Audroniaus Ažubalio kalba LR Seime priiminėjant antivalstybinį ir antisąjūdinį įstatymą nenustebino. Prisimenu jį nuo Sąjūdžio ir darbo „Atgimime“ laikų.
Savo dvasia ir įsitikinimais jis buvo tikras Sąjūdžio žmogus. „Tikras“ reiškia – ne prisiplakėlis, kurių po Steigiamojo suvažiavimo priplūdo begalė. Kai kurie sugebėjo tapti net Nepriklausomybės akto signatarais.
Kalboje pasakyta tikra ir sukrečianti tiesa: jedinstvo prisikėlė. Nors nebūtų buvusi klaida pasakyti dar daugiau: balsavusieji už priimtą įstatymo projektą, kuriuo tiesiogine to žodžio prasme buvo išduotas ir sutryptas vienas didžiausių Sąjūdžio siekių ir laimėjimų, iš tikrųjų yra ir prisikėlusi LKP. Tik kitaip negu anoji, dabar LKP yra pasidalijusi į skirtingai pasivadinusias ir atskiras partijas, vaidinančias tos pačios antilietuviškos partijos frakcijas.
Šios lietuviškumo kaukę galutinai nusimetusios antitautinės ir antivalstybinės partijos branduolį sudaro TS-LKD, nuėjusi Sąjūdžio idealų ir pačios Lietuvos atviros išdavystės keliu. Po šio balsavimo turbūt ne tik Ažubaliui ir jo frakcijos kolegoms, bet ir visiems TS-LKD nariams bei šalininkams turi iškilti ne tik politinio, bet ir egzistencinio apsisprendimo ir pasirinkimo klausimas. Lygiai toks pat klausimas 1988-1989 m. buvo iškilęs tuometinės LKP/TSKP nariams: su kuo ir už ką? Su Lietuva ir už Lietuvą, ar prieš Lietuvą?
***
Audronis Ažubalis. Jie atsistos greta to meto „jedinstvos“ pasekėjų…
Kalba pasakyta Seimo salėje 2022-01-18 d. priimant Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą Nr. XIIIP-535(2)
Kolegos, šiandien balsuosime dėl antivalstybinio, lietuvių kalbos konstitucinį statusą paneigiančio projekto.
Kadangi 1988-89 metais teko laimė dirbti Sąjūdžio „Atgimimo“ savaitraštyje, puikiai menu, kad to meto pagrindinis „jedinstvininkų“ taikinys buvo valstybinė kalba. „Jedinstvos“ mitingų Lietuvoje pagrindinis viešasis motyvas nuo pat pradžių buvo pasipriešinti lietuvių kalbos valstybiniam statusui.
Primenu, kad ir vadinamų lenkiškųjų autonomijų steigimas, diriguojant „platformos“ komunistams, buvo nukreiptas prieš lietuvių kalbos įteisinimą oficialiąja kalba.
Lietuvių kalbos įvalstybinimas Atgimimo metu buvo ryškiausia atgimstančios valstybinės sąmonės išraiška.
Šiandien balsuosime už įstatymą, kuris žymi esmingą posūkį, tiksliau sakant lietuvių valstybinės kalbos statuso atsisakymo proceso pradžią, taigi tie Seimo nariai, kurie šiandien sausio 18 dieną Seime balsuos už Konstitucijos 14 straipsnį paneigiantį įstatymo projektą, nori ar nenori, tačiau atsistos greta to meto „jedinstvos“ pasekėjų.
Tiesa, dabar jie save vadins rimtais geopolitikais, kurie neva gerina santykius su kaimynine Lenkija. Tačiau cituojant amžiną atilsį kalbininką profesorių Vincą Urbutį, „Tai tik lietuvių kalbos išdavystė“ ir čia jokie Teisės ir teisėtvarkos komiteto teisiniai gudravimai nepadės, nes Konstitucinis Teismas pasisakė aiškiai: „Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“
Iš esmės tą patį apsvarstęs šį teikiamą projektą patvirtino ir Seimo Teisės departamentas.
Tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda vetuos šį antikonstitucinį įstatymo projektą ir suteiks galimybę priimti naują įstatymo projektą.