Sovietmečio disidentai daugybę metų buvo vadinami ekstremistais ir radikalais, nes kalbėjo apie Molotovo-Ribentropo paktą ir juodino šviesią tarybinio gyvenimo tikrovę. Kol pakilus Sąjūdžio bangai nuščiuvusi tauta sužinojo, suprato ir patikėjo, kad jie buvo teisūs.
Ši melo ir tiesos grumtynių istorija kartojasi. Beveik prieš dvejus metus Tautos Forumas su kitomis visuomeninėmis organizacijomis atvirai ir aiškiai prabilo apie tai, kad vadinamasis Nacionalinis transliuotojas tapo viena iš didžiausių grėsmių valstybei (ČIA). D. Grybauskaitės statytinės M. Garbačiauskaitės surinkta komanda pavertė LRT žalingesne ir pavojingesne Lietuvai įstaiga, negu ji buvo liūdnos atminties sovietmečiu jai vadovavusio J. Kuolelio laikais. Bet kurioje savisaugos instinkto galutinai nepraradusioje šalyje toks radijas ir televizija dėl jų programų turinio ir pobūdžio nedvejojant būtų paskelbti už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomais antivalstybinės ardomosios propagandos sklaidos centrais. Tokio masto šalies piliečių tautinės ir valstybinės sąmonės griovimo nebuvo net anos okupacijos laikais.
Būtų komiška, jei nebūtų tragiška, kad ši įstaiga, verčianti visuomenę jokių moralinių, politinių, kultūrinių vertybių ir idealų neturinčia beveidės darbo jėgos mase, dar mėgina „dekonstruoti“ ir „demaskuoti“ putininės Rusijos propagandą. O iš tikrųjų stebint „demaskuotojų“ veiklą savaime kyla klausimas, kiek Rusijai apskritai prasminga skirti pastangų ir lėšų tokiai propagandai, jeigu LRT ir taip nemokamai pluša kaip Kremliaus Ostankino televizijos padalinys.
Valstybiškai mąstančios ir susirūpinusios tokia padėtimi visuomenės balsas (ČIA) ilgai buvo šauksmas tyruose. Tačiau V. Laučiaus straipsnis (ČIA) tarsi liudija, kad Nacionalinio transliuotojo vadovybės išauginti ideologinio propagandinio melo pelėsiai ir puvėsiai prasiskverbė taip giliai, o jo keliamas moralinis ir politinis tvaikas pasklido taip plačiai, kad jau netyli ne tik seniai reikalaujantys esminės LRT pertvarkos „marginalai“ ir „radikalai“, bet ir nebegali sau leisti toliau tylėti ir sąžinės bei atsakomybės už Lietuvos valstybės likimą nepraradę „mainstreaminės“ žiniasklaidos atstovai.
Panašiai kaip Sąjūdžio laikais, turi būti griežtai pasakyta, kad LRT-Ostankino epocha privalo baigtis. Jeigu nenorime prarasti valstybės.