Vytautas Radžvilas. Netikros tikrovės ištakos. Pertvarka ir nomenklatūrinio valdymo restauracija (iii)

Kiekviena visuomenė ir valstybė, kiekvienas žmogus, siekiantis reformų ir permainų, turi apmąstyti ir suvokti nueitą istorinį kelią ir problemų priežastis. Be to neįmanomas joks atsinaujinimas. Mėgstantiems teorinę politinę mintį apie šalies aktualijas siūlome tęstinį Vytauto Radžvilo įžvalgų ciklą. Tekstas publikuotas 2013 m. „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ Nr.2 (4).

Tęsinys. Pradžią žr. ČIA ir ČIA.

Kol kas ši išvada tegul bus laikoma darbine hipoteze, kurią tikrinti įmanoma vieninteliu būdu – parodant, kad krentantys į akis Lietuvos ir Rusijos gyvenimo ir vidaus tvarkos po pertvarkos panašumai yra ne atsitiktinės ir paviršutiniškos, bet pradinio pertvarkos impulso ir jo vėlesnės sklaidos nulemtos dėsningos ir gelminės analogijos. Kalbant moksliškiau, šie panašumai turėtų būti struktūriniai.

Panašumų paieškas galima pradėti nuo to, kad Lietuvos „dainuojanti revoliucija“ nė iš tolo neprimena tokių istorijos įvykių kaip didieji XIX a. sukilimai, Birželio sukilimas, pokario rezistencinė kova ar disidentinis judėjimas. Pastaruosius sieja vienas bendras bruožas – nors iš anksto rengti ir planuoti, visi jie buvo spontaniški ir iš viršaus nekontroliuojami tautos, arba tiesiog apačių, laisvės ilgesio ir ryžto ją susigrąžinti proveržiai. Prieš tris dešimtmečius ne tik kad nebūta jokio panašaus sukilimo prieš okupacinį režimą, bet net Maskvoje papūtus permainų vėjams Lietuvos visuomenėje vyravusių nuotaikų vaizdas labiau priminė sustingusią pelkę, kuriai išjudinti prireikė net kaimynų iš Estijos apsilankymo ir padrąsinimo. Pabrėžtina, kad šitokia baimė ir jos sukeltas visuomenės sąstingis tvyrojo ne žiaurių represijų, bet „atšilimo“ ir iš „centro“ sklindančių raginimų „persitvarkyti“ sąlygomis.

Sausi statistikos skaičiai taip pat liudija, kad didžiausio „dainuojančios revoliucijos“ pakilimo laikotarpiu Lietuvoje buvo užregistruota maždaug 1000 Sąjūdžio grupių, kurioms formaliai priklausė apie 180 tūkst. žmonių. Pabrėžtina – formaliai, nes didelė ar net didžioji jų dalis buvo tik popieriniai sąjūdininkai. Vien šiu faktų pakanka, kad, žvelgiant iš padedančio blaiviau vertinti įvykius laiko nuotolio, pasakojimai apie laisvės troškusią pilietinę visuomenę arba visuotinį tautos prabudimą, juo labiau atgimimą, pradėtų atrodyti kaip dirbtinai pučiamas ir itin pavojingas mitas. Jis žalingas tuo, kad slepia kur kas nemalonesnę tiesą: Lietuvos valstybingumas formaliai buvo atkurtas laimingai susiklosčiusius kaip reta palankioms vidaus bei išorės sąlygoms ir ją atkūrė anaiptol ne visa jos troškusi tauta. Tai padarė sovietmečiu sugebėjusios išlikti tautiškai ir valstybiškai sąmoninga ir tik todėl politiškai aktyvi šalies visuomenės dalis, sudariusi akivaizdžią tos visuomenės mažumą.

Vis dėlto dar patikimesnis požymis, padedantis atpažinti, ar „persitvarkiusios“ Lietuva ir Rusija iš tiesų šiandien priklauso skirtingiems pasauliams, turėtų būti šiose šalyse susiklosčiusi santykio tarp pilietinės ir politinės visuomenių konfigūracija. Ją palyginus nesunku įsitikinti, ar pertvarka Lietuvoje atnešė tai, kas neįvyko Rusijoje, kurioje amorfiškai kvazipilietinei visuomenei taip ir nepavyko diferencijuotis į visavertes pilietinę ir politinę visuomenes. Šios nesėkmės kaina – šalyje įsitvirtinęs savitas neototalitarinis „suverenios demokratijos“ režimas. Tad belieka aiškintis, ar Lietuva išvengė panašaus likimo.

Atsiradęs Sąjūdis buvo vadinamas visuomeniniu politiniu judėjimu. Toks dvigubas jo apibūdinimas yra didžiai prasmingas, kadangi tiksliai nusako Sąjūdžio laukusio uždavinio tikrąjį pobūdį ir mastą. Viena vertus, šis pavadinimas atspindi judėjimo ištakas ir kilmę nurodydamas, kad tai iš esmės buvo tos pačios totalitarizmo suluošintos kvazipilietinės visuomenės gelmėse brendęs ir galiausiai išėjęs į viešumą sambūris. Antra vertus, šis apibūdinimas reiškia, kad toks sambūris turėjo spręsti tą patį dvilypį uždavinį kaip ir Rusijoje – išsiskleisti pilietinės ir politinės visuomenės formomis, kurių sąveika ir konstruktyvi įtampa privalėjo tapti sąlyga rastis ne apgailėtinam išorinius valstybingumo atributus turinčiam kvazipolitiniam dariniui, o visavertei nepriklausomai valstybei. Nuo to, kaip bus išspręstas šis uždavinys, priklausė ne tik pertvarkos Lietuvoje baigtis, bet ir būsimosios atkurtos valstybės likimas – jos pobūdis ir tolesnė raida.

Šiuo atžvilgiu lemtingi buvo sprendimai, priimti 1990 m. rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą išvakarėse. Svarstant jų strategiją ir taktiką vis dėlto būta siūlymų apdairiau paskirstyti Sąjūdžio jėgas. Dalis jo branduolio turėjo dalyvauti rinkimuose, o dalis ir toliau likti judėjimo Tarybos nariais. Tai buvo vienintelis būdas ir galimybė išsaugoti Sąjūdį kaip masinį ir įtakingą sambūrį, realiai pajėgiantį toliau vykdyti iki tol sėkmingai atliktas valdžios pilietinės kontrolės funkcijas. Maža pasakyti, kad šis pasiūlymas liko nesuprastas ir buvo atmestas jo rimtai net neapsvarsčius. Jis veikiau buvo įvertintas kaip piktavališka intencija iš anksto kurti opoziciją būsimajai „savųjų“ valdžiai ir kaip kenkėjiškas kasimasis po atkuriamos valstybės pamatais. Mintis, kad pilietinė valdžios kontrolė yra pamatinis modernios demokratinės valstybės egzistavimo principas, o šiuo atveju – ir būtina jos sukūrimo sąlyga, pasirodė esanti per ankstyva ir nepriimtina net sąjūdinei Lietuvos visuomenės daliai.

Atmetus valdžios pilietinės kontrolės idėją, buvo užbrėžtos paties Sąjūdžio kaip nacionalinio išsivadavimo judėjimo galimybių ribos. Paaiškėjo, kad jis nepajėgus tapti naujos politinės visuomenės formavimosi branduoliu ir jos įsitvirtinimo viešojoje erdvėje garantu. Kartu buvo nulemta ir Lietuvos kaip atgimstančios valstybės ateitis: ji buvo pasmerkta tapti neįvykusia valstybe. Posakis „neįvykusi valstybė“ iš tikrųjų neturi jokios menkinamosios potekstės. Jis yra vaizdingas, bet dalykiškas bei tikslus politologiniu požiūriu ir reiškia tik tai, kad Sąjūdis pajėgė išspręsti tik pusę išsikelto uždavinio. Jo pastangomis Lietuva tapo „savųjų“ administruojama teritorija, įgijusia visus išorinius valstybingumo atributus. Tačiau šioje teritorijoje taip ir nesusiformavo politinė ir pilietinė visuomenės, todėl ji netapo tikra valstybe. Būtent šia prasme Lietuvos valstybė neįvyko. Po valstybės iškaba slepiasi tik administraciškai nuo milžiniškos imperijos atsiskyręs kvazipolitinis darinys, arba tiesiog „mažoji zona“ – atskilęs „didžiosios zonos“ fragmentas.

Entuziastingas ir urminis Sąjūdžio veržimasis į valdžią ir toks pat nenoras likti vienintele tą valdžią kontroliuoti gebančia jėga reiškė tai, kad buvo išsižadėta svarbiausio judėjimo tikslo – sukurti demokratišką ir modernią Lietuvos valstybę. Šio tikslo įgyvendinimas buvo atidėtas neapibrėžtam laikui, o iš tikrųjų buvo tyliai numarinta pati tokios valstybės vizija. Šis apsisprendimas buvo lemtingas ne tik būsimajai valstybei, kuriai taip ir nebuvo lemta gimti, bet ir pačiam Sąjūdžiui. Absoliučiai daugumai jo dalyvių net nesusivokus, kas vyksta, Sąjūdis faktiškai dar iki Nepriklausomybės paskelbimo liovėsi egzistavęs kaip būsimosios valstybės karkasą turėjusios sudaryti politinės visuomenės branduolys. Jis savaime ir nejučia virto tokiu pačiu dėl savosios valdžios dalies kovojančiu kvazipilietiniu dariniu, kokia Rusijoje buvo vadinamųjų demokratų stovykla.

Tiesa, tuoj po 1990 m. kovo 11 d. įsižiebusio karo dėl valdžios resurso įkarštį šiek tiek slopino virš paskelbtos valstybės kybojęs Damoklo kardas – nuolatinė tiesioginio karinio užpuolimo grėsmė. O daugeliu atžvilgių Lietuvai lemtingus 1992 m. Seimo rinkimus jau iki tol per visas frakcijines siūles eižėjęs Sąjūdis pasitiko būdamas beviltiškai suskilęs į vienkartinius rinkiminius sambūrius, pasivadinusius politiškai beprasmiškais Centro, Tautos pažangos ar Nuosaikiųjų vardais. Į juos susispietusių atsitiktinių žmonių nesiejo jokie valstybiški tikslai ir programos. Vienintelis juos saistantis ryšys buvo tos pačios valdžios alkis, pridengtas iš inercijos išlaikytos sąjūdinės retorikos ir populistinių lozungų skraiste. Šie kvazipolitiniai darinėliai buvo ne kas kita, o vėliau nuolatos iškilsiančių ir per kiekvienus rinkimus besikeisiančių vis naujų „gelbėtojų“ grupuočių pirmoji laida. Tačiau jau vien tokio susiskaldymo iš anksto nulemtas subyrėjusio Sąjūdžio šūkiu triuškinantis pralaimėjimas Seimo rinkimuose iš tikrųjų buvo tik baigiamasis „dainuojančios revoliucijos“ agonijos ir laiminčios antisąjūdinės kontrrevoliucijos aktas.

Kaip minėta, šia kontrrevoliuciją kiek pristabdė ir suvėlino tik iki 1991 m. rugpjūčio pučo išlikusi galimų represijų baimė. Jai išnykus, antisąjūdinė kontrrevoliucija netruko įsibėgėti su vis didėjančiu pagreičiu. Ji vyko abiejuose kovos už Nepriklausomybę fronto flanguose ir buvo įgyvendinta ne senovišku „moderniu“, bet nepalyginti švelnesniu „postmoderniu“ stiliumi – tyliai, be ekscesų, smurto ar juo labiau kraujo praliejimo. Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo įvykusiame Sąjūdžio III suvažiavime buvo pradėta atvirai valyti judėjimą nuo žmonių, kuriems tokios sąvokos kaip tauta ir moderni demokratinė valstybė nebuvo tušti žodžiai. Šitokio valymo taikiniais pirmiausia tapo Sąjūdžio pirmeiviai, kurie, būdami iš tiesų neabejingi tautos ir atkuriamos valstybės ateičiai, gana anksti pajuto, kad daugeliui patekusių į valdžią sąjūdininkų toji ateitis visai nerūpi, o pats valstybės atkūrinėjimas įgyja vis daugiau pigaus farso požymių. Kadangi šiuolaikines demokratijos taisyklės draudžia nepatogiais bendražygiais atsikratyti praėjusių šimtmeciu metodais – juos sunaikinant fiziškai, buvo rastas subtilesnis Sąjūdžio apvalymo nuo principingesnių ir kritiškesnių, todėl nepatikimų elementų būdas. Ne(be)pageidaujamų jo dalyvių atsikratyta pasitelkus vadinamųjų „megztųjų berečių“ sambūrį.

Būtų naivu manyti, kad jo veikla buvo spontaniškas ir stichiškas į tikrųjų patriotų ir revoliucijos sargybinių vaidmenį pernelyg įsijautusio ir nežinia iš kur ir kaip išdygusio būrelio radikalų siautėjimas. Iš tikrųjų ne tik elementarios politinės kultūros, bet neretai ir dvasinės pusiausvyros iš pažiūros stokojusių šiam būreliui priklausiusių žmonių akcijos viešojoje erdvėje turėjo labai konkretų politinį tikslą. Gerai suplanuoti ir meistriškai nukreipiami į pasirinktus puolimo taikinius jų veiksmai buvo ilgalaikė moralinio ir psichologinio spaudimo ir net teroro kampanija. Ja buvo siekiama moraliai ir psichologiškai gniuždyti ir šitaip išstumti iš Sąjūdžio žmones, kuriems buvo svetimi ir nepriimtini nomenklatūriniai mąstymo ir veikimo įpročiai. Tokie žmonės pagrįstai buvo laikomi pavojingais, nes jie iš principo netiko nomenklatūrinei imitacinės-fasadinės neosovietinės pseudovalstybės statybai.Atsijojus nepatikimuosius, iš pasimetusio, krinkančio ir akyse tirpstančio Sąjūdžio likučių natūraliai išsikristalizavo judėjimo nomenklatūrinis branduolys. Jį reikėjo sustiprinti. Todėl valymo praretintas Sąjūdžio gretas sparčiai užpildė nepraktiškus pirmeivius pakeitę staiga praregėję „patriotai“, kurių biografijos ir sovietmečiu nuveikti darbai neginčijamai bylojo, kad dar vakar jie buvo idėjiškai tvirti komunizmo statytojai ir visais atžvilgiais pavyzdingi tarybų šalies piliečiai.

Panašus apsivalymas nuo visų „dainuojančios revoliucijos“ dvasios apraiškų lygiagrečiai vyko ir nuo TSKP formaliai atsiskyrusios, tačiau kitais atžvilgiais niekuo nepasikeitusios, tad atskilusia tos partijos nuolauža likusios LKP stovykloje. Kad ši grupuotė atsiskyrė nuo TSKP ne iš tautinių ir valstybinių paskatų, ir kad ji nesutraukomu idėjiniu ir politiniu ryšiu liko susaistyta su vadinamaisiais platformininkais atskleidžia jos atstovų LTSR Aukščiausioje Taryboje požiūris į balsavimą dėl Nepriklausomybės atkūrimo. Kaip žinoma, balsavimo išvakarėse išsakyta jų santykio su juridiškai atkuriama Lietuvos valstybe formulė buvo tokia: „Mes balsuosime už nepriklausomybę, tačiau atsakysite jūs“. Atviriau ir aiškiau išsiduoti, kad nuo Maskvos tariamai atsiskyrusios LKP pritarimas Nepriklausomybei buvo grynai konjunktūrinis ir prievartinis žingsnis, ir kad pati valstybingumo idėja bei jo siekis šiai grupuotei buvo ir tebėra svetimi ir nesuprantami, turbūt neįmanoma. Kadangi konformistai LKP visada buvo absoliuti dauguma, apsivalymas nuo Sąjūdžio idėjinio užkrato šioje organizacijoje vyko kur kas sklandžiau ir nepastebimiau. Nepriklausomos valstybės idėja iš tiesų tikėję ir už ją kovoję sąjūdinės dvasios bei įsitikinimų žmonės, kurių atkaklumu ir pastangomis LKP vargais negalais bent jau formaliai atsiskyrė nuo TSKP, buvo neutralizuoti ir išstumti prisidengus kilniai skambėjusiu partijos demokratizavimo šūkiu. Kad sąjūdininkai taptų nereikšminga ir bejėge mažuma, tereikėjo padidinti LKP Tarybos narių skaičių ir pasirūpinti, kad į ją urmu sugužetų ne tik tuntas visų kovų nuošalyje tūnojusių veikėjų, bet ir sušmėžuotų tariamų politinių priešininkų iš tik ką išsilaksčiusios platformininkų grupuotės veidai.

Lygiagrečiai vykęs Sąjūdžio ir LKP gretų valymas neabejotinai yra vienas dramatiškiausių ir kartu lemtingiausių Lietuvos „dainuojančios revoliucijos“ epizodų. Todėl juo labiau stebėtina, kad revoliucijai skirtoje palyginti gausioje literatūroje šis epizodas tebėra keistai nepastebimas ir nutylimas. Antra vertus, toks nepastabumas yra ir savaip suprantamas. Juk prikėlus ši epizodą iš užmaršties turbūt tektų negrįžtamai atsisveikinti su iki šiol viešajame diskurse vyraujančiu ideologiniu pasakojimu apie Lietuvos išsilaisvinimą, arba ši pasakojimą reikėtų iš esmės tikslinti. Jeigu šis valymas taptų rimtai analizuojamu ir plačiau svarstomu klausimu, neišvengiamai tektų įsisąmoninti ir pripažinti pamatinį naujausios Lietuvos istorijos faktą: laikotarpiu nuo 1991 m. rugpjūčio pučo iki 1992 m. Seimo rinkimų šalyje vyko šliaužiantis antisąjūdinis perversmas, pasibaigęs neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracija. Jos sąlygomis Lietuva gyvena iki šiol ir moka už tai milžinišką kainą.

Restauracijos pobūdis ir mastas ne tik kad nėra tyrinėti ir įvertinti – ši tema faktiškai yra marginalizuota ir į akademinį diskursą net neįleidžiama. Tiesa, ji aptarinėjama buitiniu lygmeniu arba, kaip buvo įprasta sakyti sovietmečiu, virtuviniuose pašnekesiuose. Tokie pasvarstymai dažniausiai baigiasi išvada, kad „komunistai sugrįžo“. Ją darant turima omenyje, kad tarybinė nomenklatūra per vadinamąjį privatizavimą pasiglemže liūto dalį visuomeninio ir valstybinio turto, o socialdemokratais persivadinusi LKP visu atkurtos Nepriklausomybė tarpsniu išliko stipriausia ir įtakingiausia kvazipolitinė jėga.

Vis dėlto, nors toks pertvarkos Lietuvoje baigties ir padarinių vaizdinys iš pirmo žvilgsnio atrodo tikroviškas ir įtikinantis, jis yra gerokai paviršutiniškas ir klaidinantis. Mat jis paslepia du svarbiausius dalykus – įvykusios restauracijos esmę ir tikruosius pertvarkos laimėtojus. Pagrindiniais laimėtojais vadinamos ilgiausiai per du dešimtmečius šalį valdžiusi LKP ir jai valdant suklestėjusios su ja susijusios ir jos atstovaujamos nomenklatūrinės kilmės biurokratijos ir verslo grupės. Tačiau tokia nuomonė teisinga tik iš dalies, nes grindžiama tik gana lėkšta – empirine ir net buitiška – politikos prigimties ir tikslo samprata. Pasak šios sampratos, politikos sėkmės matas yra ją vykdant įgyjama valdžia ir medžiaginė gerovė. Tačiau atsisakius tokių primityvių vaizdinių apie politikos esmę ir paskirtį galima rasti kur kas fundamentalesnį politinės pergalės arba pralaimėjimo kriterijų.

Tokiu kriterijumi reikėtų laikyti gebėjimą įtvirtinti savo atstovaujamą ir ginamą visuomenės ir valstybės organizavimo bei jų valdymo principą. TSKP valdomoje Tarybų Sąjungoje šis principas buvo totalitarinis. Jį išsaugoti pritaikant prie pasikeitusių XX a. realijų ir buvo pagrindinis pertvarką pradėjusios partijos vadovybės tikslas. Lietuvoje šis tikslas buvo įgyvendintas kone tobulai: prireikė vos poros metų, kad taip viltingai prasidėjusi „dainuojanti revoliucija“ baigtųsi neosovietinės nomenklatūrinės santvarkos restauracija. Būtent todėl esama tvirto pagrindo teigti, kad pertvarka baigėsi anaiptol ne daug politinių ir ekonominių dividendų iš jos gavusios LKP pergale. Tikroji politinė jos laimėtoja galiausiai pasirodė esanti nuo LKP atskilusi LKP/TSKP platformininkų grupuotė, nuosekliai ir iki galo gynusi totalitarinį tarybinės kvaziimperijos organizacijos principą. TSKP ir pertvarkos pergalė Lietuvai reiškė tai, kad šis principas tapo formaliai atkuriamos valstybės „demokratinę“ santvarką struktūrinančiu principu ir iki šiol tebėra svarbiausias šalies raidą lemiantis veiksnys.

Tad lyginant pertvarkos baigtį ir rezultatus autokratinėje Rusijoje ir demokratinėje Lietuvoje galima nurodyti tik vieną esminį skirtumą tarp abiejų šalių. Rusijai prireikė dešimties metų aršių kovų tarp „demokratų“ ir „totalitaristų“, kad atviras ir šiurkštus tarybinio tipo totalitarinis valdymas būtų pakeistas neototalitariniu „suverenios de- mokratijos“ režimu. Švelnesne ir labiau paslėpta lietuviškoji tokio valdymo atmaina įsitvirtino kur kas lengviau ir greičiau.

Politiką suvokiant tik empiriškai ar juo labiau buitiškai teiginys, kad išsilaisvinusi Lietuva žaibiškai nuslydo į atnaujintą ir sumodernintą neototalitarinį nomenklatū- rinį režimą iš tiesų gali skambėti neįtikimai. O įžvalga, jog čia pertvarka pavyko net geriau negu Rytuose, maža to, kad jos baigtis faktiškai prilygsta TSKP triumfui, iš pirmo žvilgsnio taip prieštarauja akivaizdiems faktams ir vadinamajam sveikam protui kad atrodo paprasčiausiai absurdiška. Juk siekta išsaugoti tarybinė imperija tarsi negrįžtamai sugriuvo, o TSKP net tose buvusiose „broliškose respublikose“, kuriose ji nebuvo uždrausta ir nedingo iš viešojo gyvenimo, vis vien neatgavo turėtos valdžios. Net ten, kur ji išliko senuoju kompartijų pavadinimu, jos padaliniai visur egzistuoja tik kaip šalutiniai ir antrarūšiai viešosios erdvės veikėjai. Tačiau jeigu politinės galios ir sėkmės kriterijus vis dėlto yra gebėjimas įtvirtinti toje erdvėje savuosius sociopolitinės tikrovės organizavimo ir valdymo principus, visuminis pertvarkos ir ypač jos rezultatų vaizdas smarkiai keičiasi.

Aiškėja, kad norint išsaugoti tam tikrą valdymo režimą arba, paprasčiau kalbant, santvarką, pakanka apginti ir išgelbėti to režimo esmę, tapatumą ir gyvybingumą laiduojantį pamatinį jo principą. Tokiu atveju pats principas išlieka, o pasikeičia tik jo įgyvendinimą ir sutikrovinimą laiduojantys ekonominio, socialinio ir politinio valdymo mechanizmai ir atnaujinto režimo prigimtį slepiančios viešųjų institucijų iškabos. Partija – šiuo atveju TSKP – taip pat įsiamžina ir užsitikrina savo tęstinumą pirmiausia išsaugodama jos organizacinį principą ir tikslą. Kad išliktų, jai tereikia išsaugoti savo esmę, o išorinis jos kūnas gali ne tik protėjiškai kaitaliotis, bet apskritai tapti nebūtinas ir išnykti. Tapusi bekūniu dariniu, ji dingsta iš viešojo gyvenimo sukurdama regimybę, kad jos nebėra, nes pasileido arba buvo uždrausta. Todėl minėtu sveiku protu ir tariamomis akivaizdybėmis linkusiam pernelyg kliautis stebėtojui nelengva suprasti ir patikėti, kad toks darinys, net ir „nebūdamas“, gali toliau daryti esminę įtaką šalies gyvenimo tvarkai ir lemti jos raidos kryptį veikdamas kaip valdanti jėga, kuriai apibūdinti kuo puikiausiai tinka gerai žinomas „Nematomos rankos“ vaizdinys.

„Dainuojančios revoliucijos“ baigtis Lietuvoje rodo, kad tokia išlikimo per chameleonišką prisitaikymą prie aplinkos strategija ne tik galima, bet ir labai veiksminga. 1992 m. pabaigoje įvykusi nomenklatūrinio režimo restauracija reiškė tai, kad pro duris iš viešosios erdvės išvyta LKP/TSKP grįžo į ją pro langą lanksčios susisiekiančių indų sistemos pavidalu. Ši sistema padarė galimą lengvą nomenklatūrinių elementų migraciją, o tiksliau, jų laisvą cirkuliaciją uždaru ratu, kuriame išnyko ir prarado prasmę anksčiau laikyta principine ir neįveikiama Sąjūdžio ir LKP/TSKP skirtis.

Rastis ir įsitvirtinti tokiai sistemai, ko gero, daugiausia padėjo Sąjūdžio sprendimas dėl rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, užkirtęs kelią Lietuvoje formuotis tikrai politinei visuomenei. Todėl atkūrus Nepriklausomybę ir įsisiūbavus partijomis pasivadinusių kvazipolitinių grupuočių grumtynėms dėl valdžios resurso, lojalumas valstybei beveik iš karto liovėsi buvęs nors kiek svarbiu priklausomybės savųjų ar svetimųjų stovyklai kriterijumi. Tačiau nepakanka konstatuoti, kad Lietuvoje stojo konjunktūrininkų ir perėjūnų klestėjimo laikai, nes suprastintas moralinio pakrikimo vaizdinys užgožtų ir paslėptų tikrąjį – politinį – įvykusios restauracijos turinį ir prasmę. Atsiradusi „susisiekiančių indų“ sistema yra restauracijos politinė materializacija ir jos pergalės simbolis todėl, kad, ją įtvirtinus ir jos buvimą pradėjus laikyti savaime suprantama norma, buvo pačia giliausia prasme, iš esmės paneigtas pats Lietuvos valstybingumo principas. Tas pats principas, kurį visada itin griežtai ir nuosekliai neigė ir naikino TSKP ir okupacinė valdžia.

Šis principas buvo paneigtas tokiu būdu, kad buvusį, esamą ar būsimą asmens santykį su Lietuvos valstybe liautasi laikyti nors kiek svarbiu jo viešosios veiklos vertinimo matu. Sąjūdį ir LKP apvalius nuo sąjūdinių elementų buvo ne šiaip atkurtos per „dainuojančią revoliuciją“ kiek susvyravusios nomenklatūros pozicijos. Pasiekta kur kas daugiau – atsiradus naujai nomenklatūrinei susisiekiančių indų sistemai, buvo apskritai ištrinta skiriamoji riba tarp paties Sąjūdžio kaip atkurti Lietuvos valstybę siekusio pilietinio sambūrio ir TSKP kaip ją sunaikinti mėginusios jėgos. Neatsitiktinai už priešvalstybinę veiklą buvo nubausti vos keli iškilesni LKP/TSKP platformininkai. Negana to, parodomasis atpirkimo ožiais tapusių asmenų nuteisimas iš laiko nuotolio veikiau panašėja į manevrą, padėjusį atitraukti visuomenės dėmesį nuo fakto, kad tuo pat metu Lietuvoje buvo sparčiai dildomos ir galiausiai pradingo visos takoskyros tarp provalstybinių ir antivalstybinių viešosios erdvės veikėjų ir jėgų. Subtiliai brukama nuostata, kad okupacijos laikotarpiu visi dirbo Lietuvai, tapo vyraujančių viešosios erdvės ir santykiu joje organizavimo principu. Todėl prieš mėginamą atkurti valstybę kovoję arba sunkiausiu jai laikotarpių dviprasmiškai besielgę asmenys ne tik gali atsidurti aukščiausiose valdžios institucijose, bet jų buvimas jose laikomas normaliu reiškiniu.

Iš tikro tai nėra vien moralinės ir teisinės atsakomybės, juo labiau primityviai suprantamo atpildo ar keršto už praeityje padarytas klaidas ir nusikaltimus klausimas. Sutelkus dėmesį tik į moralinio visuomenės pakrikimo apraiškas, lengva nepastebėti kitų, ne mažiau sunkių ir pavojingų jos ligų. Pirmiausia – kone absoliučios politinės tautinės ir valstybinės sąmonės atrofijos. Galbūt išraiškingiausiu tokios atrofijos požymiu ir pavyzdžiu tapo nepriklausomoje Lietuvoje tarsi nejučia įsitvirtinusi praktika skirti apdovanojimus už nuopelnus valstybei tiek pasiaukojamai šia valstybę gynusiems rezistentams, tiek pastaruosius uoliai medžiojusiems ir naikinusiems okupacinių represinių struktūrų dalyviams. Ko gero, būtent ši praktika yra aiškiausias įrodymas, kad Lietuvos valstybės nėra. Juk taip elgtis įmanoma tik vadovaujantis paslėpta, o kartais ir pusbalsiu išdrįstama išsakyti nuostata, kad tarp prieškariu egzistavusios Lietuvos Respublikos ir okupuotos LTSR nėra jokio principinio skirtumo. Mat abi jos tariamai buvo tik kiek skirtingos tos pačios Lietuvos valstybingumo formos.

Įsidėmėtina, kad šia praktika piktinasi ir prieš ją protestuoja tik pavieniai asmenys, tad belieka manyti, kad daugumai šalies piliečių šitoks tyčiojimasis iš pačios valstybės idėjos atrodo visiškai natūralus ir pateisinamas. Keista valdžios moralinio cinizmo ir piliečių moralinio aklumo samplaika ir dermė yra vertinga nuoroda, kur slypi gelminė formaliai atkurtos Lietuvos valstybės negalios priežastis. Ši valstybė liko nesutikrovinta ir tapo taip ir neįvykusia valstybe todėl, kad nebuvo ir bent jau kol kas nematyti gebančios ją ryžtingai įsteigti ir tvirtai ginti politinės tautos.

Žinoma, tai nereiškia, kad Lietuvoje nebuvo ir nėra tautinę ir valstybinę savimonę išsaugojusių žmonių. Jie buvo Sąjūdžio branduolys ir jo varomoji jėga. Tačiau nuosekliai ir kryptingai valant Sąjūdį ir LKP, tokie žmonės, kaip ir sovietmečiu, pamažu vėl atsidūrė pogrindyje – išstumti iš viešosios erdvės ir marginalizuoti, jie prarado visas galimybes ir net viltį praktiškai įgyvendinti jų puoselėtą sąjūdinę demokratiškos ir modernios europinės valstybės viziją. Svarbiausias ir pragaištingiausias antisąjūdinės kontrrevoliucijos rezultatas kaip tik ir buvo tas, kad ji sunaikino besirandančios politinės visuomenės užuomazgas. Tad į klausimą, kodėl juridiškai paskelbta Lietuvos valstybė taip ir neįvyko, galima atsakyti trumpai: jos nebuvo kam kurti. Kaip minėta, LKP nomenklatūrininkams toji valstybė niekada nerūpėjo. Tačiau ji nerūpėjo ir sąjūdiniams nomenklatūrininkams, nes jų tikslas – savoji valdžios dalis ir asmeninės medžiaginės gausos metas – priartėjo ištiestos rankos atstumu.

Šiuo atžvilgiu nomenklatūriniai Lietuvos sąjūdininkai iš esmės nesiskyrė nuo savo dvasinių ir idėjinių brolių, susispietusių į nomenklatūrinių Rusijos demokratų sambūrį. Kiek skyrėsi nebent vienų ir kitų kovojant dėl valdžios pasitelktos populistinės retorikos žodyno ir turinio akcentai. Suprantama, kad okupuotoje Lietuvoje visrakčiu, padedančiu atrakinti išsvajotų valdžios kabinetų duris, turėjo tapti tuščias ir niekuo neįpareigojantis žodis valstybė, o Rusijos sąlygomis tinkamesnė žaisti galios žaidimus atrodė esanti tokia pat tuščiavidurė ir taip pat tik instrumentiškai vartota demokratijos sąvoka.

Kaip parodė vėlesnė įvykių raida, abiejų – valstybės ir demokratijos – buvo išsižadėta vienodai lengvai abiejose šalyse – tai dar vienas pertvarkos vidinės logikos nulemtas struktūrinis, tad anaiptol ne atsitiktinis, jų panašumas.

Neretai keliamas klausimas, ar buvo įmanoma sustabdyti Lietuvoje vykusį tylų antisąjūdinį persversmą ir užkirsti kelią neosovietinio nomenklatūrinio režimo restauracijai. Į jį tenka atsakyti neigiamai. Žvelgiant iš laiko nuotolio matyti, kad tokia pertvarkos ir „dainuojančios revoliucijos“ baigtis dėl daugelio priežasčių buvo dėsninga ir neišvengiama. Ši revoliucija iš principo negalėjo atkurti visavertės valstybės pirmiausia todėl, kad jos variklis – Sąjūdis – radosi kiek per vėlai. Okupantų pastangos perauklėti pavergtą tautą ir natūrali kartų kaita lėmė, kad prasidėjus pertvarkai tarpukario Lietuvos Respublika jau buvo ištrinta arba gerokai išdilusi iš didelės visuomenės dalies gyvosios atminties. Kelis dešimtmečius neturėjusi savarankiško valstybinio gyvenimo patirties, toji visuomenė iš esmės jau nebebuvo tarpukario Respublikoje susiformavusi ir subrendusi politinė tauta arba moderni nacija, nes dideliu mastu buvo spėjusi virsti nupolitinta, nors sava kalba dar šnekancia etnokultūrine imperijos gyventojų grupe. Smarkiai ištautinta ir išvalstybinta tarybinė Lietuvos visuomenė faktiškai buvo atblokšta beveik į ikimodernų savo istorijos tarpsnį, nes politinės savimonės brandos lygiu neabejotinai daug kuo panašėjo (o ir šiandien panaši) į J. Basanavičiaus „Aušros“ laikų valstiečių tautą. Tad Sąjūdžio silpnybės ir trūkumai, dėl kurių „dainuojančiai revoliucijai“ buvo lemta įstrigti pusiaukelėje ir baigtis ne visavertės valstybės sukūrimu, bet antisąjūdiniu perversmu ir neosovietinio režimo restauracija, nenukrito iš dangaus. Sąjūdis buvo jį sukūrusios visuomenės atspindys ir tikslus jos realių, o tai reiškia ribotų, galimybių išsilaisvinti tampant visaverte pilietine ir politine visuomene veidrodis.

Be abejo, tokia visuomenė apginti paskelbtos valstybės nepajėgė jau vien todėl, kad sąlygiškai pasidalijo į pragmatikų ir idealistų stovyklas. Pirmajai daugiausia priklausė žmonės, kurie okupacinį režimą dėl įvairių priežasčių vertino neutraliai arba palankiai ir Nepriklausomybę su išlygomis ir santūriai parėmė tik tiek, kiek siejo su ja didesnės asmeninės gerovės viltis. Antrąją sudarė nuo režimo nukentėję arba dėl kitų priežasčių jo nemėgę žmonės, kuriems Nepriklausomybės idėja buvo iš tiesų brangi ir kurie buvo pasirengę ginti atkurtą valstybę visomis priemonėmis – net savo gyvybės kaina. Daugelis šiu žmonių dar spėjo gimti tarpukario Respublikoje ir liko jai ištikimi net sovietmečiu. Tačiau kaip piliečiai jie taip pat užaugo ir subrendo ne savo laisvoje šalyje ir neturėjo galimybių įgyti ir sukaupti autentiškos savarankiško politinio ir valstybinio gyvenimo patirties. Todėl jiems buvo nelengva suvokti, kad formalus Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo būtinas, tačiau tik pirmas ir lengviausias savos valstybės atkūrimo žingsnis.

Žmogiškai suprantamas jausminis santykis su valstybe lėmė, kad Nepriklausomybės buvimo įrodymais jiems tapo tik okupacinės armijos išvedimas iš šalies ir atgautieji išoriniai valstybingumo atributai. Daugybė šių nuoširdžių patriotų nesugebėjo atpažinti, o ir šiandien dažniausiai neįžvelgia, principinio skirtumo tarp tikros ir imitacinės, arba simuliakrinės, valstybės. Todėl lemiamu momentu, kai sprendėsi šalies likimas, jie įvairiais būdais ir patys to nesuvokdami faktiškai parėmė antisąjūdinį perversmą vykdžiusias nomenklatūrines jėgas.

Taigi po visų valymų išblaškytos sąjūdinės politinės visuomenės pakrikimas ir silpnumas lėmė, kad 1992 metais „dainuojanti revoliucija“ baigėsi TSKP pergale. Pakirtus Lietuvos valstybingumo principą buvo įgyvendintas pagrindinis LKP/TSKP tikslas. Pergalė buvo absoliuti, nes siekio sukurti valstybę išsižadėjo pats Sąjūdis, tiksliau, jo vardu pradėjusi kalbėti ir veikti nomenklatūrinė jo dalis, kuriai vėliau buvo lemta tapti „konservatorių“ partijos branduoliu. Ar galėjo būti didesnis TSKP „išmintingo vadovavimo“ triumfas, kaip ištrinti skiriamąją liniją tarp savęs ir Sąjūdžio ištirpstant jame (arba ištirpdant jį savyje) ir iš vidaus perprogramuoti buvusį nesutaikomą priešininką taip, kad jis savanoriškai išsižadėtų svarbiausio tikslo, už kurį kovojo?

Net neverta gaišti įrodinėjant, kad išsilaisvinimo pasakojimas kol kas visiškai užgožia alternatyvius Sąjūdžio laikotarpio įvykių priežasčių ir padarinių aiškinimus. Pamatinis faktas, kad Lietuvos „dainuojanti revoliucija“ 1992 m. baigėsi antisąjūdiniu perversmu ir neototalitarinio nomenklatūrinio režimo restauracija, iš esmės suvokiamas tik pasąmoningai – kaip tarsi visuotinai ore tvyranti, bet taip ir nedrįstama pripažinti ir atvirai įvardyti kone visuotinė nuojauta. Moksliniuose istoriniuose ir politologiniuose „dainuojančios revoliucijos“ ir Sąjūdžio tyrinėjimuose šie įvykiai faktiškai nutylimi ir neanalizuojami. Nenoras arba nesugebėjimas prabilti šia tema lemia tai, kad Lietuva, kaip ir sovietmečiu, iš esmės tebegyvena kone šizofreniško ideologizuotos sąmonės susidvejinimo sąlygomis. Tokia sąmonė yra ideologizuota ir susidvejinusi todėl, kad nepajėgiama atvirai ir drąsiai pripažinti dabartinės Lietuvos Respublikos kaip kvazivalstybinio darinio prigimties ir padėties dvilypumo.

Bėgama nuo tiesos, kad toji neva atkurta Respublika kol kas nėra tikra valstybė, nes galimybes ir viltis ją atkurti neapibrėžtam laikui palaidojo būtent antisąjūdinė nomenklatūrinė kontrrevoliucija. Lietuvos Respublikos prigimtį ir padėtį, ko gero, tiksliausiai apibūdintų tokia formuluotė: Respublika yra administracinę savivaldą turintis dviejų pasaulių paribyje, arba „pilkojoje zonoje“, esantis teritorinis darinys, kuris savo neototalitarine ekonomine, socialine ir politine santvarka ir toliau priklauso virtualiai jau egzistuojančiai ir pamažu tampančiai tikrove Eurazijos geopolitinei erdvei, bet dėl susiklosčiusių geopolitinių ir istorinių aplinkybių kol kas formaliai ir paviršutiniškai dar yra integruotas į liberalaus demokratinio Vakarų pasaulio struktūras.