Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Antroji dalis – ČIA, trečioji dalis – ČIA, ketvirtoji dalis – ČIA.

Ištrauka iš prof. Vytauto Radžvilo įvadinio straipsnio Paulo Kengoro knygoje „Išardymas“ (Valstybingumo studijų centras, 2017, p. 256). Knygą galite įsigyti internete.

Antroji seksualinė revoliucija: nutylimos ištakos

Skaitytojo rankose knyga, kurioje dalykiškai ir kartu lengvu stiliumi pasakojama, kaip jau daugiau nei pusantro šimtmečio mėginama įgyvendinti ,,mokslinio komunizmo“ teorijos kūrėjų iškeltą tikslą. Šis tikslas kaip tik ir buvo glaustai suformuluotas vienu jų programinio manifesto sakiniu – sunaikinti prigimtinę šeimą. Kad ir kokia miglota buvo šios teorijos skelbta šviesios komunistinės ateities vizija, pirminis ir užsimotas įvykdyti revoliucijos tikslas buvo itin aiškus ir konkretus, o svarbiausia – iš karto pradėtas kryptingai ir veiksmingai įgyvendinti. Marksistinė komunistinės revoliucijos teorija dėl pačios savo prigimties – pirmiausia dėl joje iškelto galutinio tikslo – negali būti niekas kita, o tik Senojo pasaulio [1] , taigi žmonijos tūkstantmečius kurtos ir puoselėtos civilizacijos, visų jo institutų ir formų, totalinio sunaikinimo programa. Visa iš praeities paveldėta civilizacija turi būti sunaikinta iki pamatų ir negrįžtamai išnykti užmarštyje kaip ,,tikrosios“ žmonijos istorijos ‚,tamsi“ priešistorė – tam, kad atsivėrusioje tuštumoje ,,iš nieko“ atsirastų naujas pasaulis. Prigimtinė arba, pasak marksizmo klasikų, buržuazinė šeima visais laikais buvo vienas atraminių tos civilizacijos stulpų. Todėl ji neišvengiamai turėjo tapti vienu pirmųjų ir svarbiausių komunistinės revoliucijos taikinių. Visiškai natūralu ir dėsninga, kad valstybės lygmeniu ją panaikinti pirmą kartą buvo pamėginta laimėjusios komunistinės revoliucijos ir „išlaisvinto proletariato“ šalyje – Lenino bolševikų grupuotės užvaldytoje Rusijoje. Tačiau šiandien šis faktas yra beveik ištrintas iš Vakarų pasaulio šalių gyventojų istorinės atminties. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis.

2016 metais Vilniuje įvyko jau trečiosios Baltic Pride eitynės. Jos propagandiškai buvo pavadintos europinių vertybių triumfu ir dar vienu tamsios ir atsilikusios Lietuvos ,,grįžimo į Vakarus“ įrodymu. Nuolat demonstruojami panašių eitynių Vakarų sostinėse vaizdai. Tikroji jų paskirtis – ištrinti istorinę atmintį. Regėdami šiuos vaizdus tik nedaugelis pasigenda tokių pat eitynių, vykdavusių Maskvoje ir Petrograde – bolševikų užvaldytos Rusijos sostinėse – retų ir pageltusių nuotraukų. Jos galėtų paliudyti istorinę tiesą ir įspėti, kad tikroji Vilniuje įvykusio žygio kryptis – ne Vakarai. Iš tiesų keliaujama ne į „šviesią vakarietišką ateitį“, o į Rytus ir į tamsią komunistinę praeitį – į Lenino laikus.

Kaip tik tuo gūdžiu pasaulio ir ypač Rusijos istorijos tarpsniu nykstamai mažą visuomenės dalį sudariusi, bet nesivaržydama apsiskelbusi pažangiuoju žmonijos avangardu ir jos vedliais saujelė revoliucionierių užsimojo ,,iš pamatų išardyti Senąjį pasaulį“ ir iš pagrindų pertvarkyti visuomenę. Itin svarbia jos revoliucinio pertvarkymo ir kovos už Naują pasaulį dalimi tapo tada pradėta seksualinė revoliucija. Ji turėjo sugriauti šeimą kaip žmogų pavergiančią ir todėl reakcingą senosios visuomenės atgyveną. Siekta išlaisvinti Naująjį ateities žmogų iš jo ,,kūrybišką saviraišką“ varžančios ir slopinančios buržuazinės moralės normų. Pabrėžtina – pirmą kartą pasaulyje tokia seksualinė revoliucija vyko ne kur nors ,,civilizuotoje“ ir ,,pažangioje“ Europoje ar JAV, o būtent ,,necivilizuotoje“ ir ,,atsilikusioje“ Rusijoje. Čia kuriam laikui ne tik buvo ,,panaikinta“ prigimtinė šeima, bet ir legalizuoti homoseksualių asmenų santykiai. Šios revoliucijos plėtros riba ir simboline jos viršūne galima laikyti planus juridiškai įteisinti vienalyčių porų ryšius.

Šiems užmojams nebuvo lemti išsipildyti tik dėl trečiajame dešimtmetyje Stalino valia įvykdytos kontrrevoliucijos, padariusios galą išlaisvinto ir tapusio nekontroliuojamu seksualumo siautuliui. Todėl žvelgiant istoriniu požiūriu yra akivaizdu: šių dienų Vakarų pasaulyje faktiškai yra tęsiama bei mėginama nuosekliai ir iki galo įgyvendinti Lenino bolševikų pradėta vykdyti revoliucinė žmonijos seksualinio išlaisvinimo programa.

Tačiau pati tokio išlaisvinimo vizija buvo anaiptol ne rusiškas, o grynai vakarietiškas išradimas. Rusija buvo tik milžiniško ir beatodairiško antropologinio ir socialinio eksperimento poligonas, kuriame buvo praktiškai išbandytos ir patikrintos būtent Europoje gimusios marksistinio komunizmo idėjos. Netrukę išryškėti pragaištingi tokios revoliucijos rezultatai buvo tokie katastrofiški, kad net komunizmo ideologijai fanatiškai ištikima Tarybų Sąjungos vadovybė buvo priversta tyliai išsižadėti ,,principų“ ir prieš savo valią skubiai nutraukti visą dešimtmetį trukusią, bet nebevaldoma instinktų orgija tapusią seksualinio išsilaisvinimo šventę.

Pačioje Europoje panašūs eksperimentai su šeima taip pat buvo atliekami, bet jie ilgai vyko visuomenės užribiuose, juos atlikinėjo tik siauri „išsilaisvinti iš pasenusios moralės pančių“ nekantriausiai troškusių revoliucionierių būreliai. Jiems beliko pavydžiai gėrėtis komunistinėje Rusijoje įvykdytos seksualinės revoliucijos mastais bei laimėjimais, kurie buvo ir tebėra liaupsinami ne tik komunistines idėjas skleidusiuose leidiniuose, bet ir visų pakraipų pažangiųjų autorių rašiniuose. Kartu teko kantriai laukti, kol ir Vakaruose išmuš panašaus eksperimento valanda. Mat didžioji visuomenės dalis atkakliai laikėsi įsikibusi buržuazinės šeimos sampratos ir jos idealą bei vertybes grindžiančios ,,represyvios“ krikščioniškos moralės reikalavimų. Vakaruose seksualinės revoliucijos valanda išmušė tik XX a. septintajame dešimtmetyje, o pagrindiniu idėjiniu ją įkvėpusiu šaltiniu buvo H. Marcuse’s „pataisyta“ ir „pagilinta“ K. Markso totalinės komunistinės revoliucijos teorija. Visų senosios teorijos papildymų ir patikslinimų esmę sudaro ir išreiškia viena kertinė mintis. Pasak Marcuse’s, didžioji ir lemtinga Markso klaida buvusi ta, kad jis smarkiai pervertino proletariato kaip pažangiausios visuomenės klasės ir žmonijos revoliucinio avangardo galimybes bei vaidmenį. Iš tikrųjų proletariatas nepajėgia būti visuomenės avangardas ir žmonijos vedlys į komunistinę ateitį, nes jis iš principo nesugeba išsilaisvinti iš senosios visuomenės tamsumo ir prietarų. Todėl jis ir niekaip neatsikrato atgyvenusių moralės normų ir šeimos vaizdinių. Tad kovos už žmonijos išlaisvinimą avangardo vaidmenį iš beviltiško proletariato turi perimti nauja revoliucinė jėga – įvairiausios marginalios visuomenės grupės.

Šios kovos vėliaviavnešio vaidmuo taip atnaujintoje teorijoje buvo skirtas seksualinėms mažumoms. Kartu šioje teorijoje buvo atsižvelgta ir į Rusijos eksperimento patirtį bei klaidas. Viena svarbiausių Marcuse’s ir jo sekėjų įžvalgų buvo ta, kad tokios revoliucijos negalima daryti „iš viršaus“ – skubotai ir šiurkščiai taikant atvirą prievartą Naujojo pasaulio netrokštančiai visuomenei. Buvo suprasta, kad, norint pagaliau įgyvendinti didžiąją Markso idėją ir jo utopinę Naujojo pasaulio viziją paversti tikrove, būtina tyliai ir pamažu keisti ,,laisvinamos“ visuomenės kultūrines ir moralines nuostatas ir transformuoti jos narių sąmonę siekiant „dekonstruoti“ kertinius Vakarų civilizacijos institutus, o labiausiai – šeimą. Šiam tikslui pasitelktos subtilaus ideologinio ir propagandinio „smegenų plovimo“ technologijos. Šitaip Vakaruose prasidėjo ir netruko pakilti antroji seksualinės revoliucijos banga, savo radikalumu ir mastais toli pranokstanti tarybinę lenininę pirmtakę. Teoriniu šios revoliucijos pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo būtent genderizmo ideologija – grynai ,,postmoderni“ markuziškojo neomarksistinio komunizmo ir kairuoliško liberalizmo idėjų samplaika ir kratinys. Naujoji taktika pasirodė esanti nepaprastai veiksminga – vis labiau besiplečiančios ir įsibėgėjančios revoliucijos mastai ir rezultatai stulbina. Rusijos komunistinės seksualinės revoliucijos eksperimentas su dar didesniu užmoju ir įkarščiu kartojamas visame demokratiniame Vakarų pasaulyje.

Pati komunistinė pasaulio revoliucinio pertvarkymo idėja savo prigimtimi ir intencija yra tarsi dviveidis Janusas. Vienas jos veidas tarsi žvelgia į ateitį, kitas – nukreiptas į praeitį. Į ateitį nukreiptam žvilgsniui atsiveriantis horizontas skendi nežinomybės rūke, tačiau į praeitį nukreiptos Januso veido akys spinduliuoja ryžtu naikinti viską, kas patenka į jo akiratį. Komunistinės utopijos skelbėjai visada miglotai įsivaizdavo, koks iš tikrųjų bus jų žadamas žemiškasis rojus. Jie nuolatos dėl to nesutaria, tačiau yra vieningi vertindami praeitį – visi sutaria, kad jos turi nelikti nė pėdsakų. Maža to, ji turi būti ištrinta net iš žmonių atminties kaip tamsi prietarų ir stereotipų persmelkta žmonijos priešistorė. Taigi kokią ateitį numato ir ragina kurti marksistinio komunizmo teorija, nėra aišku net didžiausiems jos žinovams ir autoritetams. Tačiau iš šios teorijos skelbiamo požiūrio į praeitį kildinamas praktinis tikslas yra nuostabiai konkretus ir įvardijamas itin aiškiai. Net poetiškai ir aistringai: „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų“ – šitaip skamba atvirai šį tikslą įvardijantys „Internacionalo“, tai yra tarptautinio proletariato himno ugningi žodžiai.

Kova su Senuoju žmogumi ir prisikėlusi Antžmogio šmėkla

Markso kurstyta pasaulinė komunistinė revoliucija išsiskyrė tuo, jog privalėjo būti radikali ir totalinė. Jos tikslas niekada nebuvo ir nėra išlaisvinti žmogų tik iš ekonominės, socialinės ar politinės priespaudos. Totaliai išlaisvinti žmogų pirmiausia reiškia išlaisvinti jį iš paties savęs – iš Senojo žmogaus prigimties, o kartu ir iš visų iš jos kylančių ir jos diktuojamų moralės ir elgesio normų. Tokia revoliucija privalo būti visiškas Senojo žmogaus peržengimas – išsilaisvinimas iš iki šiol egzistavusios ir žinomos žmogaus formos, turintis atverti kelią absoliučiai „laisvai“ žmogaus savikūrai. O siekiamas revoliucijos tikslas ir galutinis rezultatas – antžmogis, tai yra, kažkokia kitokia ir sunkiai įsivaizduojama „laisvos savikūros“ keliu turinti atsirasti žmogų pranokstančių būtybių rūšis, turinti pakeisti dabartinę žmoniją ir užimti jos vietą. Pati antžmogio sąvoka dažniausiai asocijuojama su radikaliai antimoksline, antihumaniška ir iš esmės pamišėliška „rasinio pranašumo“ idėja, kuri buvo vienas svarbiausių vokiškojo nacionalsocializmo ideologijos kertinių stulpų.

Tačiau kur kas mažiau žinoma ir rečiau kalbama apie tai, kad antžmogio vaizdinys buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių ir Rusijos bolševikams. Pirmąjį dešimtmetį po jų įvykdyto perversmo buvo nevengiama atvirai ir išdidžiai skelbti, kad pradedamas kurti Naujas komunistinis žmogus būsiąs ne kas kita, o būtent antžmogis. Lyg tyčia – ir vargu ar tai atsitiktinis sutapimas – skambių kalbų apie antžmogį tarpsnis yra ir didžiausio seksualinės revoliucijos pakilimo sovietinėje Rusijoje laikotarpis. Žodis ,,antžmogis“ išnyko iš viešos vartosenos vėlgi lyg tyčia tuo pačiu metu, kai komunistinės TSRS vadovybės valia ir žaibišku sprendimu šalyje baigėsi pirmoji pasaulyje seksualinė revoliucija ir keliems dešimtmečiams oficialiai ,,išnyko“ pats seksas. Taigi antžmogio vizija ne tik nėra marksistinio komunizmo teorijos svetimkūnis, bet yra jos kertinis akmuo – idėjinis branduolys ir intelektualinė bei normatyvinė šerdis. Tai reiškia, kad jau XIX a. marksistinė komunistinės revoliucijos teorija savo giliausia esme iš pat pradžių buvo ne tik socialinės, bet ir antropologinės inžinerijos projektas. Joje buvo teoriškai sumanyta ir praktiškai užsimota iš pagrindų pakeisti žmogų ir jo prigimtį.

Visos modernybės revoliucijos buvo ir tebėra skelbiamos ir vykdomos „humanizmo“ bei žmogaus išlaisvinimo ir išaukštinimo vardu. Tačiau visos jos tikrovėje ir praktikoje virto anksčiau pasulio istorijoje neregėtu žmogaus sumenkinimu ir pažeminimu – tyčiojimusi iš jo proto ir moralinio orumo.

Maža to, ideologiškai ir propagandiškai liaupsinant žmogų ir aukštinant jo didybę, teoriškai ir praktiškai buvo paneigta pati žmogaus ir – dar svarbiau – vieningos žmonijos idėja. Tokia galimybė slypi pačiose „humanistinio“ mąstymo prielaidose. Tariamai humanistinė Naujo žmogaus vizija numato tokį visos žmonijos padalijimą, koks jokiais ankstesniais laikais nebuvo net įsivaizduojamas. Įsibėgėjant modernybei, o su ja Naujojo žmogaus kūrimo programai, Senasis žmogus buvo vis beatodairiškiau nuvertinamas. Žvelgiant iš Naujojo žmogaus kūrimo perpektyvos, Senasis žmogus yra visiškai bevertis arba, geriausiu atveju, tampa savaime menkaverte ,,žmogiška medžiaga“, iš kurios ir turi būti nulipdytas ,,tobulesnis“ ateities žmogus. Į jį žvelgiamą kaip į ,,atavistinę“ būtybę – ateities ir teisės egzistuoti neturinčią praeities atgyveną. Vadovaujantis moderniąja Naujojo žmogaus gamybos logika, visi žemėje gvenantys žmonės yra iš anksto pasmerkti būti ,,geresne“ ar ,,prastesne“, o vertinant dar griežčiau ir tiksliau – ,,tinkama“ ir ,,netinkama“ žmogiškąja žaliava. Kartu savaime randasi ir darosi toks pat neišvengiamas kitas pasidalijimas: vykstant šiam procesui, vieniems lemtis iš anksto yra paskyrusi žmogaus ,,gamintojų“, o kitiems – tik ,,gaminių“ vaidmenį.

Šį pasiskirstymą vaidmenimis lemia tik viena paslaptinga asmens savybė, garantuojantį jo begalinį pranašumą prieš kitus žmonės. Toji savybė dažniausiai įvardijama kaip ,,pažangumas“. Taigi nepermaldaujama aukštesnė lemtis patvarkė taip, kad pasaulyje gyvena ,,atviri“ ir ,,progresyvūs“, t. y. gebantys žvelgti į ateitį ir pasiryžę ją kurti, šviesūs ir protingi žmonės. Ir yra ,,uždari“, t. y. besikabinantys į praeitį ir stabdantys pažangos žygį nepataisomi tamsuoliai ir atsilikėliai. Jų skirtumai yra ne kiekybiniai (visiems žmonėms būdingų savybių ir gebėjimų laipsnio), bet kokybiniai – būtent prigimties, taigi antropologiniai, o tiksliau – rūšiniai skirtumai. Jie tokie milžiniški, kad darosi neįmanoma išsaugoti net vieningos žmonijos vaizdinio. Skirtumas tarp būsimo progresyvaus Naujojo ir atgyvenusio retrogradiško Senojo žmogaus gali būti suvokiamas ir mąstomas tik kaip dviejų visiškai atskirų ir skirtingų būtybių rūšių biologinis ir antropologinis skirtumas. Iš tikrųjų Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis grindžiama kertine prielaida, kad bedugnė tarp šių dviejų ,,žmogaus“ atmainų yra tokia pat neperžengiama ar net platesnė negu praraja tarp įprastai suvokiamo žmogaus ir, tarkime, gorilos. Todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti atskleista ilgai ,,humanistinės“ retorikos skraiste dangstyta paslaptis – turėjo būti pasakyta, kad Naujajam žmogui apskritai nebetinka pats žmogaus vardas. Tinkamo vardo buvo ilgai ieškoma, kol pagaliau buvo nukaltas iš tiesų vykęs žodis. Antžmogis – toks yra kone tobulai vaizdingas ir tikslus Naujojo žmogaus vardas.

Pačioje antžmogio idėjoje iš pat pradžių slypėjo naikinimo logika. Ji paprasčiausiai nepalieka vietos žmogui, kuris Vakarų kultūroje – religijoje, filosofijoje, mene – buvo suvokiamas kaip ,,tarpinė“ būtybė, įsikūrusi tarp dviejų idealių buvimo polių. Dievas ir gyvulys – šitaip buvo įvardijami abu šios grandinės galai, simboliškai apribojantys ir užbrėžiantys žmogaus buvimo pasaulyje galimybių erdvę. Lemtingai svarbi aplinkybė: nors žmonės yra labai įvairūs ir stovi ant skirtingų tobulumo grandinės pakopų, jie visi yra žmonės – visuotinės žmonijos nariai – būtent todėl, kad yra tik išsibarstę skirtinguose tos pačios erdvės taškuose. Antžmogio vizija yra radikaliausias žmogaus ir vieningos žmonijos idėjos paneigimas kaip tik todėl, kad ji sugriauna šią bendro žmonių buvimo erdvę ir net teorinę tokios erdvės buvimo galimybę. Išradus antžmogį pats žmogus nebegali egzistuoti, nes žmogiškai atrodančių būtybių gyvenimo lauke jam tiesiog nebėra vietos. Antžmogio priešingybė gali būti tik kažkoks be galo menkas ir niekingas išorinį žmogaus pavidalą turintis padaras – ikižmogis.

Milžiniškas atotrūkis tarp teorijos ir praktikos yra seniai pastebėtas moderniųjų revoliucijų bruožas. Teorinis humanizmas ir žmogaus aukštinimas praktikoje baigiasi žmogaus žeminimu ir net visišku jo gyvybės nuvertinimu. Teoriškai skelbiama visų žmonių lygybė ir brolybė praktikoje virsta didžiausia istorijoje – net antropologine, taigi rūšine, žmonijos nelygybe. Tačiau keistas dalykas: nors šis visas revoliucijas lydintis atotrūkis vis kartojasi ir net auga, Senąjį pasaulį į dulkes permalančios revoliucijų girnos nesiliauja suktis. Maža to, kiekviena nauja revoliucija yra radikalesnė ir labiau griaunanti negu jos pirmtakės. Tačiau nors veikia šis revoliucijos radikakalizavimosi ,,dėsnis“, jo žinojimas nieko nekeičia: patyrusius fiasko puikaus Naujo pasaulio kūrėjus keičia kiti jo statytojai, o lyg ir turėjusios nusivilti bei šio to pasimokyti iš karčios patirties visuomenės nieko neišmoksta ir noriai lipa ant to paties grėblio, lengvai pasiduodamos naujų vedlių į šviesią ateitį žarstomų pažadų kerams.

Mėginant perprasti šį keistą aklumą atrodo, kad moderniųjų revoliucijų gyvastingumo mįslės raktas yra būtent Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis. Mat šią skirtį grindžianti kertinė fundamentalaus žmonijos nebendramatiškumo idėja yra paslėpta nuo to, ką galima pavadinti sveiko proto žvilgsniu. Kaip pasakytų garsioji totalitarizmo tyrinėtoja H. Arendt, sveiką protą apakina ir padaro aklą nuolatos kartojami žodžiai ,,humanizmas“ ir ,,žmogus“, todėl jis dažniausiai nepajėgia įžvelgti Senojo ir Naujojo žmogaus skirtyje paslėptos žmonijos negailestingo skirstymo logikos. Ši logika numato žmonijos skirstymą į Naujojo žmogaus atstovais save laikantį istorinės pažangos ,,avangardą“ ir jos ,,ariergardą“, kuriam automatiškai priskiriamai visi Senojo žmogaus rūšies nariai. Savo ruožtu tai reiškia, kad nuolatos keičiasi ir revoliucijos vedliai: Šaltąjį karą pralaimėjęs naują pasaulį ir žmogų kūręs neva rytietiškas sovietinis komunizmas pasirodė esąs nepakankamai pažangus ir turėjo užleisti revoliucijos vėliavnešio vaidmenį jį atėjusiam pakeisti revoliucingesniam ir todėl pažangesniam tariamai vakarietiškam komunizmui.

Tęsinys kitose dalyse

***

1 – Šiame tekste tenka perteikti ir referuoti ideologizuotą marksistinį žodyną, kurio žodžių reikšmės skiriasi nuo politinėje teorijoje įprastai tiems patiems žodžiams suteikiamų reikšmių. Viena vertus, tai lemia tekste vartojamų kabučių gausą. Kita vertus, kai kurios nuolatos besikartojančios iškreiptos reikšmės sąvokos vartojamos be kabučių. Tai didžiąja raide rašomi Senasis ir Naujasis pasaulis, Senasis ir Naujasis žmogus, nurodantys priešpriešą tarp esamo pasaulio ir žmogaus iki moderniosios, ypač komunistinės, žmogaus perkūrimo revoliucijos ir numatomo jai pasiekus savo tikslą. Taip pat be kabučių vartojami žodžiai „revoliucija“ (tradicinės visuomenės perkūrimas pagal modernius Naujo žmogaus, ypač (neo)marksizmo ideologijos, projektus), „seksualinis išlaisvinimas“ (seksualinių troškimų kurstymas ir jų tenkinimo pavertimas elgesio norma), „buržuazinis“ (sąvoka, marksistų vartota nurodant keistinus ikikomunistinės visuomenės bruožus), „pažangus“ (atstovaujantis kairiąją progresyvistinę ideologiją), „antžmogis” (Naujasis žmogus, kokybiškai pranokstantis ikirevoliucinę žmogaus formą), „socialinė lytis” (vien subjektyviu savo lytiškumo įsivaizdavimu pagrįstas lyties suvokimas), „žmogaus teisės” (institucionalizuoti modernaus individo troškimai).

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
39 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Nu  ,

Niekas neskaitys. Paklodės.

2 nu

Ne tau Martynai susivokti apie mėlyną dangų. Šliaužioti pampersuose ir su geimalazde skraidyti nelemta…

Trečiojo,

kaip sutvirtinančiojo du pirmutinius pasaulinius karus, kaip ta trečioji vakcina, pone Radžvilai. Kalbėk tiesiai, šviesiai neišsisukinėdamas. Pasaulio Vyriausybė privalo būti sutvirtinta – atsikratyta prasčiokų.

Šopauskai, Radžvilai, norim tiesos!

tai kur dingo redakcija?

Mano nuomone

Jeigu jau kūjis ir pjautuvas virš galvos, tai turėtų būti ne vienas, o du šešėliai. Bet iš kitos pusės – kol nėra nei kūjo, nei pjautuvo, tai neturėtų būti ir šešėlio. Tiesiog kai kurių medijų ir vėl bus ištrimituota: „Tik nereikia mūsų gąsdinti”…

Dalinuosi Egidijaus komentaru

Sveikinu skaitytojus, portalas tiesis.lt perimtas. Jį perėmė Nacionalinis susivienikimas. Dabar čia nstysite Sinicą, Radžvilą, Šopauską, Nemunaitį ir kitus NS autorius. Kitų konkurentų, ypač Šeimų Sąjūdžio autorių, nebenatysit niekada.
Portalas įkurtas 2012, iki 2015 m.priklausė Lietuvos sąrašui. Po to paverstas visuomeniniu, jį nemokamu, kasdieniu darbu “vežė” redaktorė Ramutė Bingelienė. Laisvūnas Šopauskas praktiškai niekuo neprisidėjo,  tačiau turėjo administratoriaus teises.
Ir štai, spalio 8 dieną Laisvūnas su nuekuo nuekaip nepasitaręs, slapčia visą redakcinę kolegiją pašalino, prieigą prie tinklalapio panaikino. Pažiūrėkit į skyrelį Redakcija, ten baltas lapas. Taip veikia “nacionalinis susivienijimas”, tapęs svetimų tinkkalapių ir įdėto darbo vagimi.
Kol Šopausjas šį komentarą pastebės ir ištrins, prašyčiau jį nukopijuoti ir dalintis po visais įrašais komentaruose.
Žmonės turi žinoti, kas vyksta.

Žmonės turi žinoti ką?

Kad vyksta Sanitarinis karas, kaip preliudas suplanuoto karštojo, ane?

Iki Radžvilo

Daaugti daug kam nelemta… Matosi…

Žodžio laisvė...

Radžvilai,gal nereikėtų atiminėti skaitytojo laiko iš senų ,šiandien jau neaktualių
knygų ,tekstais.Ar žinai,Radžvilai,kas šiandien aktualu Lietuvoj?Ligoninių uždarymai,
galimybių pasai,prievartiniai skiepijimai,medicinos paslaugos,bėdos švietime ir daug
kitų visuomenę jaudinančių problemų.Tavo tekstai apie komunistinę praeitį kelia
šleikštulį.Gyvenom- nepamiršim.Nenorime sugrįžti į tuos laikus,kai žmogus visais atžvilgiais buvo beteisis,nuskurdintas,amžinai laukiantis malonės iš valdančiojo
hegemono.Ką ten išsidirbinėjate universitete ??? Antžmogį kuriate? Ko slepiatės už
paprastų žmonių nugarų,net neateinate į mitingus.Laukiate kol kiti jums rojų Lietuvoje sukurs? Patogu sėdėti universitetuose gaunant neblogus pinigus ir laukti.
Inteligentija,ar jums ne gėda stovėti po medžiu???Ar jūs manote,kad jums žema būti greta Tautos? Tauta nepamirš jūsų abejingumo lemiamu momentu.

habilitās

Pono V. Radžvilo nuomonę žinome, o kas toliau?!

Pagaliau

Jei iš tikro portalą perėmė NS, kritiškai mąstančiam skaitytojui belieka tik džiaugtis. Bent jau su „viduramžiais” nebus draugaujama. Ir diskusijos pagaliau bus ne Delfio lygio.

Liūdna

Skaitant komentarus. Suprantu, kad komentatoriams yra svetimos straispnio mintys. Arba, matai, jiems atsibodo, jie nori veiksmo. Todėl ir lekia paskui kiekvieną naujai atsiradusį rėksnį. Jei jau taip norisi bet kokio veiksmo, tai turiu pasiūlymą. Susideginkite kuris nors vienas prie kokio nors valstybio pastato. Parodysite, kaip mokate veikti.

Liūdna, o gal ir ne

Štai veiksmo fanams bus pasirinkimas. Be 2 šeimos sąjūdžių turėsite Vasiliauskaitę su Janutiene ir Tomkų su Juozaičiu paskendusiu tėve Stanislove+senate. Protingiausiai atrodo Butkevičius, bet moraliniu autoritetu jis nebetaps. Jam labai tinka užkulisinis vaidmuo. O gal galvojate, kad Vasiliauskaitė pasinaudos Janutiene, kaip pasinaudojo šeimų sąjūdžio scena? Ne, nes Janutienė be gailesčio sudirbtų tą Vasilaiuskaitę. Pastebėjote, kad kiekvienas nori turėti savo sklaidos kanalą. Juozaitis bando trintis prie Tomkaus (apsaugok vieššatie nuo tokio trizniaus). Vasiliauskitę kolkas neša Janutienė. Visi gerai išsirinko laiką. Praėjo 1 metai po rinkimų ir pats laikas per 3 metus susiorganizuoti. Puteikis kaip studentas pradės rėkauti likus pusmečiui. Ir t.t. Pažįstamas vaizdelis. – Beje, kaip nebūtų gėda, Janutienę sudirbo Strioga su Sėjoniene jos pačios laidoje. Liūdna buvo žiūrėti į Janutienės… Skaityti daugiau »

stasys

Pamatyti ateitį žiūrint į praeitį ? abejoju ar atorius yra butent tas kuris supranta kur suką ‘naujojo pasaulio’ reformatoriai . Ar tikrai marksizmo įdeologijos pamatuose imūritas nežaboto seksualumo poreikis kaip įrankis keisiantis pasaulį ? vargiai, tos pačios LGBT poros (genderistinė įdeologija) negali apsieiti be tradicinės šeimos modelio ir savo prigimtimi santykiu nieko naujo perkuriamame pasaulyje neatneša .Tai kur autorius klystą ? Jis pokičius bando paaiškinti sau suprantamais reiškiniais , kaip marksizmo ideologija . Sovietinė Rusija niekada nebuvo rimta puoselėtoja markso ir engelso įdėju , netgi tada praeito šimtmečio ‘aušroje’ proletariatui pabandžius pakartoti Didžiąja Prancūzijos revoliucija. Revoliucija tai chaosas ir anarchija todėl Stalino atsiradimas tame istorijos tarpsnyje buvo ir logiškas ir būtinas sugriautai Rusijai . Ar tame chaose galėjo atsirasti naujos… Skaityti daugiau »

Negarbingas NS ėjimas,

tiesiog klastingas, jį palaidojo.

Nejaugi čia

vien Janutienės chebra renkasi? Arba LK(bolševikų)P CK Pirmojo sekretoriaus portfelio nešiotojo? Spėkite, kurių čia daugiau? Manyčiau, kad vaikščiotojos ant kelių aplink Landsbergių namus kadaise, kad šie įsileistų draugijon į namus ir padėtų tapti seimūnu ar seimūne. Nemanot, kad dainuškininkų ir šiaip artistų ar sporcmėnų jau ir taip per daug Seime? Iš kurių jokios naudos, kaip ir iš univerkių rektorių. Algą gerą ima, o naudos jokios – tik nuosmukis ir Lietuvių tautos nunykimas.

Prašalietis

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos,,,
Tik tarybinais laikais baigusiam marksistinės lenininės filosofijos mokslus ir buvusiam įsitikinusiam marksistui gali iki grabo lentos pasimatyti „kūjo ir pjautuvo šešėlis” ne tik virš galvos, bet ir trusikuose „prie šik..nos ar priekyje prie mašn..os”… Beje, kaip ir sunkiai nuo alkoholizmo ir ne iki galo pasveikusiam alkoholikui visą gyvenimą sapnuojasi kankinančios pagirios ir jį paima neapsakomai sielą kankinanti isterija vien kur nors pamačius ar prisiminus kažkada išgertą ir kur nors po išgėrimo numestą net ir tuščią butelį nuo degtinės….

O kodėl

tą , tipo, kūjį ir pjautuvą finansuoja milijardieriai ? Gal jie nesusigaudo kam pinigus atiduoda ?

Klausimas - kas redaguoja Tiesos.lt?

http://www.tiesos.lt/index.php/redakcija – tuščias puslapis, jokios informacijos.

Jau kurį laiką Tiesos.lt portalas nenurodo savo redaktorių. Ar tiesa, kad Vytautas Radžvilas ir Laisvūnas Šopauskas nušalino Ramutę Bingelienę, kuri šitą portalą daug metų?
Tiesos!

Baisi gėda Radžvilui, Šopauskui, Sinicai

Svetimo darbo pasisavinimas yra šlykšti vagystė, berniukai! Ir nereikia dangstytis Tėvyne ir Nacija, tokias bjaurastis darant.

su tuo ir sveikinu!

komentatoriai žmoga1,žmoga2 sunerimo, pradėjo muistytis ir neigti. Žmoga3 ištiko baltų arklių sindromas.

>> 12:00

Tai štai kodėl vėdėesas taip gyrė Šopauską! Nors keistų kaitos požymių buvo ir anksčiau. Ką gi, ačiū už informaciją. Tegu portalas lieka su savo džeikais, juliais, stasiais, vėdėesais, prašaliečiais, borgijomis ir kitais kisiais. Manęs čia nebus.

Pasvarstymai apie dvasinį ir fizinį pasaulį

Su V. Radžvilo straipsnio išdėstymo mintimis sutinku, tačiau, ar jam nebuvo verta panagrinėti pačio marksizmo ir komunizmo atsiradimo GILUMINES priežastis? O tos giluminės priežastys – tai materialinės gerovės aukščiau dvasinės gerovės iškėlimas, kuris sąlygojo taip pat ir sekso išlaisvinimą ir prigimtinės šeimos nuvertinimą. Materialinės gerovės iškėlimas, kuris, beje, nėra svetimas ir liberaliajai bedieviškai visuomenei (!), savo ruožtu, skatino ir skatina mokslo vystymą (nes tik jo dėka atsiranda technika, daranti visuomenės fizinę buitį patogia) ir, tuo pačiu, bet kokios religijos bei mistinio jausmo suniekinimą: dvasinį (mistinį) Dievą pakeitė netikras dievas, tiksliau Mokslo dievas – kai tikima tik tuo, kas yra moksliškai įrodoma. Todėl labai panašu, kad ir šių laikų dievas yra triasmenis: materialinis gerbūvis, seksas ir mokslas, tariamai paneigiantis dvasinio Dievo… Skaityti daugiau »

Na,

Na, kas neskaitė šios knygos, tai tikrai verta įsigyti, įdomių dalykėlių toje knygoje rasite ir apie deep state naujuosius komunistus naikinančius JAV, taip kaip dabar Lietuvą naikina smegenų plovimo mašina per visokio plauko parsidavėlius tokius kaip pvz. VU vadovai ir kt. parsidavėliai per masmedijas.

to O kodėl

Kodėl turtingiausi amerikonai finansavo drg.L.Trockį, nežinai? O todėl, kad šis ir jo Sovietija supartalintų Europą – pašalintų kaip konkurentę nuo pasaulio geopolitikos. Dabar Rusija irgi pretenduoja į RAUKUS, ar kartais ne tuo pačiu reikalu, ką? Kainos keliamos ne tam, kad padėtų Putino Rusijai? Monopolinės rinkos dalyviai tyčia kelia kainas ir mažina žmoniją, kad padėtų Rusijai, o ši kam, kad būtų galutinai supartalinta Europa ar kaip?

Radžvilas pagelto

Radžvilas : epochos garbė ,sąžinė, etc. : „Pati komunistinė pasaulio revoliucinio pertvarkymo idėja savo prigimtimi ir intencija yra tarsi dviveidis Janusas” -Jėzau marija ,koks bebaimiškas pareiškimas :)))). Čia kapitalo viršūnėms kažkas stengias iš paskutiniųjų …Vnž.- gryna propagandinė ,geltonoji beletristika . Lietuvai absoliučiai neaktuali.

Kaip sekasi

Vogti svetimus portalus, Šopauskai.
Kur dingo redakcija?
Gal išdrįskit drąsuoliai paaiškint savo skaitytojans!

politinės karikatūros

Pasakiška mūsų ateitis vaizdžiai:

liaudiesmenas.livejournal.com

Hmm

Tai kiek tylės portalą Tiesos.lt užvaldę žmonės?

gal galima dar "pasmulkyt":)))

Kažkoks nesamoningas gražbylystės okeanas.Pagrasinta tęsiniu. Juk visa šita išmintis telpa 1 sakinyje : genderizmas – blogis.

stasys

V.Radžvilo knygos ištrauka tarsi nušlavė kai kuriu čia esančiu pasaulio supratimą . Taip nutinka su daug šurmulio .Pasirodo klyno įvairovės ‘problemos’ yra daug aktualesnės materialiame pasaulyje o ne filosofiniame . Kažkam net parūpo kodėl tuščias Tiesos.lt redakcijos puslapis , o jei ir čia susuko sau ‘gužtą’ NS sodoma ir gomora .. (spėjimas retorinis) . Iš balto puslapio ne daug sužinosi .

VaidasVDS

2021-10-18 12:26 Jei jau šmeiži, tai ar sugebėsi paneigti savo šmeižtą? https://tiesos.lt/laisvunas-sopauskas-ar-nidos-vasiliauskaites-individai-apgins-savo-laisves-ir-teises-i/ VaidasVDS 2021-10-8 22:19 Na ką gi. Pabandysiu būti nepopuliarus 🙂 Pabandysiu kiek paneigti Laisvūno argumentus… ——- Manęs tie visokiausi pasikeitimai neliečia. Kažkada rašiau Bingelienei, kad mane atblokuotų, po to rašiau Šopauskui, bet niekas nepadėjo. Tik, kuomet pabandžiau jungtis kitaip (praėjus gal 2 ar 3 blokados metams), bet visiškai neįmantriai ir labai legaliai – pavyko. Tad rašinėju tikrai ne dėl kieno nors intereso – tik bandydamas prisidėti prie tikro dvasingumo, kuris tikrai gali išgelbėti sielas… —- p.s. o jei tamsta pasitrauks – nieko blogo nenutiks. Klaidinga „astralinė” teorija, nors ir nelabai čia propaguota, taip ir liks tokių keistuolių fantazijų vaisiais… —– Na ir šiek tiek į temą: 160:2.6 (1775.7)… Skaityti daugiau »

Liūdna

Skelbiamos Radžvilo paklodės su prierašu „tęsinys kitose dalyse“ skamba kaip „Gulbių ežeras“ per sovietų TV po perversmo.
Tai kas dabar redaguos perimtą Tiesos.lt? Ar taip ir liks tiesioginis Radžvilo-Sinicos valdymas?

Diedas

Ne taip mums mokykloj apie komunizmą pasakojo. Visi bus laimingi, visko bus, visko užteks, viskas bus už dyka. Bet nuėjus krautuvėn viso šlapiankės šlioso pardavėja neduos. Jei visi ims po šliosą, kitiems dešros neliks. Privalėsi paprašyt tiek, kiek per kart suvalgysi. Priedo eidamas iš krautuvės savo šlapianka pasidalinsi su alkanu draugu.
Šeimų nebus, nes kaip ir čia rašoma, taip ir mums aiškino, kad šeima maža buržuazijos ląstelė.
Visi laisvai dauginsis, bet vaikus augins vaikų fabrikai, kur pedagogai teisingai išauklės naują kartą.
Bet drožtis su bet kuo negalėsi.
Nes dėl fizinių savybių vieniems gali būti to net per daug, kitiems visai nekliūti.
Kiekvieną vakarą bendrabučio komendantė pagal sąrašą skirstys kam su kuo poruotis.
Kad visi būtų lygūs.

///

Štai žinome ir be tavo protingų kalbų, tėvuk. Gali ką nos pakeisti? – tai pirmyn. Negali šito sustabdyti? – tai tada savo protingus išvedžiojimus, iš kurių nėra jokios naudos, pasilik sau.

Apgailėtina

Tai žinutės iš kiekvieno mėnesio 17 dienos pilietinių akcijų Daukanto aikštėje baigėsi??? Buvo vienintelis portalas, kuris jas skelbdavo.
Užgrobus Tiesos.lt portalą reiktų keisti ir jo pavadinimą, ir maketą. Juk čia Gitenio Umbraso Daukanto aikštės pilietinėms akcijoms sukurtas kūrinys.

Health Ranger Report

jei norite išgyventi spyglinių baltymų poveikį, nustokite valgyti šiuos kepimo aliejus (sojų…), margariną:
https://www.brighteon.com/f3104131-a002-4290-be1b-a7a580ab5d94

ah1

Antros seksualinės revoliucijos ištakos žydas Bronšteinas Trockis ir žydas Leninas Blankas – iš jų susirašinėjimo laiškų :”Что за твари захватили планету и какие у них планы ?”
https://youtu.be/MywC2JqIXGk
nuo 12 : 55

ah1

Ir dar buvo toks Samuil Abraovič Voronov žinomas kaip Serž/Sergej Voronov kuris bezdžiojų kiaušus žmogam prisūdavo, kad žmogai „rujot” kaip jauni galėtų.
Prisiūti bezdžionių kiaušai nuo senatvės, vienu žodžiu, buvo ant bangos:
„Dr Voronoff Demonstrates His Monkey Gland Treatment”
https://youtu.be/MKdjOQ2E3q8
„Доктор Воронов. Панацея от старостu”
https://youtu.be/7H8Kr333bMQ
Badymas bezdžionių nieko neprimena?

Vytautas Radžvilas. Kūjo ir pjautuvo šešėlis virš šeimos (I)

Ištrauka iš prof. Vytauto Radžvilo įvadinio straipsnio Paulo Kengoro knygoje „Išardymas“ (Valstybingumo studijų centras, 2017, p. 256). Knygą galite įsigyti internete.

Antroji seksualinė revoliucija: nutylimos ištakos

Skaitytojo rankose knyga, kurioje dalykiškai ir kartu lengvu stiliumi pasakojama, kaip jau daugiau nei pusantro šimtmečio mėginama įgyvendinti ,,mokslinio komunizmo“ teorijos kūrėjų iškeltą tikslą. Šis tikslas kaip tik ir buvo glaustai suformuluotas vienu jų programinio manifesto sakiniu – sunaikinti prigimtinę šeimą. Kad ir kokia miglota buvo šios teorijos skelbta šviesios komunistinės ateities vizija, pirminis ir užsimotas įvykdyti revoliucijos tikslas buvo itin aiškus ir konkretus, o svarbiausia – iš karto pradėtas kryptingai ir veiksmingai įgyvendinti. Marksistinė komunistinės revoliucijos teorija dėl pačios savo prigimties – pirmiausia dėl joje iškelto galutinio tikslo – negali būti niekas kita, o tik Senojo pasaulio [1] , taigi žmonijos tūkstantmečius kurtos ir puoselėtos civilizacijos, visų jo institutų ir formų, totalinio sunaikinimo programa. Visa iš praeities paveldėta civilizacija turi būti sunaikinta iki pamatų ir negrįžtamai išnykti užmarštyje kaip ,,tikrosios“ žmonijos istorijos ‚,tamsi“ priešistorė – tam, kad atsivėrusioje tuštumoje ,,iš nieko“ atsirastų naujas pasaulis. Prigimtinė arba, pasak marksizmo klasikų, buržuazinė šeima visais laikais buvo vienas atraminių tos civilizacijos stulpų. Todėl ji neišvengiamai turėjo tapti vienu pirmųjų ir svarbiausių komunistinės revoliucijos taikinių. Visiškai natūralu ir dėsninga, kad valstybės lygmeniu ją panaikinti pirmą kartą buvo pamėginta laimėjusios komunistinės revoliucijos ir „išlaisvinto proletariato“ šalyje – Lenino bolševikų grupuotės užvaldytoje Rusijoje. Tačiau šiandien šis faktas yra beveik ištrintas iš Vakarų pasaulio šalių gyventojų istorinės atminties. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis.

2016 metais Vilniuje įvyko jau trečiosios Baltic Pride eitynės. Jos propagandiškai buvo pavadintos europinių vertybių triumfu ir dar vienu tamsios ir atsilikusios Lietuvos ,,grįžimo į Vakarus“ įrodymu. Nuolat demonstruojami panašių eitynių Vakarų sostinėse vaizdai. Tikroji jų paskirtis – ištrinti istorinę atmintį. Regėdami šiuos vaizdus tik nedaugelis pasigenda tokių pat eitynių, vykdavusių Maskvoje ir Petrograde – bolševikų užvaldytos Rusijos sostinėse – retų ir pageltusių nuotraukų. Jos galėtų paliudyti istorinę tiesą ir įspėti, kad tikroji Vilniuje įvykusio žygio kryptis – ne Vakarai. Iš tiesų keliaujama ne į „šviesią vakarietišką ateitį“, o į Rytus ir į tamsią komunistinę praeitį – į Lenino laikus.

Kaip tik tuo gūdžiu pasaulio ir ypač Rusijos istorijos tarpsniu nykstamai mažą visuomenės dalį sudariusi, bet nesivaržydama apsiskelbusi pažangiuoju žmonijos avangardu ir jos vedliais saujelė revoliucionierių užsimojo ,,iš pamatų išardyti Senąjį pasaulį“ ir iš pagrindų pertvarkyti visuomenę. Itin svarbia jos revoliucinio pertvarkymo ir kovos už Naują pasaulį dalimi tapo tada pradėta seksualinė revoliucija. Ji turėjo sugriauti šeimą kaip žmogų pavergiančią ir todėl reakcingą senosios visuomenės atgyveną. Siekta išlaisvinti Naująjį ateities žmogų iš jo ,,kūrybišką saviraišką“ varžančios ir slopinančios buržuazinės moralės normų. Pabrėžtina – pirmą kartą pasaulyje tokia seksualinė revoliucija vyko ne kur nors ,,civilizuotoje“ ir ,,pažangioje“ Europoje ar JAV, o būtent ,,necivilizuotoje“ ir ,,atsilikusioje“ Rusijoje. Čia kuriam laikui ne tik buvo ,,panaikinta“ prigimtinė šeima, bet ir legalizuoti homoseksualių asmenų santykiai. Šios revoliucijos plėtros riba ir simboline jos viršūne galima laikyti planus juridiškai įteisinti vienalyčių porų ryšius.

Šiems užmojams nebuvo lemti išsipildyti tik dėl trečiajame dešimtmetyje Stalino valia įvykdytos kontrrevoliucijos, padariusios galą išlaisvinto ir tapusio nekontroliuojamu seksualumo siautuliui. Todėl žvelgiant istoriniu požiūriu yra akivaizdu: šių dienų Vakarų pasaulyje faktiškai yra tęsiama bei mėginama nuosekliai ir iki galo įgyvendinti Lenino bolševikų pradėta vykdyti revoliucinė žmonijos seksualinio išlaisvinimo programa.

Tačiau pati tokio išlaisvinimo vizija buvo anaiptol ne rusiškas, o grynai vakarietiškas išradimas. Rusija buvo tik milžiniško ir beatodairiško antropologinio ir socialinio eksperimento poligonas, kuriame buvo praktiškai išbandytos ir patikrintos būtent Europoje gimusios marksistinio komunizmo idėjos. Netrukę išryškėti pragaištingi tokios revoliucijos rezultatai buvo tokie katastrofiški, kad net komunizmo ideologijai fanatiškai ištikima Tarybų Sąjungos vadovybė buvo priversta tyliai išsižadėti ,,principų“ ir prieš savo valią skubiai nutraukti visą dešimtmetį trukusią, bet nebevaldoma instinktų orgija tapusią seksualinio išsilaisvinimo šventę.

Pačioje Europoje panašūs eksperimentai su šeima taip pat buvo atliekami, bet jie ilgai vyko visuomenės užribiuose, juos atlikinėjo tik siauri „išsilaisvinti iš pasenusios moralės pančių“ nekantriausiai troškusių revoliucionierių būreliai. Jiems beliko pavydžiai gėrėtis komunistinėje Rusijoje įvykdytos seksualinės revoliucijos mastais bei laimėjimais, kurie buvo ir tebėra liaupsinami ne tik komunistines idėjas skleidusiuose leidiniuose, bet ir visų pakraipų pažangiųjų autorių rašiniuose. Kartu teko kantriai laukti, kol ir Vakaruose išmuš panašaus eksperimento valanda. Mat didžioji visuomenės dalis atkakliai laikėsi įsikibusi buržuazinės šeimos sampratos ir jos idealą bei vertybes grindžiančios ,,represyvios“ krikščioniškos moralės reikalavimų. Vakaruose seksualinės revoliucijos valanda išmušė tik XX a. septintajame dešimtmetyje, o pagrindiniu idėjiniu ją įkvėpusiu šaltiniu buvo H. Marcuse’s „pataisyta“ ir „pagilinta“ K. Markso totalinės komunistinės revoliucijos teorija. Visų senosios teorijos papildymų ir patikslinimų esmę sudaro ir išreiškia viena kertinė mintis. Pasak Marcuse’s, didžioji ir lemtinga Markso klaida buvusi ta, kad jis smarkiai pervertino proletariato kaip pažangiausios visuomenės klasės ir žmonijos revoliucinio avangardo galimybes bei vaidmenį. Iš tikrųjų proletariatas nepajėgia būti visuomenės avangardas ir žmonijos vedlys į komunistinę ateitį, nes jis iš principo nesugeba išsilaisvinti iš senosios visuomenės tamsumo ir prietarų. Todėl jis ir niekaip neatsikrato atgyvenusių moralės normų ir šeimos vaizdinių. Tad kovos už žmonijos išlaisvinimą avangardo vaidmenį iš beviltiško proletariato turi perimti nauja revoliucinė jėga – įvairiausios marginalios visuomenės grupės.

Šios kovos vėliaviavnešio vaidmuo taip atnaujintoje teorijoje buvo skirtas seksualinėms mažumoms. Kartu šioje teorijoje buvo atsižvelgta ir į Rusijos eksperimento patirtį bei klaidas. Viena svarbiausių Marcuse’s ir jo sekėjų įžvalgų buvo ta, kad tokios revoliucijos negalima daryti „iš viršaus“ – skubotai ir šiurkščiai taikant atvirą prievartą Naujojo pasaulio netrokštančiai visuomenei. Buvo suprasta, kad, norint pagaliau įgyvendinti didžiąją Markso idėją ir jo utopinę Naujojo pasaulio viziją paversti tikrove, būtina tyliai ir pamažu keisti ,,laisvinamos“ visuomenės kultūrines ir moralines nuostatas ir transformuoti jos narių sąmonę siekiant „dekonstruoti“ kertinius Vakarų civilizacijos institutus, o labiausiai – šeimą. Šiam tikslui pasitelktos subtilaus ideologinio ir propagandinio „smegenų plovimo“ technologijos. Šitaip Vakaruose prasidėjo ir netruko pakilti antroji seksualinės revoliucijos banga, savo radikalumu ir mastais toli pranokstanti tarybinę lenininę pirmtakę. Teoriniu šios revoliucijos pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo būtent genderizmo ideologija – grynai ,,postmoderni“ markuziškojo neomarksistinio komunizmo ir kairuoliško liberalizmo idėjų samplaika ir kratinys. Naujoji taktika pasirodė esanti nepaprastai veiksminga – vis labiau besiplečiančios ir įsibėgėjančios revoliucijos mastai ir rezultatai stulbina. Rusijos komunistinės seksualinės revoliucijos eksperimentas su dar didesniu užmoju ir įkarščiu kartojamas visame demokratiniame Vakarų pasaulyje.

Pati komunistinė pasaulio revoliucinio pertvarkymo idėja savo prigimtimi ir intencija yra tarsi dviveidis Janusas. Vienas jos veidas tarsi žvelgia į ateitį, kitas – nukreiptas į praeitį. Į ateitį nukreiptam žvilgsniui atsiveriantis horizontas skendi nežinomybės rūke, tačiau į praeitį nukreiptos Januso veido akys spinduliuoja ryžtu naikinti viską, kas patenka į jo akiratį. Komunistinės utopijos skelbėjai visada miglotai įsivaizdavo, koks iš tikrųjų bus jų žadamas žemiškasis rojus. Jie nuolatos dėl to nesutaria, tačiau yra vieningi vertindami praeitį – visi sutaria, kad jos turi nelikti nė pėdsakų. Maža to, ji turi būti ištrinta net iš žmonių atminties kaip tamsi prietarų ir stereotipų persmelkta žmonijos priešistorė. Taigi kokią ateitį numato ir ragina kurti marksistinio komunizmo teorija, nėra aišku net didžiausiems jos žinovams ir autoritetams. Tačiau iš šios teorijos skelbiamo požiūrio į praeitį kildinamas praktinis tikslas yra nuostabiai konkretus ir įvardijamas itin aiškiai. Net poetiškai ir aistringai: „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų“ – šitaip skamba atvirai šį tikslą įvardijantys „Internacionalo“, tai yra tarptautinio proletariato himno ugningi žodžiai.

Kova su Senuoju žmogumi ir prisikėlusi Antžmogio šmėkla

Markso kurstyta pasaulinė komunistinė revoliucija išsiskyrė tuo, jog privalėjo būti radikali ir totalinė. Jos tikslas niekada nebuvo ir nėra išlaisvinti žmogų tik iš ekonominės, socialinės ar politinės priespaudos. Totaliai išlaisvinti žmogų pirmiausia reiškia išlaisvinti jį iš paties savęs – iš Senojo žmogaus prigimties, o kartu ir iš visų iš jos kylančių ir jos diktuojamų moralės ir elgesio normų. Tokia revoliucija privalo būti visiškas Senojo žmogaus peržengimas – išsilaisvinimas iš iki šiol egzistavusios ir žinomos žmogaus formos, turintis atverti kelią absoliučiai „laisvai“ žmogaus savikūrai. O siekiamas revoliucijos tikslas ir galutinis rezultatas – antžmogis, tai yra, kažkokia kitokia ir sunkiai įsivaizduojama „laisvos savikūros“ keliu turinti atsirasti žmogų pranokstančių būtybių rūšis, turinti pakeisti dabartinę žmoniją ir užimti jos vietą. Pati antžmogio sąvoka dažniausiai asocijuojama su radikaliai antimoksline, antihumaniška ir iš esmės pamišėliška „rasinio pranašumo“ idėja, kuri buvo vienas svarbiausių vokiškojo nacionalsocializmo ideologijos kertinių stulpų.

Tačiau kur kas mažiau žinoma ir rečiau kalbama apie tai, kad antžmogio vaizdinys buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių ir Rusijos bolševikams. Pirmąjį dešimtmetį po jų įvykdyto perversmo buvo nevengiama atvirai ir išdidžiai skelbti, kad pradedamas kurti Naujas komunistinis žmogus būsiąs ne kas kita, o būtent antžmogis. Lyg tyčia – ir vargu ar tai atsitiktinis sutapimas – skambių kalbų apie antžmogį tarpsnis yra ir didžiausio seksualinės revoliucijos pakilimo sovietinėje Rusijoje laikotarpis. Žodis ,,antžmogis“ išnyko iš viešos vartosenos vėlgi lyg tyčia tuo pačiu metu, kai komunistinės TSRS vadovybės valia ir žaibišku sprendimu šalyje baigėsi pirmoji pasaulyje seksualinė revoliucija ir keliems dešimtmečiams oficialiai ,,išnyko“ pats seksas. Taigi antžmogio vizija ne tik nėra marksistinio komunizmo teorijos svetimkūnis, bet yra jos kertinis akmuo – idėjinis branduolys ir intelektualinė bei normatyvinė šerdis. Tai reiškia, kad jau XIX a. marksistinė komunistinės revoliucijos teorija savo giliausia esme iš pat pradžių buvo ne tik socialinės, bet ir antropologinės inžinerijos projektas. Joje buvo teoriškai sumanyta ir praktiškai užsimota iš pagrindų pakeisti žmogų ir jo prigimtį.

Visos modernybės revoliucijos buvo ir tebėra skelbiamos ir vykdomos „humanizmo“ bei žmogaus išlaisvinimo ir išaukštinimo vardu. Tačiau visos jos tikrovėje ir praktikoje virto anksčiau pasulio istorijoje neregėtu žmogaus sumenkinimu ir pažeminimu – tyčiojimusi iš jo proto ir moralinio orumo.

Maža to, ideologiškai ir propagandiškai liaupsinant žmogų ir aukštinant jo didybę, teoriškai ir praktiškai buvo paneigta pati žmogaus ir – dar svarbiau – vieningos žmonijos idėja. Tokia galimybė slypi pačiose „humanistinio“ mąstymo prielaidose. Tariamai humanistinė Naujo žmogaus vizija numato tokį visos žmonijos padalijimą, koks jokiais ankstesniais laikais nebuvo net įsivaizduojamas. Įsibėgėjant modernybei, o su ja Naujojo žmogaus kūrimo programai, Senasis žmogus buvo vis beatodairiškiau nuvertinamas. Žvelgiant iš Naujojo žmogaus kūrimo perpektyvos, Senasis žmogus yra visiškai bevertis arba, geriausiu atveju, tampa savaime menkaverte ,,žmogiška medžiaga“, iš kurios ir turi būti nulipdytas ,,tobulesnis“ ateities žmogus. Į jį žvelgiamą kaip į ,,atavistinę“ būtybę – ateities ir teisės egzistuoti neturinčią praeities atgyveną. Vadovaujantis moderniąja Naujojo žmogaus gamybos logika, visi žemėje gvenantys žmonės yra iš anksto pasmerkti būti ,,geresne“ ar ,,prastesne“, o vertinant dar griežčiau ir tiksliau – ,,tinkama“ ir ,,netinkama“ žmogiškąja žaliava. Kartu savaime randasi ir darosi toks pat neišvengiamas kitas pasidalijimas: vykstant šiam procesui, vieniems lemtis iš anksto yra paskyrusi žmogaus ,,gamintojų“, o kitiems – tik ,,gaminių“ vaidmenį.

Šį pasiskirstymą vaidmenimis lemia tik viena paslaptinga asmens savybė, garantuojantį jo begalinį pranašumą prieš kitus žmonės. Toji savybė dažniausiai įvardijama kaip ,,pažangumas“. Taigi nepermaldaujama aukštesnė lemtis patvarkė taip, kad pasaulyje gyvena ,,atviri“ ir ,,progresyvūs“, t. y. gebantys žvelgti į ateitį ir pasiryžę ją kurti, šviesūs ir protingi žmonės. Ir yra ,,uždari“, t. y. besikabinantys į praeitį ir stabdantys pažangos žygį nepataisomi tamsuoliai ir atsilikėliai. Jų skirtumai yra ne kiekybiniai (visiems žmonėms būdingų savybių ir gebėjimų laipsnio), bet kokybiniai – būtent prigimties, taigi antropologiniai, o tiksliau – rūšiniai skirtumai. Jie tokie milžiniški, kad darosi neįmanoma išsaugoti net vieningos žmonijos vaizdinio. Skirtumas tarp būsimo progresyvaus Naujojo ir atgyvenusio retrogradiško Senojo žmogaus gali būti suvokiamas ir mąstomas tik kaip dviejų visiškai atskirų ir skirtingų būtybių rūšių biologinis ir antropologinis skirtumas. Iš tikrųjų Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis grindžiama kertine prielaida, kad bedugnė tarp šių dviejų ,,žmogaus“ atmainų yra tokia pat neperžengiama ar net platesnė negu praraja tarp įprastai suvokiamo žmogaus ir, tarkime, gorilos. Todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti atskleista ilgai ,,humanistinės“ retorikos skraiste dangstyta paslaptis – turėjo būti pasakyta, kad Naujajam žmogui apskritai nebetinka pats žmogaus vardas. Tinkamo vardo buvo ilgai ieškoma, kol pagaliau buvo nukaltas iš tiesų vykęs žodis. Antžmogis – toks yra kone tobulai vaizdingas ir tikslus Naujojo žmogaus vardas.

Pačioje antžmogio idėjoje iš pat pradžių slypėjo naikinimo logika. Ji paprasčiausiai nepalieka vietos žmogui, kuris Vakarų kultūroje – religijoje, filosofijoje, mene – buvo suvokiamas kaip ,,tarpinė“ būtybė, įsikūrusi tarp dviejų idealių buvimo polių. Dievas ir gyvulys – šitaip buvo įvardijami abu šios grandinės galai, simboliškai apribojantys ir užbrėžiantys žmogaus buvimo pasaulyje galimybių erdvę. Lemtingai svarbi aplinkybė: nors žmonės yra labai įvairūs ir stovi ant skirtingų tobulumo grandinės pakopų, jie visi yra žmonės – visuotinės žmonijos nariai – būtent todėl, kad yra tik išsibarstę skirtinguose tos pačios erdvės taškuose. Antžmogio vizija yra radikaliausias žmogaus ir vieningos žmonijos idėjos paneigimas kaip tik todėl, kad ji sugriauna šią bendro žmonių buvimo erdvę ir net teorinę tokios erdvės buvimo galimybę. Išradus antžmogį pats žmogus nebegali egzistuoti, nes žmogiškai atrodančių būtybių gyvenimo lauke jam tiesiog nebėra vietos. Antžmogio priešingybė gali būti tik kažkoks be galo menkas ir niekingas išorinį žmogaus pavidalą turintis padaras – ikižmogis.

Milžiniškas atotrūkis tarp teorijos ir praktikos yra seniai pastebėtas moderniųjų revoliucijų bruožas. Teorinis humanizmas ir žmogaus aukštinimas praktikoje baigiasi žmogaus žeminimu ir net visišku jo gyvybės nuvertinimu. Teoriškai skelbiama visų žmonių lygybė ir brolybė praktikoje virsta didžiausia istorijoje – net antropologine, taigi rūšine, žmonijos nelygybe. Tačiau keistas dalykas: nors šis visas revoliucijas lydintis atotrūkis vis kartojasi ir net auga, Senąjį pasaulį į dulkes permalančios revoliucijų girnos nesiliauja suktis. Maža to, kiekviena nauja revoliucija yra radikalesnė ir labiau griaunanti negu jos pirmtakės. Tačiau nors veikia šis revoliucijos radikakalizavimosi ,,dėsnis“, jo žinojimas nieko nekeičia: patyrusius fiasko puikaus Naujo pasaulio kūrėjus keičia kiti jo statytojai, o lyg ir turėjusios nusivilti bei šio to pasimokyti iš karčios patirties visuomenės nieko neišmoksta ir noriai lipa ant to paties grėblio, lengvai pasiduodamos naujų vedlių į šviesią ateitį žarstomų pažadų kerams.

Mėginant perprasti šį keistą aklumą atrodo, kad moderniųjų revoliucijų gyvastingumo mįslės raktas yra būtent Senojo ir Naujojo žmogaus skirtis. Mat šią skirtį grindžianti kertinė fundamentalaus žmonijos nebendramatiškumo idėja yra paslėpta nuo to, ką galima pavadinti sveiko proto žvilgsniu. Kaip pasakytų garsioji totalitarizmo tyrinėtoja H. Arendt, sveiką protą apakina ir padaro aklą nuolatos kartojami žodžiai ,,humanizmas“ ir ,,žmogus“, todėl jis dažniausiai nepajėgia įžvelgti Senojo ir Naujojo žmogaus skirtyje paslėptos žmonijos negailestingo skirstymo logikos. Ši logika numato žmonijos skirstymą į Naujojo žmogaus atstovais save laikantį istorinės pažangos ,,avangardą“ ir jos ,,ariergardą“, kuriam automatiškai priskiriamai visi Senojo žmogaus rūšies nariai. Savo ruožtu tai reiškia, kad nuolatos keičiasi ir revoliucijos vedliai: Šaltąjį karą pralaimėjęs naują pasaulį ir žmogų kūręs neva rytietiškas sovietinis komunizmas pasirodė esąs nepakankamai pažangus ir turėjo užleisti revoliucijos vėliavnešio vaidmenį jį atėjusiam pakeisti revoliucingesniam ir todėl pažangesniam tariamai vakarietiškam komunizmui.

Laukite tęsinio.

***

1 – Šiame tekste tenka perteikti ir referuoti ideologizuotą marksistinį žodyną, kurio žodžių reikšmės skiriasi nuo politinėje teorijoje įprastai tiems patiems žodžiams suteikiamų reikšmių. Viena vertus, tai lemia tekste vartojamų kabučių gausą. Kita vertus, kai kurios nuolatos besikartojančios iškreiptos reikšmės sąvokos vartojamos be kabučių. Tai didžiąja raide rašomi Senasis ir Naujasis pasaulis, Senasis ir Naujasis žmogus, nurodantys priešpriešą tarp esamo pasaulio ir žmogaus iki moderniosios, ypač komunistinės, žmogaus perkūrimo revoliucijos ir numatomo jai pasiekus savo tikslą. Taip pat be kabučių vartojami žodžiai „revoliucija“ (tradicinės visuomenės perkūrimas pagal modernius Naujo žmogaus, ypač (neo)marksizmo ideologijos, projektus), „seksualinis išlaisvinimas“ (seksualinių troškimų kurstymas ir jų tenkinimo pavertimas elgesio norma), „buržuazinis“ (sąvoka, marksistų vartota nurodant keistinus ikikomunistinės visuomenės bruožus), „pažangus“ (atstovaujantis kairiąją progresyvistinę ideologiją), „antžmogis” (Naujasis žmogus, kokybiškai pranokstantis ikirevoliucinę žmogaus formą), „socialinė lytis” (vien subjektyviu savo lytiškumo įsivaizdavimu pagrįstas lyties suvokimas), „žmogaus teisės” (institucionalizuoti modernaus individo troškimai).

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
30 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
nacionalinis supermenas

Viską diagnozavau, nebeliko ką pasakyti, o naujų aktualijų nebėra.
Et, kartosiu senas diagnozes- vistiek niekas nereaguoja.
Svarbiausia veikla- imituoti kovą.

Prašalietis

…. Ką reiškia jaunystėje studijuoti marksistinę-lenininę filosofiją demonstruoja Radžvilas … Mintyse kūjis ir pjautuvas lydi visą gyvenimą, visose gyvenimo situacijose, iki pat grabo lentos….

Nu ne,

ne politikas jis, labai jau sudėtinga ir skaityti. Reikia kalbėti žmonių kalba. Balsuokime už Kazimierą Juraitį.

dar vienas

klounas tas juraitis

Žvejyba ant  asfalto

prie +31 celcijaus!

prioritet

Daug žinių apie tai kas buvo prieš šimtą metų ir jokio supratimo kaip gyvensim rytoj.

Nueinantis

Atleiskite perskaičiau tik pirmus du sakinius.
Niektauzystė. Senieji komunistai niekad nesiekė ardyti šeimos. Šeimą ardo dabartiniai sorošiniai demokratai.

Kis

O kokios tautybes tas Marksas,kas nerimsta pasaulyje,be buities rupesciu,kyla noras tvarkyti pasauli?Nemaciau zyda staliavaro,zvejo,ar Donecko sachtose dirbanciu po zeme(kabinete jo),bet zmogui neduota valdyti pasauliu,ka parodo ir gyvenimas,o tokie veikejai atnesa tik nelaimes.Mano galva tokias iliuzijas reikia ne stabdyti ne naikinti uzuomazgose.Jeigu netusciazodziaujant jie nori is zmonijos paversti paprasciausia vergija pasaulyje,kur jie viespatautu.Gal ir klystu,bet viskas suvedama i zmogaus prigimti,o kokiais budais nelabai ir svarbu?Kas darosi su tais netradiciniais,buvo ligoniais,stebuklingai „pasveiko”,tad kyla klausimas kodel jie tokie,o svarbiausiai kad norimavirsenybes,nes jie labai „protingi”Cia reiketu rasyti daugiau psichologams,nes Petras ju neiveiks”.Dizel sou” geras issireiskimas;lyg ir nedauginasi,bet ju kasmet daugeja?Kalbama apie demonstracijas.

Nueinantis

Dar pagalvojau- ar tie radžvilai iš tiesų nesuvokia, kas vyksta Pasaulyje, ar apsimeta? Ar, pagal sorošinį planą mums visiems nori kimšte įkimšti mintį, esą visa dabartinė velniava vyksta dėl prieš 100 metų įvykusios bolševikinės revoliucijos Rusijoje?

straipsnis

Sunku patikėti, bet alfa.lt publikuoja superinį istoriko R. Trimako straipsnį apie
leftistnio gaivalo siautėjimą.
https://www.alfa.lt/straipsnis/50421845/istorikas-r-trimakas-jei-suplevesavo-raudonos-kairuoliu-veliavos-laukite-eilinio-revoliucinio-holokausto

Taigi

gyvenau irgi ( mano amžius panašus į šio profesoriaus ) kūjo ir pjautuvo šešėlyje . Nepamenu , kad būtų tada buvus seksualinė revoliucija .

Elena

Puikus straipsnis!Gerb. Radžvilas yra puikus analitikas ir žmogus, kuris turi akis ir mato, turi ausis ir girdi.

> Nueinančiam

Tai ir eik kur eini, jei skaityti nemoki.

> Taigi

Na ne! Profesorius nėra Lenino bendraamžis. O jei tu esi – tai kada prisikėlei iš numirusių?

>>> Taigi

tas kūjis ir pjautuvas buvo prieš 100 metų vienoks sekso klausimu , o po 50 metų visai kitoks tuo pačiu klausimu . Kas neaišku ?

> Taigi

Tamsta, nesigaudai laikuose apie kuriuos kalba V. Radžvilas. Jis kalba apie komunistinę Rusiją, kai dar buvo gyvas Leninas. Po Lenino mirties, įsigalėjus valdžioje Stalinui, seksualinė revoliucija Sovietų sąjungoje buvo nutraukta.

Nueinantis

Plavinėjimas patamsiais. O tuo metu mums rušiamas konclageris.
https://www.youtube.com/watch?v=25IF6918WGo

Nueinantis

Kodėl šis tinklaraštis nieko nerašo apie artėjančią siaubingą grėsmę?
https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuva-oficialiai-isreiske-nora-gauti-vakcinu-nuo-covid-19-vos-jos-bus-pagamintos-dar-neaisku-ar-gyventojams-jos-bus-nemokamos.d?id=84615319
Pasiskaitykite atydžiai, tarp eilučių. Ir ne kainoje esmė.

ah1

Rusijoje proletariatui vadovavo žydai – 1917m. vyriausybėje buvo apie 85 proc. žydų, NKVD irgi buvo žydų, Karlas Marksas Mardoxajus irgi žydas, rabino sūnus, Rusijoje žydams buvo nemažai suvaržymų, tai žydai ir sukilo Rusijoje dėl valdžios ir laisvės apie tai atvirai jau kalba ir patys žydai, žydų rabinas internete ir pats Putinas. Na o dievas irgi žydas.

>> 11:54

,,Na o dievas irgi žydas” . Tu durnius, ahai, ir nepagydomas. Nebent ir pats esi žydas, tai ir visas Kosmosas tau – vieni žydai.

ah1> 2020-06-27 12:25

Kosmoso nėra, kosmosas projektas – žydės Blavackajos rašliava „Slaptoji doktrina”

> Ahui

Na štai! Nei psichiatro diagnozės nereikia. Taip ahuti, kosmoso nėra, yra tik plokščia žemė su užvožtu ant viršaus bliūdu ir nupaišytomis žvaigždėmis. Beje, o ant ko stovi ta žemė – ant trijų banginių ar ant trijų dramblių? Būtų įdomu sužinoti paskutines lietuviškos psichūškės naujienas.

ah1>2020-06-27 12:25

žydas Gordon apie žydų perversmą 1917, ir NKVD žydų žiurumus:
https://youtu.be/N1uBvbA2laU

>.> 12:47

Ko čia nuolat reklamuoji save ir tuos savo perversmus? Važiuok pas Vovką – gal įvertins ir kokią blėką prisegs.

ah1>12:46

ne stovi o plaukia vandenyje – dievas atskyrė vandenis nuo vandenų skliautu kai išaušo pirma diena, antrą dieną dievas liepė atsirasti sausumai , taip ir įvyko… Bibliją skaityk, skyrius „A.Priešistorė”. Tai va tokios senos žinios pagal Bibliją.

ah1>14:27

1917 m. perversmas Rusijoje nėra mano perversmas – tai žydo Genfoldo Parvuso (tikrasis vardas Izrail Lazarevič Gelfond pagal Vikipediją) ir Vokietijos gen. štabo perversmas – apie tai žydas rab. dk.Finkelis 12:29, 13:22, 14:24
https://youtu.be/8pc2ru2sCYI

Kas nenori demokratų kumščio ir sėkmės rinkimuose?

Nenustebčiau sužinojęs, jei bendro demokratų kumščio rinkimuose oponentas iš NS- V. Budnikas anonimiškai ir nuosekliai,,varo” tiesos portale prieš kuo platesnį Santalkos susivienijimą… Kodėl jis keistai prikišinėjo Juozaičiui už kontaktus su dalimi TT, pats buvęs TT sąraše į Seimą..?.Kodėl keistai, nors ir gavęs Puteikio laišką apie CP žmonių akcijas dėl Luk.aikštės, aiškina laiškuose melagingai,kad CP nieko nedaro…?:(Naglis Puteikis To: V.Budnikas Tue, Jun 23 at 1:23 AM ,,CP ruošia. CP kandidatė Astra Astrauskaitė vienmandatėje apygardoje, kurioje susirungs su Šimašiaus padėjėju, kuris viešumoje prisistato kaip gėjų gėjus, rengia deramą atsakymą-performansą į šitą pliažą ant 19 amžiaus sukilėlių prieš carą korimo vietos.Tikimės sulaukti Nacionalinio susivienijimo paramos. 2020 m. birž. 22 d., pr 18:19 V.Budnikas rašė: Gerbiamas Algirdai,štai, kas dedasi mūsų pašonėje prieš Genocido centrą.… Skaityti daugiau »

Pašaliniam

Dėl ko Radžvilas mini kūjį ir pjautuvą, tikriausiai kaip didžiausio bukumo simbolį, tik pjauti ir kalti, matuoti ir galvoti nereikia, tą simbolį sukūrė matyt ne šeip sau o su potekste.

ah1

trumpai tai straipsnis apie žydo K.Markso Mordoxajaus, žydo Gelfondo Parvuso, žydo Trockio Bronšteino permamentinę/nepertraukiamą revoliuciją.
Na o kūjis ir pjautuvas tai darbininkijos ir valstietijos simboliai, kaip fyglapis, užkuliusis užkuliusiniams pasislėpti, bo nei darbininkija nei valstietija neturi resursų valdžiai paimti o vėlliau valdyti, pas ką resursai tas ir valdo – kieno bankai tas ir valdo.
Naikinant šeimas einama prie vergovinės santvarkos ir prekybos žmonėmis – tik šeima gali priešintis šeimos narių atskyrimui nuo šeimos ir šeimos narių pardavimui.

NS pjautuvas virš Santalkos ir tautos galvų...

Pagal V.R. komplimentus, prolygiškam, antisantalkiškam Rusteikos radikalizmui ir pesimizmui (jo tekste Respublikoje ) : :http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vytautas-radzvilas.-sistemine-opozicija-nomenklaturinio-rezimo-atrama
NS vadovai kol kas kala karstą rinkimams, partijai ir valstybingumui.
Profesorius negudriai, viską kitaip suprantančius Raginimų signatarus -šviesuolius bei plebėjus ir Ko, bando sumanipuliuoti. Bando permesti atsakomybę už protesto balsų nukanalizavimą nuo NS pečių ant taikos ir darnos balandžių Santalkoje..NS aktyvui ,apžavėtam profesoriaus retorikos, atrodo, kad būtent Santalka, gausianti ( be nuolat kviečiamos deryboms NS), 6,5 procento spalį, bus atsakinga už liūdnas pasekmes..Tik šiukštu ne NS,gausianti 2 procentus, ir neįžvalgiai išsisukusi nuo bendro kumščio rinkimuose.
Profesoriau, šviesuolių ir plebėjų raginimų telktis mažiukams signatarai- ne pirštu penimi..Jie ir Ko puikiai supranta, kas dėl radikalių ir šventuoliškų nuostatų, dirbina karstą sau ir valstybingumo likučiams…
A.

30
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top