai stiprūs. Po daugybės metų vienas partijos narys papasakojo tai, ko nežinojau ir net nebūčiau galėjęs įtarti: partijos renginio metu jam teko būti liudininku, kaip jaunųjų liberalų sekcijos nariai svarstė homoseksualių asmenų reikalus. Jiems šis klausimas buvo svarbiausias ir prioritetinis tuo laiku, kai atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva tik stojosi ant kojų ir grūmėsi su didžiulėmis problemomis, prie kurių sprendimo stengėsi prisidėti ir partija, parengusi, pavyzdžiui, savąjį būsimosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto variantą. Tačiau liberaliam jaunimui tautos ir valstybės reikalai beveik nerūpėjo. Išgirdęs partiečio pasakojimą, supratau, kad, užuot sukę galvas dėl tokių „niekų“, iš komjaunuolių į liberalus atvirtę jaunuoliai užsiėmė kuo kitu: tapo akivaizdu, kad tuo metu, kai partijos branduolys mąstė, kaip stiprinti valstybę, jie tyrinėjo Vakaruose pūtusius politinius ir ideologinius vėjus, kad kuo greičiau prisitaikytų prie ten vyravusių madų, o kalbant tiesiai – prie konjunktūros.
Tačiau reikia pabrėžti, kad nors įvairūs būsimojo leftizmo požymiai išryškėdavo ir
buvo m atomi, j ie p irmaisiais p artijos g yvavimo m etais b uvo smarkiai p rislopinti. D ar
nebuvo išblėsęs Sąjūdžio aidas. Dauguma „atsivertėlių“ dar ilgai nedrįso atskleisti savo
tikrųjų – antikrikščioniškų, antitautinių ir antivalstybinių – nuostatų ir jas slėpė, o jei
reiškė – tai itin atsargiai ir santūriai. Atvirų euroburokevičininkų laikas dar nebuvo atėjęs.
Gausiai į partiją suėjęs ir po „liberalų“ iškaba pasislėpęs homo sovieticus tipas atkuto ir
pradėjo drąsiau reikšti sovietines pažiūras tik po 1992 m. rinkimų, kai į valdžią sugrįžo „socialdemokratais“ persidažę komunistai. O galutinai jis atsigavo ir suklestėjo Lietuvai
įstojus į Europos Sąjungą, kurioje jau dominavo tik kai kuriais pažiūrų niuansais nuo SSRS
komunistų besiskiriantys eurokomunistai. Ši trumpa praeities apžvalga padeda suprasti,
kad sveikai konservatyvios Liberalų sąjungos virtimas leftistine, t. y. liberalkomunistine,
partija buvo „užprogramuotas“ iš pat pradžių ir neišvengiamas. Buvo tik aplinkybių ir
laiko klausimas, kada XIX a. klasikinio liberalizmo nuostatomis besivadovavusį partijos
steigėjų branduolį gausumu užgoš jokio teorinio pasirengimo neturintys, tautos moralinių
ir kultūrinių vertybių nepažįstantys ir negerbiantys, liberalizmą suvokiantys tik
per sovietmečiu suformuotos komunistinės / komjaunuoliškos sąmonės ir pasaulėžiūros
prizmę kairuoliai. Normali, ne leftistinė, liberali partija Lietuvoje atsirasti negalėjo. Tam
paprasčiausiai nebuvo prielaidų.
Tokiu atveju, kokią būtent Lietuvos viziją tada norėjo pasiūlyti liberalų partija?
Neseniai dar kartą perskaičiau pirmąją Liberalų sąjungos politinę programą. Dabar ji atrodo kiek naivokai ir išduoda, kad, neturėdami autentiškos gyvenimo liberalioje visuomenėje patirties ir žinoję apie liberalizmą tik iš knygų, buvome pernelyg patikėję kai kuriais supaprastintais ir klaidingais liberalizmo peršamais vaizdiniais apie žmogų ir jo galimybes. Kalbant konkrečiau, smarkokai pasidavėme iliuzijai, kad individas yra sąmoninga ir racionali būtybė, kuri visada žino, ko turi norėti ir siekti, o nuo valstybės priežiūros išlaisvintų tokių individų savanoriškas bendradarbiavimas spontaniškai sukurs teisingą visuomenės tvarką ir laiduos visų jos narių gėrį. Tad žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, programoje pernelyg pabrėžiama ir išaukštinama individo laisvė ir nepakankamai įvertinamas valstybės vaidmuo. Taip pat joje galima įžvelgti ideologinio mito apie kone savaime susireguliuojančią rinką pėdsakų. Antra vertus, tokias programines nuostatas lėmė ne tik autentiškos patirties neturėjimas, bet ir konkrečios to meto Lietuvos ekonominės, socialinės ir politinės sąlygos. Nežinia kur galėjusi nuvesti šalį stipraus prezidento idėja buvo gana populiari ir „stumiama“ visais įmanomais būdais ir beveik nesiskaitant su priemonėmis, o tai buvo stiprus akstinas aiškiai ir tvirtai ginti dar nespėjusią įsitvirtinti politinę laisvę ir programoje ypač skaidriai išskleisti liberalios demokratinės bei teisinės valstybės principus. Kaip minėta, akivaizdžiai pervertinome rinkos savireguliacinį potencialą, tačiau patį jos principą tada taip pat reikėjo ginti, todėl programoje jis teigiamas be nereikalingų – kaip tada atrodė – išlygų. Tačiau reikia pabrėžti, kad nėra ir suabsoliutinamas, nes partijos kūrėjai ir programos autoriai ir ekonominėmis bei socialinėmis pažiūromis vis dėlto buvo liberalai, o ne kaip tik tuo pačiu metu K. Glavecko, P. Auštrevičiaus ir kitų komjaunuolių įsteigto Lietuvos laisvosios rinkos instituto neoliberalūs rinkos fundamentalistai. Apskritai nors programa turėjo daug trūkumų ir silpnybių, jos stiprybė buvo kitų to meto politinių organizacijų programoms nebūdingas nuoseklumas ir aiškumas. Kitaip sakant, ta programa nebuvo eklektiška. Joje liberalizmo principai buvo labai išgryninti, todėl kaupiantis patirčiai ir keičiantis Lietuvos gyvenimo realijoms, šią programą būtų buvę lengva ir patogu tobulinti. Tačiau pralaimėti rinkimai nubraukė visas viltis ir sužlugdė galimybes pamėginti ją įgyvendinti. Liūdna ir apgailėtina, bet vėliau jokia Lietuvoje veikusi liberalų partija ne tik nesugebėjo šios programos patobulinti, bet veikiau ją nuskurdino paversdamos rinkiniu lėkštų ideologinių lozungų apie faktiškai nevaržomą individo laisvę ir primityvių banalybių apie stebuklingą ir visagalę nereguliuojamą rinką, savaime išsprendžiančią visas ekonomines ir socialines problemas. Šitaip nutiko todėl, kad Liberalų sąjungos steigėjams pasitraukus iš politikos, liberalų intelektinis potencialas, priešingai skleidžiamam jų, kaip „sveiko proto žmonių partijos“, įvaizdžiui, pasirodė esąs ir iki šiol tebėra labai menkas. Faktiškai liberalai ir jų partijos yra labiausiai ideologizuoti politiniai sambūriai, kurie fanatišku dogmatizmu ir mąstymo ribotumu gali drąsiai varžytis su sovietinių laikų komunistų partija ar net veikiau ją šiuo atžvilgu pranoksta.
Kodėl ji liko neišgirsta rinkėjų?
Programa liko neišgirsta dėl dviejų akivaizdžių priežasčių. Jos nuostatos didžiajai daliai
visuomenės buvo naujos, ir tiesiog reikėjo laiko joms paskleisti ir juo labiau išpopuliarinti.
O jo pritrūko, nes vos susikūrus partijai ir pradėjus steigti jos skyrius rajonuose, jau 1992
m. įvyko pirmalaikiai parlamento rinkimai. Be to, net jeigu būtume turėję daugiau laiko
supažindinti visuomenę su šia programa, vargu ar daug kas būtų ja susidomėjęs ir rimtai
įsiklausęs. Tuo metu didžiausia partijos silpnybė ir neatleistinas trūkumas rinkėjų akyse
buvo jos sąjūdinės ištakos ir kilmė. Lietuvoje laikėsi beveik visuotinė, tik iki rinkimų daugiausia slėpta neapykanta Nepriklausomybę atkūrusiam Sąjūdžiui, ir ji prasiveržė būtent
per rinkimus. Sąjūdis ir su juo siejami politiniai dariniai buvo tiesiog sutriuškinti ar veikiau
nušluoti nuo politinės scenos. Šitaip nutiko iš dalies todėl, kad Sąjūdis buvo kaltinamas dėl
tuo metu tvyrojusios sumaišties ir jos sukeltų vargų – išplitusios bedarbystės, skurdo, kitų
ekonominių ir socialinių negandų. Tačiau pagrindinė ir tikroji tos masinės neapykantos
priežastis vis dėlto buvo ta, kad absoliuti dauguma į valdžią sugužėjusių sąjūdininkų tuojau
pat pamėgo jos teikiamas privilegijas, išdavė skambiai deklaruotus idealus ir pradėjo
elgtis kaip prieš rinkimus karštai smerkti komunistinės nomenklatūros atstovai. Rinkėjai
buvo pasipiktinę ir tokios išdavystės neatleido. Tokiomis aplinkybėmis jaunas ir nespėjęs
sutvirtėti Liberalų sąjūdis ką nors laimėti neturėjo nė menkiausių galimybių, nors prieš
rinkimus tos slepiamos neapykantos mastas buvo nujaučiamas tik apytiksliai ir todėl šiokių
tokių iliuzijų iš tiesų būta.
Laukite tęsinio.