Nuoširdžiai dėkoju visiems, atėjusiems į Europos parlamento rinkimus ir parėmusiems Nacionalinio susivienijimo sąrašą. Visiems, kurie tą dieną pasielgė kaip orūs žmonės ir laisvi šalies piliečiai. Jūsų parama mums yra vilties ir jėgų tęsti kovą už lietuviškos Lietuvos išsaugojimą šaltinis. Dirbsime ir sieksime savo tikslo toliau.
O dabar kelios ne tokios malonios įžvalgos. Šie rinkimai parodė, kad piliečių parama NS toliau auga. Bet akivaizdus faktas yra tai, kad jos neužteko sėkmei.
Šitaip susiklosčius reikalams vėl pasigirsta nusivylimo atodūsiai, pilasi priekaištai ir pamokymai. Esą NS nepadarė to ir ano, nesugebėjo pakelti rinkėjų nuo sofų ir privilioti gausiau susirinkti prie balsavimo urnų.
Koks iškalbingas ne tik šios, bet ir visų šalyje vykstančių rinkiminių kampanijų žodynas. Galbūt kada nors jis taps mūsų dienomis Lietuvą užklupusių proto sutemų ir valios paralyžiaus liudijimu ainiams. Net nebesuvokiama, kad keliami ir varomi prie darbo vergai arba gyvuliai. Laisvas žmogus atsistoja ir eina pats ten, kur mano esant reikalinga. Skanėstai viliojami maži vaikai arba masalais sugenami į spąstus medžiojami gyvūnai. Laisvas žmogus sąmoningai pasirenka ir tai, ką nori, padaro pats.
Geresnio atsako kritikams, koks yra pateiktas šiame straipsnyje, nesugalvosi:
https://www.pozicija.org/aurimas-vaitkevicius-rinkimai-i-europos-parlamenta-lietuvoje-neivyko/
Galiu pridurti vos kelias pastabas. Kaip visada būna dirbant, klaidų išvengti neįmanoma. Pasistengsime permąstyti ir savikritiškai išanalizuoti rinkimų kampaniją. Kad kita būtų dar geresnė ir brandesnė.
Tačiau neketinu pasinerti į savigraužos liūną ir atsidėti saviplakai. Todėl pakartoju tai, kas buvo rašyta baigiamajame priešrinkiminiame žodyje. Šiuose rinkimuose pirmą kartą dalyvavo iš tiesų nesisteminė politinė lietuviška jėga, visais atžvilgiais – nuo programos iki agitacijos turinio, formos ir stiliaus – prilygusi sisteminėms partijoms. Kai kuriais atžvilgiais jas net pralenkusi. NS dalyvavo politinėje kovoje iškėlęs solidų rinkiminį sąrašą, diskusijose nei kartą nenuslydo į nerišlaus bejėgiško vapėjimo arba isteriškų riksmų lygmenį.
Tuo buvo parodyta: Lietuvoje yra brandi ir solidi tautinė partija, niekuo nenusileidžianti analogiškoms partijoms kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje.
Tačiau rinkimų rezultatai absoliučiai skirtingi. Idėjiškai ir politiškai artima latvių partija renka 20 % balsų ir į Europos parlamentą siunčia rimtus ir tautai bei šaliai solidžiai atstovausiančius asmenis. Estijoje tas pats. Lietuva vėl ypatinga ir išsiskiria, visi žinome, kas ir kaip ,,atstovaus“ protautiškai orientuotai visuomenės daliai EP posėdžių salėje
Po šių rinkimų toliau bus liejamas pyktis, kad konservatoriai vėl ,,išdūrė“ Lietuvą net nepamėginę suderinti rinkimų datos su Prezidento rinkimais. Šio bejėgiškai liejamo pykčio tęsinys yra gailūs skundai ir verkšlenimai, kad ,,Landsbergių klanas“ daro su Lietuva ką nori, šito esą nebūsią įmanoma pakeisti amžiais.
Ir bus iš tiesų nesuprantama arba apsimetinėjama nesuprantant, kad Lietuva prieš dvi dienas stovėjo prie esminio lūžio slenksčio. Bet suklupo taip ir nesugebėjusi jo peržengti. Jam peržengti pritrūko mažiau negu 10000 balsų. Tereikėjo absoliutaus mažmožio, būtent kad į rinkimines apylinkes ateitų apie 35000 piliečių.
Negali būti nei menkiausios abejonės, kad būtų įvykęs lemiamas ir negrįžtamas moralinis ir psichologinis lūžis šalies visuomenės sąmonėje ir valstybės politiniame gyvenime.
Ne veltui laimėję po vieną EP mandatą ,,laisviečiai“ ir ,,vardanlietuviečiai“ džiūgaudami skelbė, kad gandai apie jų partijų mirtį per ankstyvi.
Iš esmės jie teisūs. O juk vienas NS iškovotas mandatas būtų reiškęs neišmatuojamai daugiau. Jis galėjo ir turėjo tapti žinia, kad kaip tik per ankstyvi yra gandai apie lietuviškos Lietuvos mirtį. Tai būtų buvusi galinga ir įtaigi žinia lietuvių visuomenei, o ir patiems Lietuvos duobkasiams, kad Tauta nėra perklupdyta, nėra susitaikiusi su lėta mirtimi, ji atsitiesia ir grumiasi, kad išliktų.
Tokiame kontekste rinkimuose gautų balsų skaičiai gali reikšti tik viena: šalyje nebėra net 35000 lietuvių, kuriems dar reikia lietuviškos Lietuvos.
Lietuvą žudo ir galiausiai gali numarinti du lemtingi kirčiai: lietuvius užgošiantis ir tiesiog prarysiantis savo gausoje nestabdomas atvykėlių antplūdis ir juos fiziškai išmarinsiantis prigimtinės šeimos griovimas. Beprasmiška įrodinėti, o visi ir taip žino, kad NS yra vienintelė politinė jėga, ryžtingai, nuosekliai ir – nemažiau svarbu – kvalifikuotai ir profesionaliai ginanti tiek Lietuvos sienas nuo nekviestų įsiveržėlių, tiek nuo įžūlių įsibrovėlių į lietuviškos šeimos gyvenimą.
Paaiškėjo, kad ginamiesiems tai visai nesvarbu ir nerūpi. Ar net, ko gero, ir nereikia. Jie ramiausiai liko namie. Galbūt tikėdamiesi, kad užgriūvanti bėda kažkaip savaime praslinks pro šalį ar atsitrauks, arba paskutinę akimirką nuo jos apsaugos ir išgelbės Dievo malonė ir pagalba.
Toliau nepabaigiamu srautu liesis patyčios iš ,,bukų“ konservatorių rėmėjų, kurie dešimtmečius skuba už juos balsuoti, net jeigu, kaip sakoma, lytų akmenimis. Tie rėmėjai, daugelis net nesuprasdami, savo balsais, be abejo, kasa duobę Tėvynei ir sau – Tautai ir valstybei.
Bet šioje situacijoje jie yra akivaizdžiai pranašesni už neateinančius. Jie bent supranta ir tiki, kad jų balsai šį tą reiškia. Jie suvokia, kad tuose balsuose slypi galia suteikti jų renkamiesiems teisę spręsti ir lemti Lietuvos reikalus. Todėl jie yra politiški žmonės, realiai, nors neišmintingai dalyvaujantys sprendžiant šalies ateitį ir likimą.
Galima jais piktintis, pašaipiai vadinti fanatikais, bet juk esminis ir svarbiausias dalykas yra visai kitas: ateidami jie dalyvauja ir pareiškia savo valią kaip piliečiai. Kad ir kokie būtų ir yra tragiški tokio aktyvumo padariniai, jis patvirtina šių dalyvaujančių politinį ir teisinį statusą bei pranašumą prieš pasyviuosius. Vieni niekieno neverčiami elgiasi kaip laisvi žmonės ir piliečiai, kiti – kaip jų pareikštą valią po rinkimų priversti pasyviai priimti ir jai nuolankiai paklusti baudžiauninkai.
Į valdančiuosius ir valdomuosius pirmiausia suskirsto žmonių mintys ir iš jų kylantys poelgiai bei veiksmai. Vėliau išryškėjantys padėties ir vaidmens visuomenėje skirtumai yra tik šio pirmojo nematomo pasidalijimo padarinys.
Taigi nedalyvaujantieji nesprendžia. Negana to, daugelis net didžiuojasi ir giriasi savuoju baudžiaunininkišku apolitiškumu ir pasyvumu. Jų teisė šitaip mąstyti ir elgtis. Tik keista, kad kažkodėl tokie jau kelis dešimtmečius nepavargsta piktintis, jog savo aklų rėmėjų remiami konservatoriai valdo ir kaskart laimi. Ir tiek pat laiko kantriai laukia ir meldžia stebuklo, kad konservatorių šalininkai praregėtų ir nuo jų nusigręžtų.
O juk viskas kur kas paprasčiau ir lengviau. Užuot laukus praregėjimo stebuklo, kuris panašus į Godo, būtų užtekę prie balsavimo urnų susirinkti 35000 lietuviškos Lietuvos žmonių. Šito būtų pakakę, kad dešimtmečiais ręsta melo, apgavystės, smegenų plovimo ir priespaudos sistema pradėtų byrėti kaip kortų namelis.
Kad ir kokia nedemokratiška ir nesąžininga Lietuvos rinkimų sistema, vis dėlto gyvename ne SSRS okupacijos laikais. Pavojaus iškeliauti pas baltas meškas nėra. Rinkimų apylinkėse nebudi kareiviai su šautuvais, o prie balsavimo dėžės niekas nespokso ir netikrina, kas pažymėta biuletenyje.
Taigi konservatoriams pergalę atnešė ne balsus už juos sumetę jų rinkėjai. Tikrieji jų nuolatinių pergalių kalviai yra tie Lietuvos žmonės, kurie savo baudžiaunininkišku abejingumu, susitaikymu ir pasyvumu kaskart įteikia valdžios raktus tiems patiems jų nekenčiamiems ir keiksnojamiems klanams.
Savo nuolatiniais ,,protestiniais“ neatėjimais vėl ir vėl dovanodami teisę valdyti ir plėšti tautą menkutės gyventojų dalies teisėtai išrenkamiems nepakeičiamiems ponams ir viešpačiams.
Daugelio šalių patirtis parodė, kad tokia vergijos būklė gali tęstis dešimtmečiais ir net šimtmečiais. Bejėgiškas pyktis, aimanos ir dejonės tokios būklės ne tik negriauna, bet kaskart vis labiau ją įtvirtina protuose ir širdyse kaip neatšaukiamą ir nepakeičiamą pažemintųjų ir pavergtųjų dalią bei lemtį.
Ištrūkti iš vergijos rato įmanoma tik sąmoningu ir valingu apsisprendimu. Jį įkvėpti ir suteikti drąsos ir ryžto šuoliui į kitokį gyvenimą gali tik prasminga ir kilni idėja. NS šiuose rinkimuose ją pasiūlė ir kvietė į ją atsigręžti. Mūsų idėja ir idealas – laisvas ir orus lietuvis savo žemėje. Sava žemė gali būti tik lietuviškos Lietuvos žemė.
Siūlėme ir kvietėme ją kartu gelbėti, susigrąžinti ir išsaugoti amžiams. Karti tiesa ta, kad išgirdusių ir supratusių pritrūko. Vos kelių tūkstančių – bet pritrūko. Formaliai jų pritrūko NS sąrašui ir mandatui. O iš tikrųjų – lietuviškai Lietuvai.
Rankų nenuleidžiame. Mėginsime dar kartą. Bet nėra prasmės slėpti, kad įdėjus tiek meilės ir pastangų į lietuviškos Lietuvos projektą po rinkimų prote sukilo ir širdyje siaučia abejonių audra. Iš jos vis išnyra ir nesitraukia nerimastingas ir slegiantis klausimas: kiek dar yra lietuvių, kurioms iš tiesų reikia lietuviškos Lietuvos?
Ar rinkimuose mūsų Lietuvos viziją parėmę lietuviškos Lietuvos lietuviai nebėra, kitaip negu Estijoje ir Latvijoje, menkutė mažumą ir tiesiog nykstanti rūšis – paskutinieji lietuviškos Lietuvos žmonės?
Be abejo, klausimas gali nuskambėti ir skamba gana drastiškai. Bet kitaip klausti matant visiškai kitokią kaimynų estų ir latvių padėtį paprasčiausiai neįmanoma: nejaugi, būdami kol kas didžiausia iš trijų Baltijos tautų, šitaip trokštame ir veržiamės tapti vienintele savanoriškai išnykusia tauta?
Progų atsakyti į šį klausimą nebėra daug. Pagalvojus, gal net vienintelė. Artėjantys Seimo rinkimai. Panašu, kad jie duos aiškų ir galutinį atsakymą.
Kol kas ir baigiant dar kartą ačiū suprantantiems ir remiantiems. Viltis, kad ir nedidelė, išsaugoti lietuvišką Lietuvą, po šių rinkimų sumenko, bet vis dar rusena.
Nepaisant akivaizdžios ir nepaneigiamos nesėkmės, aiškėja, kad pralaužti lemtingajam ir vėl galinčiam įžiebti viltį 5 % rinkiminiam barjerui trūksta vos kiek daugėliau nei 1 % balsų. Iš pirmo žvilgsnio kone juokingai mažai. Bet Lietuva yra šalis, kurioje surinkti 1% balsų tam, kad išliktų ir gyventų lietuviška Lietuva, jau yra beveik titaniškas uždavinys.
Toks sunkus tą Lietuvą baigiantis prislėgti ir visiems laikams paslėpti nuo Saulės šviesos ir pasaulio akių beveik visuotinio tarsi panūdusių ir strimgalviais besiveržiančių išnykti lietuvių abejingumo savo Tėvynės gyvybei ir likimui gelžbetoninis antkapis. Jį atkelti, sukvietus į talką visus, nenorinčius tik akimis lydėti tolstančią į mirties pasaulio šešėlių slėnį lietuvišką Lietuvą, yra sunkus, bet vis dėlto dar įgyvendinamas uždavinys.
Kviečiu šito nepamiršti ir suprasti to vieno procentėlio kainą rudenį. Kažkaip savaime atmintyje iškyla poeto J. Aisčio žodžiai: ,,Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, bet varge tu vieno jo pasigedai <…> vienų vienas žodis būt tave apgynęs, bet varge tu vieno jo pasigedai…“
Šiuose rinkimuose buvo pasakyti visi lietuviškai Lietuvai išgelbėti reikalingi žodžiai. Jai išgelbėti nereikia net vieno kraujo lašo. Užtenka vieno papildomo procento tokią Lietuvą mylinčių ir jos širdyje neatsižadėjusių lietuvių balso. Jų pažymėto TAIP lietuviškai Lietuvai.
Belieka laukti rudens. Laukiame ir ruošiamės pasitikti dar vieną sunkų politinį mūšį ir po jo paaiškėsiantį lietuviškos Lietuvos likimą.