Vytautas Radžvilas. Prasideda baigiamasis dramos veiksmas: tikslingai naikinama vadinamoji pilietinė visuomenė

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, taigi faktiškai Monika Navickienė, prieš pat Kalėdas įregistravo Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo pataisas, kurio 5.2.5 ir 3 straipsnio pakeitimuose siekiama iš visuomeninių organizacijų finansavimo faktiškai pašalinti visas visuomeninių interesų gynimu užsiimančias organizacijas is SADM finansavimo konkursų (ČIA).

Labai tikslingai ir nuosekliai naikinama vadinamoji pilietinė visuomenė, tiksliau – jos likučiai. Tam tikra prasme iki galo išgryninant pilietinės visuomenės tikrąją – nepolitinę – prigimtį.

Tai daroma vadovaujantis neoliberalia visų gyvenimo sričių „ekonomizavimo“ strategija, kuri leidžia pripažinti tik kiekybinius bet kurios visuomeninės ar pilietinės organizacijos veiklos rodiklius. Jie pritaikomi tik praktinėms ir labai konkrečioms veikloms. Šitaip yra eliminuojama visos veiklos ir darbai, turintys pasaulėžiūrinį-vertybinį matmenį, tai yra ugdomąjį poveikį žmonėms. Užsibrėžta sukurti visišką valstybės, o dar tiksliau – valdžios monopolį piliečių moralinio ir politinio ugdymo srityje.

Pritaikius veiklos kiekybinių rodiklių kriterijų iš šios srities bus grynai finansinėmis priemonėmis pašalintos visos pilietinės organizacijos, mėginusios daryti įtaką šiai sričiai. Valdžios monopolis leis jai netrukdomai ir be jokių pasirinkimo galimybių indoktrinuoti piliečius diegiant jų sąmonėje jai priimtinas ideologines-verybines ir politines nuostatas. Tai padarius bus baigta kurti jokių alternatyvų neturinti visuomenės „perauklėjimo“ sistema, kuri iš esmės niekuo nesiskirs nuo buvusios sovietmečiu.

Vertybinius ugdymo klausimus keliančios, pvz., tėvų ir šeimų, organizacijos bus priverstos rūpintis nebent tokiais reikalais, kaip vaikų maitinimas mokyklose ar higienos sąlygos klasėse. Norės ir toliau domėtis ir aiškintis, ko tie vaikai mokomi ir kokios vertybės jiems diegiamos – bus „uždusintos“ finansiškai, nutraukus joms valstybės paramą remiantis tariamo (ne)efektyvumo kriterijais.

Žmogaus teisių organizacijos galės veikti irgi tik tuo atveju, jeigu kels tokius klausimus, kaip asmens neteisėtas atleidimas iš darbo, nepriėmimas dirbti ar atleidimas iš jo dėl amžiaus ar sveikatos, menkesnis negu tą patį darbą atliekančio kolegos atlyginimas. Tačiau jeigu asmuo bus atleistas dėl ideologiškai „neteisingos“ šeimos sampratos ar kitų idėjinių „nusikaltimų“, jo teisių ginti nebus kam. Priešingai, jis turės drebėti, kad pats nebūtų apkaltintas kaip valdžios ideologiškai ir politiškai sankcionuotų ir įtvirtintų žmogaus teisių pažeidėjas.

Šie įstatymo pakeitimai atliepia Vakaruose vyraujančią politkorektišką „laiko dvasią“. Tačiau ir pačios pilietinės organizacijos savo pabrėžtu apolitiškumu gerokai prisidėjo prie to, kad ši diena išaušo.

Pernelyg dažnai buvo pamirštama, kad savaime prasminga visuomeninė ir pilietinė ugdomoji ar interesų atstovavimo veikla galima tik iš tiesų laisvoje ir demokratiškoje, o tai reiškia – piliečių valdomoje ir juos reprezentuojančioje valstybėje. Tik politinė visuomenė gali būti tikra savo valstybės šeimininkė. Bet kai įvyksta taip, kaip yra Lietuvoje, kurioje jau tris dešimtmečius vis nepailstamai kuriama „pilietinė visuomenė“, bet nejudinama nei piršti atkurti okupacijos laikais sugriautai politinei tautai, o pastangos ją gaivinti žlugdomos, anksčiau ar vėliau valdžia pamina pilietinę visuomenę, o jai atstovaujančius darinius paverčia savo patarnautojais.

Prasideda baigiamasis šios dramos veiksmas.