Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius kelia klausimą: ar Lietuva turi ES viziją? Klausimas retorinis, tai yra – tuščias, nes atsakymas akivaizdus ir jį duoda pats klausėjas. Žinoma, kad neturi. Todėl naudingiau ir prasmingiau būtų klausti: o ar gali turėti? Tokia formuluotė leistų peržengti akivaizdybę ir įžengti į dalykiškų svarstymų lauką. Tokiu atveju klausimą derėtų patikslinti ir sukonkretinti jį keliant šitaip: kokiomis sąlygomis Lietuva galėtų turėti ir ginti savarankišką ES ateities viziją?
Tam būtinos mažiausiai dvi sąlygos. Pirmoji – Lietuva, o tiksliau – jos politinis sluoksnis, turėtų sąmoningai ir aiškiai apsispręsti, kuo nori ir siekia būti. Yra dvi galimybės. Lietuva gali būti „europeizuota“ LSSR – iš stipraus „centro“, tik nebe Maskvos, o Briuselio valdomas, griežtai ribotus įgaliojimus turintis, politiškai beteisis ir bejėgis administracinis vienetas. Arba Lietuva gali būti Vyšegrado šalių ir prie jų prisidėjusios Austrijos sąjungininke ir siekti tikrai laisvos ir lygiateisės suverenių tautų ir politiškai savarankiškų valstybių sąjungos. Antrasis kelias Lietuvai kol kas per sunkus. Norint juo eiti būtina turėti pakankamai brandžią tautinę ir valstybinę sąmonę, o ypač – ypač sugebančią ir įpratusią mąstyti tautos ir valstybės kategorijomis politinę klasę.
Sovietmečiu pradėtas ir toli pažengęs Lietuvos visuomenės ištautinimas ir išvalstybinimas buvo pratęstas ir štai jau trys dešimtmečiai kaip vykdomas su dar didesniu įkarščiu. Lietuvą į Vakarus ir ES integruojančią politinę klasę daugiausia sudaro sovietų okupuotos Lietuvos administratoriai ir jų mokiniai. Maskvoje išmuštruoti aklai paklusti Šeimininkui, jie šio įpročio neatsikratė – šis virto antrąja prigimtimi. Todėl sunku tikėtis, kad jie pajėgtų ir ryžtųsi žvelgti į ES ateitį ne Briuselio elito akimis, bet per principo „Lietuva pirmiausia“ prizmę, kaip kad moka ir žvelgia Vyšegrado šalių politikai.
Antroji sąlyga – sugebėjimas mąstyti apie ES ir jos ateitį fundamentalių integracijos projektą grindžiančių filosofinių ir politinių idėjų lygmeniu. Tam reikia intelektualinio pasirengimo ir akademinės brandos, pirmiausia – aukšto teorinio lygio politikos ir ypač Europos tyrinėjimų ir studijų. Lietuvos politikos mokslas daugiausia rymo ant sovietinių – „mokslinio komunizmo“ ir KPSS istorijos – disciplinų pamatų. Ištisus dešimtmečius šie „mokslai“ ir jų atstovai ideologiškai aptarnavo SSRS vykdytą „integracinį“ komunizmo kūrimo projektą. Mąstyti ir kritiškai vertinti, kiek jis pagrįstas, buvo ne tik neįprasta – tai buvo laikoma erezija ir nusikaltimu. Ir čia nedaug kas pasikeitė: nenoras ir nepasirengimas mąstyti savo galva taip pat neišnyko, tad ES integracijos idėjiniai pagrindai Lietuvoje faktiškai nėra svarstomi – net tarp Europos studijų specialistų.
Tai atsispindi ir šiame straipsnyje: jame net hipotetiškai nesvarstomas ES galimo žlugimo scenarijus. Tai reiškia, kad nesama jokių prielaidų nutolti nuo „vienintelio teisingo“ ES raidos scenarijaus. Tad iš anksto numatoma vienintelė galimybė Lietuvai. Pasyviai rinktis iš p. J.-C. Junckerio pasiūlyto scenarijų „meniu“ – net nemėginant klausti, ar visa tai nėra pavėluotas ir beviltiškas mėginimas išgelbėti tai, ko nebėra. Dar vieną klaidingomis ideologinėmis ir politinėmis prielaidomis pagrįstą, todėl utopinį ir akyse žlungantį – negyvybingą ir neįgyvendinamą – eurokomunistinį integracijos projektą.
Vis dėlto straipsnis (ČIA) vertas dėmesio: jis išduoda bundančią didėjančio pavojaus Lietuvai gilėjančios ES krizės sąlygomis nuojautą ir gyvai primena, kad nepajėgiančios savarankiškai mąstyti ir veikti tautos ir valstybės neturi ateities.