Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus atlikta kruopšti žiniasklaidos publikacijų analizė ir ją papildančios Almanto Stankūno įžvalgos nepalieka nei menkiausių abejonių. Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje vyksta neregėto masto ,,opozicinio” politiko ir jo vedamos į Seimą partijos reklaminė kampanija. Absoliučiai nemokama. Dar niekada lietuviai šitaip atvirai nebuvo viliojami ir genami į meistriškai įtaisytus rinkiminius pelėkautus. Šie neveiktų be nemokamo sūrio. Tas sūris – R. Žemaitaitis ir jo „Nemuno aušra“.
Pelėkautai sukonstruoti labai primityviai, bet todėl ypač pavojingai patrauklūs. Iš musės lipdomas dramblys. Sąmoningai paleistos kelios nepraustaburniškos ir provokuojančios frazės dirbtinai pučiamos iki kosminio dydžio ir verčiamos tarptautine valstybės įvaizdžio ir reputacijos problema. Viskas daroma tik tam, kad rinkiminiai pelėkautai užsitrenktų – Lietuva būtų įstumta į padėtį, kai po Seimo rinkimų vienintele išeitimi taptų „vaivorykštinė“ TS-LKD ir LSDP koalicija.
R. Žemaitaitis turi tapti G. Landsbergio trokštamo „sanitarinio kordono“ atraminiu stulpu. Jeigu tas stulpas dar klebėtų, jį sustiprintų užsienio partnerių primygtiniai raginimai ar net kategoriški reikalavimai neprileisti „radikalų” prie valdžios. Jiems būtų paklusta ir pasakyta, kad vaivorykštinė koalicija – vienintelė priimtina galimybė it absoliučiai neišvengiamas pasirinkimas, su kuriuo būtina susitaikyti vardan Lietuvos gero įvaizdžio ir vidaus politinio stabilumo.
Suprantama, šios populistinės antivalstybinės provokacijos politinė kaina Lietuvai jos vykdytojui nerūpi, o užsakovai džiaugsmingai trina rankas ir skaičiuoja rinkiminius dividendus. Būtent tai tiksliai numato ir teigia bendražygiai: kiekvienas atiduotas balsas už „Nemuno aušrą“ yra balsas už TS-LKD ir LSDP vaivorykštę po Seimo rinkimų. Tokia būtų žiniasklaidos peršamo nemokamo sūrio kaina, jeigu šis masalas suviliotų daug patiklių rinkėjų.