Žvelgiant paviršutiniškai, puolamas, ir su užmoju, tik Nacionalinio susivienijimo pirmininkas ir kandidatas Antakalnio rinkiminėje apygardoje. Bet iš tiesų tai nėra išpuolis prieš asmenį. Tokių išpuolių virtinė ilgėja. Palikdama vis mažiau abejonių, kad vyksta absoliučiai sovietinės kovos su „liaudies priešais“ laikus primenanti kagėbistinio stiliaus propagandinė kampanija prieš Nacionalinį susivienijimą. Ko verta vien politologu besivadinančio lietuviškojo solovjovo V. Valentinavičiaus šmeižikiška rašliava, prie kurios dar teks grįžti.
Kartu auganti šmeižikiško purvo lavina yra savotiškas supratimo ir pripažinimo ženklas. Ji rodo, kad esamos nomenklatūrinės oligarchinės tvarkos tarnai ir sargai aiškiai mato skirtumą tarp protestinių ir liumpenprotestinių politinių sambūrių. Pastarieji kovoja su valdančiaisiais ir ypač tais, kuriuos vadina konservatorišku landsbergių klanu. Jį nušalinti laiko svarbiausiu rinkiminiu tikslu. Tiesa, kad tie šaunuoliai prisivaldė tiek ir taip, kad turėtų visiems laikams dingti iš Lietuvos politinės arenos.
Bet bėda ta, kad kovoti su minėtu klanu toli gražu nereiškia kovoti už lietuvišką Lietuvą – lietuvių tautos išlikimą ir valstybės išsaugojimą. Šie dalykai jokiai „opozicinei“ partijai iš tikrųjų nerūpi ir jų programose arba apskritai lieka paraštėse, arba probėgšmais ir padrikai paminimi kaip tušti lozungai pritraukti patriotiškų rinkėjų balsų ir gauti nors mažytį kampelį prie sisteminių politinių partijų porinkiminių vaišių stalo. Ten atsidūrę jie susitars su bet kuo. Net tuo konservatorišku landsberginiu klanu, kuris juos slapčia remia abstrakčiu propagandiniu plūdimu įvardindamas kaip kažkokias beveides populistines, radikalias, antisemitines ir antivalstybines partijas.
Vyksta tipiškos vorų butelyje pjautynės, po kurių išgyvenusieji susitars dėl visko, nes tikslas – valdžia, valdžia ir dar kartą valdžia. Atgims tikras rojaus sodas, kuriame landsberginis liūtas romiai gulės valdžios pievelėje su uspaskichiniu ar žemaitaitiniu ėriuku (tiesą sakant, konkretūs vaidmenys – kas čia liūtas, o kas ėriukas – paaiškės po rinkimų).
Esamos tvarkos sargai viską stebi ir supranta. Puikiai mato, kad Nacionalinis susivienijimas yra kažkoks keistas. Ne tik nedalyvauja šiose vorų pjautynėse, bet ir apskritai netinka būti tokių žaidimų partneriu. O netinka todėl, kad jam kažkodėl prireikė kažkokios lietuviškos Lietuvos amžiams. Kokie nesusipratėliai, nesuvokiantys, kad svarbiausia – išsidalinti paskutinius valstybinio turto likučius ir valdyti bei įsisavinti iš ES vis dar ateinantį pinigėlių srautą.
Neprisitaikiusieji ir nesukalbami turi būti sudoroti. Todėl NS triuškinamas iš peties. Nepanašu, kad šis nuožmus puolimas greitai liausis.
