Vytautas Radžvilas. Lietuvos valstybė – tuščias kiautas (plyno kirtimo pamokos)

Nustebę žvilgsniai ir pašaipios šypsenos reaguojant Į Nacionalinio Susivienijimo kvietimą susigrąžinti valstybę turėtų vis greičiau nykti kasdien išgirstant dar vieną žinią apie veiksmingiausią Lietuvos valstybės naikinimo būdą. Tai joks ginkluotas užpuolimas, jokia teritorijos okupacija ir aneksija. Valstybe atkakliai vadinamo administracinio darinio įstaigos dirba kaip dirbę. Kariai žygiuoja paraduose. Aukščiausi valdžios pareigūnai sėdi savo kabinetuose ir net neketina trauktis į užsienį ir sudarinėti teisėtos pavergto krašto vyriausybės tremtyje.

Tas nuostabiai veiksmingas, nes praktiškai nematomas ir nejuntamas valstybės naikinimo būdas – totalinė ir metodiška valstybės – ne tik jos turto, o būtent pačios valstybės — privatizacija. Šis naikinimo metodas baigia išsunkti paskutinius Lietuvos valstybės gyvasties –  ne gyvybės ir juo labiau ne stiprybės – likučius. Lietuvos valstybė šiandien — tuščias kiautas. Išorinis fasadas be tikro valstybinio turinio. Kodėl?

Lietuva yra baigiama suišteklinti. Tai gerokai blogiau, negu būti suprekintai. Suprekinimas irgi nieko gero. Bet pats žodis „prekė“ dar yra nuoroda ar bent priminimas apie kažkokius daugiau ar mažiau lygiaverčius mainus. Prekiauja suverenios ir savarankiškos šalys. Prekiaujantys privatūs asmenys bent iš principo laikomi lygiateisiais laisvai sudaromų sandorių partneriais. 

Tuo tarpu kolonijos yra suišteklinamos pačia griežčiausia prasme ir nuožmiausiu būdu. Jų šeimininkams suišteklinamoje teritorijoje niekas nekelia pagarbos ir neturi jokios vertės, išskyrus galimą išspausti naudą. Jiems neegzistuoja Lietuvos žmonės, jų kalba ir kultūra, nes į juos žvelgdami mato tik darbo jėgą. Nedomina ir nežavi šalies žemė ir jos gamta, o rūpi tik joje glūdintys turtai ir galima iš jų išspausti nauda. 

Šio nežmoniško ir tiesiog beprotiško suišteklinimo pavyzdžiu ir Lietuvos kolonijinio statuso simboliu tapo šalies miškai. Nors ne – klaidintume patys save priskirdami grobuonims jiems visiškai svetimus vaizdinius apie Lietuvą ir tokių poetų kaip A. Baranauskas apdainuotus mūsų Tėvynės miškus. Daugiau negu savo krašte miškų superkantys švediškojo koncerno IKEA šeimininkai čia nemato jokios Lietuvos ir jokių miškų. Jie žino tik tai, kad yra tuo keistu pavadinimu pažymėtoje vietovėje, kur laukia vertas įsisavinti išteklius – tūkstančius hektarų užimantis žemės plotas su tūkstančiais kubinių metrų medienos, vertos daug milijonų eurų. Vienintelis tikslas – kuo pigiau ir greičiau tą medieną pasiimti. Vietiniai paslaugiai tuo pasirūpina.

Po to likusi dykynė su tarp kur ne kur tarp po plynų kirtimų užsilikusių krūmokšnių slampinėjančiais čiabuviais tegul bus jų pačių džiaugsmas ir rūpestis. Gali gėrėtis didingais tų krūmokšnių ir usnių stotais ir sliūkindami tarp jų visa krūtine kvėpuoti tyru ir gaiviu gimtinės karklų ir žilvičių apvalytu ir dosniai prisodrintu deguonimi Tėvynės oru. Maža? Nepatenkinti? Jeigu taip – tegul atsodinėja medienos išteklius. Ir patiems sveika paplušėti, ir bus dovana anūkams, kurie galės džiaugtis jau suaugusia mediena. Žinoma, jeigu ta mediena spės suaugti. Jos poreikis nepasotinamas ir kas žino, ar neprireiks tą medieną vėl suišteklinti, jai dar net nespėjus subręsti. Biokurui iš bėdos vis vien tiks. O eurų banknotai atrodys taip pat.

Tokia yra suišteklinimo prasmė ir suišteklintojų pasaulėjauta. Ji transformuoja patį pasaulio regėjimą ir daiktų matymą. Žvelgiantis į medį suišteklintojas visada stebuklingai išvysta eurą. Niekada nieko daugiau ir ką nors kitą. Visada tik jį.

Štai šitaip Lietuva yra suišteklinama. Ir štai kodėl Lietuvos valstybė yra tuščias kiautas. Ji seniai yra virtusi suišteklinimo agentūra, o jos valdžios pareigūnai veikia kaip užsienio ir vidaus suišteklintojų aptarnautojai ir klapčiukai. Jų etalonu ir tiesiog akis badančiu pavyzdžiu laikytina Gentvilų šeima, pradėjusi tarnystės stambiajam ir anaiptol ne visada skaidriam verslui šeimyninę tradiciją jau nuo glaudaus kadaise signataro bendradarbiavimo su liūdnai pagarsėjusiu EBSW koncernu laikų. Dabar ruošiamasi padaryti naują ir tiesiog milžinišką paslaugą kolonijiniams Lietuvos suišteklintojams – privatizuoti valstybinę miškų urėdiją. Tai būtų vienas iš baigiamųjų Lietuvos valstybės vertimo absoliučiai tuščiu kiautu akordų.

Tokiame kontekste verta ir prasminga pasirašyti peticiją prieš šiuo metu Lietuvoje masiškai vykdomus plynus kirtimus. Priminti, kad nei Lietuvos gamta, nei jos gyventojai nėra ištekliai.