Išlieka tik tos valstybės, kurios sugeba apsiginti. Tik medžiaginių ginklų nepakanka. Reikalingi ir intelektualiniai ginklai, kuriuos pasitelkus saugoma ir prireikus apginama valstybė. Aštriausieji ir todėl svarbiausieji iš jų paprastai būna politikos mokslai. Visur, tik – ir deja – ne Lietuvoje.
Čia šiuos mokslus kamuoja ne tik didėjančios intelektualinės ir akademinės negalios. Dar blogiau, kad jie paversti tokiais pat lietuvių tautos ir valstybės griovimo įrankiais, kokiais buvo ir sovietmečiu. Jau pradedama viešai kalbėti ir rašyti apie tai, kad Lietuvos politikos mokslo įstaigose tvyro nostalgijos „didžiojo Spalio“ idealams ir neslepiamos neapykantos atkurtajai tautinei valstybei dvasia, kokia vyravo sovietmečio TSKP istorijos ir mokslinio komunizmo katedrose.
Vyrauja ir toną užduoda atvirai nelojalumą Lietuvai demonstruojantys ir atsainiai žvelgiantys į jos saugumą bei išlikimą asmenys, kurie savo pažiūromis puikiai pritaptų A. Sniečkaus ar M. Burokevičiaus draugijoje:
Vytautas Sinica. Kaip integruoti lenkus į atvirą Lietuvą? (atsakymas Dementavičiui)
Šarūnas Legatas. Ideologizuotas politikos mokslas – aklas saugumo iššūkiams
L. Šopausko straipsnyje į šią problemą pažvelgiama dar vienu ir iki šiol nutylimu aspektu. Jame pirmą kartą viešai atkreipiamas dėmesys, kad „politologiniai tyrimai“, kurie kiekvienoje savo nacionaliniu saugumu besirūpinančioje šalyje būtų vienareikšmiškai vertinami kaip anivalstybinės ardomosios veiklos apraiškos, Lietuvoje yra remiami pačios valstybės lėšomis. Dosniai finansuojami jos duobkasių vykdomi tariamai „moksliniai projektai“ ir konferencijos, kurių metu skleidžiama kuo spartesnį lietuvių nutautėjimą ir pačios valstybės likvidavimą teisinanti ir skatinanti „proeuropietiška“ ideologinė propaganda.
Pirmoje straipsnio dalyje parodoma, kaip uoliai šito siekia pirmose valstybės likvidatorių gretose atsidūręs Sąjūdžio prisiplakėlis A. Kubilius, savo beatodairišku ir neslepiamu cinizmu jau tvirtai užsitikrinęs Lietuvos istorijoje vieną iš pirmųjų vietų tarp visų laikų aršiausių tautos ir valstybės ideologinių ir praktinių (dėl jo vyriausybės vykdytos kaip reta nuožmios ir negailestingos tautai neoliberalios ekonominės ir socialinės politikos) griovėjų ir naikintojų.