Vytauto Vyšniausko kalba Seime (prisiminti ją galima ČIA – red. past.) ypatinga tuo, kad niekam neleido likti abejingiems. Ji sukėlė ne tik džiaugsmo ir susižavėjimo, bet ir aklo įtūžio ir neslepiamos neapykantos audrą. Tai labai gerai: žodžio ar veiksmo vertė priklauso ne tik nuo to, kiek atsiranda jiems pritariančių. Kur kas svarbesnis požymis, kad jie reikšmingi, yra tai, kad jų neįmanoma nepastebėti ir nutylėti. Panaši iš baimės kylančios neapykantos lavina lydėjo ir pirmuosius Sąjūdžio ištartus Tiesos žodžius. Juos mėginta paskandinti pykčio ir pašaipų jūroje. Veltui. Nepavyko. Lygiai taip nepavyks užgožti ir nutildyti Seime pasakytų patriotiško ir drąsaus studento žodžių.
Būtų keista, jeigu už tokią kalbą V. Vyšniauskas nebūtų puolamas. Juk tai kalba, pranašaujanti aušrą.
Nesustabdomai artėjančią Lietuvos tikros laisvės aušrą. Ji gali išaušti tik tada, kai užauga ir subręsta jaunų piliečių karta, suprantanti, kas yra tikroji – ne žemiausių troškimų nevaldančių gyvūnžmogių, pažįstančių tik šunišką laisvę, bet kilnių ir orių žmonių laisvė. Šis interviu nepaneigiamai liudija: Lietuvoje jau yra jaunimo, galinčio pakelti sunkią visavertės žmogiškos laisvės naštą ir prisiimti atsakomybę už Tėvynės likimą. O tai reiškia viena: turinti tokių drąsuolių Tauta sugebės pakilti dar vienam Laisvės skrydžiui.