Nacionalinio susivienijimo bendražygio Almanto Stankūno pasakyta kalba Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovų suvažiavime trumpa – buvo suteiktos vos kelios minutės tarti žodžiui. Ne bet kokiam – be galo retai nuskambančiam ir spėtam pamiršti gyvos sąjūdinės dvasios įkvėptam žodžiui.
Kalbėti sąjūdiškai reiškia – kalbėti iš esmės ir sakyti skaudžią tiesą be jokių pagražinimų ir melagysčių.
Almantas pasakė esmę: vadinamoji „čekiukų“ krizė yra giliausio, visą valstybės kūną nuo žemiausio savivaldos lygmens iki aukščiausių valdžios ešelonų apėmusio puvimo ir perpuvimo simptomas.
Ir pasakė tai, kas svarbiausia – puvinys įsimeta iš viršaus, bet po to labiausiai plinta ir kyla iš apačios. Juk ko pirmiausiai ir labiausiai bijo visiškai priklausomi, nuolatos gąsdinami, užguiti, nedrįstantys ištarti protesto žodžio, o dažnai net pakelti galvos ir tiesiai pažvelgti į akis šių dienų vietos nomenklatūriniams ponams Lietuvos žmonės?
Be abejo, savivaldybių karaliukų – visagalių merų ir juos supančių įtakingų „svarbių žmonių“ bei nuo jų stalo trupinius rankiojančių ir jiems šuniškai tarnaujančių prievaizdų ir padlaižūnų.
Ištirpdyti baimės įšalą vietose ir padrąsinti jų žmones pakelti galvas bei atsitiesti – toks buvo svarbiausias ir sunkiausias Sąjūdžio uždavinys pirmuoju Atgimimo tarpsniu.
Šiandien vėl reikia spręsti tą patį uždavinį. Buvo drąsiai ir atvirai išrėžta į akis piktu murmesiu Almanto kalbą sutikusiems „šviesiesiems ponams“: pernelyg įsijautėte į viešpačių vaidmenį ir patikėjote, kad ne jūs tarnaujate žmonėms, o žmonės jums. Savo begaliniu įžūlumu ir beribe savivale žadinate naują sąjūdį. Iš tiesų – nepadės jokie „sistemos perkrovimai“, kol Lietuvos žmonės sutiks likti beteisiais tokių karaliukų baudžiauninkais ir nuolankiais valdiniais.
Todėl trumputė Almanto kalba, kuria pasakyta viskas, yra vertesnė už valandų valandas trunkantį tuščią ir bejėgišką vapėjimą, tapusį norma šių dienų nomenklatūrininkų sueigose.
Kviečiu atidžiai perskaityti, apmąstyti ir skleisti kitiems.
Pasirinkimas aiškus: laisvė ar vergija?