Vytautas Radžvilas: „Šiandien švenčiame Lietuvos valstybės idėją, bet kol yra idėja, tol yra ir Lietuvos valstybė“ (papildyta kalbos tekstu)

Jūsų dėmesiui siūlome profesoriaus Vytauto Radžvilo kalbą, pasakytą vasario 15 dieną Lietuvos Nacionaliniame muziejuje per Vilniaus forumo organizuotą valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimą „Lietuvos valstybė buvo, yra ir bus!“

Šis vakaras turėjo įvykti. Turbūt daug kas pamanys ir daug kas tikėjosi, kad čia bus tikros ar tariamos opozicijos sambūris. Turbūt daug kas lauktų, kad šiame vakare būtų plačiai kalbama apie šiandieninės Lietuvos piktžaizdes, kad sklistų pykčio, nevilties kliuviniai. Bet šito nebus.

Čia kalbame apie dvi Lietuvas, bet tos dvi Lietuvos matomos iš visiškai kitos nei šiandien įprasta perspektyvos. Ta perspektyva yra ne tik šiandieninis šimtmetis, kurį dabar minime. Ta perspektyva yra ištisi amžiai. Per visus juos vyko vienas ir tas pats stebuklas – sielų išsiskyrimas. Taip jau yra, kad šį jubiliejų kai kuriais atžvilgiais švęsti sunkiau negu švęsdavom kaip kas galėjo ir suprato tą dieną okupacijos metais. Sunkiau todėl, kad tada buvo bjauri, atgrasi persekiojimo atmosfera, bet kartu buvo ir tobulas aiškumas. Aiškios skiriamosios linijos.

Šiandien yra nepalyginamai sunkiau, nes rytoj bus daugybė šventinių renginių, ten bus nešamos trispalvės, tariamas žodis „valstybė”, bet klausti reikia štai ko – kiek iš tų, tariančių žodį „valstybė“, iš tiesų supranta, kas tai yra. Manau, kad šie trisdešimt metų padarė, kad tų suprantančių nėra ir nebus daug. Kodėl? Todėl, kad prieita riba, kai daugeliui atrodo, kad valstybė − tai kaip galimybė netrukdomai nešiotis tos valstybės ženklus, išsikelti trispalvę. Bet nepamirškime, kad savo agonijos laikotarpiu žlunganti Sovietų Sąjunga irgi susiprato ir pasakė: „Imkite tą savo trispalvę, bet likite čia su mumis”. Taigi, jeigu kalbame apie Lietuvos valstybę, susiprasti, kas yra Lietuvos valstybė, yra daug sunkiau, kai šitos valstybės pinigas litas buvo panaikintas, bet lito kūrėjas buvo labai svarbiai pagerbtas − iš sunaikintų lito centų monetų padarius jo skultūrą. Tariamai pagerbus. Štai, kodėl šiandien yra nepalyginamai sunkiau suprasti, kur yra riba tarp realaus valstybingumo likučių ir jo atributikos.

Tai, ką pasakiau, patvirtina šiandien priimta deklaracija, skirta šimtmečiui Lietuvos Seime. Šitos deklaracijos išvadose pagaliau buvo pasiekta tiek, kad pripažinta ištisus dešimtmečius neigta tiesa, kad Lietuvą tiesiog išmiršta, išsivaikščioja. Bet baisus sąmonės suskilimas vis tiek pasirodė stipresnis, vis tiek šitoje deklaracijoje buvo pasakyta, kad Lietuva kaip niekada laisva, klestinti, kad ji turi, supraskime, šviesią ateitį.

Todėl šitas renginys turėjo įvykti, nes vienintelis būdas pagerbti Lietuvos Respubliką − šitą šimtmetį – mūsų dienomis yra tiesiog nemeluoti, kalbėti iš esmės ir kalbėti tiesą. Ir jeigu mąstome ir veikiame šitaip, tada suprantame, kokia to renginio prasmė. Čia yra vieta, ir aš labai tikiuosi, kad tokia ne vienintelė, kur gali susirinkti žmonės, kuriems nepakanka parodomojo, tuščio, pompastiško Lietuvos paminėjimo spektaklio. Žmonės, kuriems šita valstybė ir ją sukūrusi tauta kažką reiškia.

O ką reiškia iš tiesų būti tauta ir būti valstybe? Galima atsakyti labai trumpai – valdyti savo likimą. Ilgus šimtmečius, vėliau penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų, mes savo likimo nevaldėme. Mes buvome žmonės, kurie gyveno savo kasdienius gyvenimus, bet viskas būdavo nusprendžiama už mus. Taip jau nutiko, kad mums iš tikrųjų reikėjo integruotis į tai, ką vadiname Vakarų pasauliu, ir vėl atsidūrėme padėtyje, kai mes beveik nieko nebesprendžiame, kai viskas nusprendžiama už mus. Ir kodėl šiandien mes sau šito nebegalime leisti? Ne tik todėl, kad negalėdami patys nieko spręsti, mes tirpstame greičiau negu pavasarinis sniegas. Vienas iš liūdniausių dalykų, dėl kurio buvo meluojama šiandien Seime priimtoje deklaracijoje, buvo pasakymas, kad Lietuva kaip niekada saugi. Iš tikrųjų to sąlygiško saugumo struktūra, kuria mes galėjome kliautis, byra akyse, todėl šitas renginys buvo reikalingas dar ir tam, kad mes tiesiog pradėtume ruoštis laikams, kurie bus nelengvi, o greičiausiai rūstūs.

Esu jau ne vieną kartą pasakęs, koks buvo didysis Sąjūdžio laimėjimas ir tikroji jo reikšmė. Taip, Sąjūdis atkūrė Lietuvos valstybę, bet šita valstybė galėjo būti atkurta tik todėl, kad Sąjūdis padarė stebuklą. Iš lietuviškai kalbančių žmonių minios, kurių kiekvienas galvojo apie savo gyvenimą, galbūt asmeniškai kažkaip mylėjo savo Lietuvą, jis per nepaprastai trumpą laiką sukūrė tautą. Mes šituos lūžinius įvykius vis dėlto pasitikome žinodami, ko norime, susitelkę, valingi. Kaip tik šiandien atėjo laikas, kai vėl privalome tokie būti, jeigu nenorime tapti visiškai nuo mūsų valios nepriklausančių galios žaidimų bejėgėmis aukomis. Todėl tokio renginio prasmė yra daug didesnė, nes net tą akimirką, kai tu šventi savo valstybę, privalai švęsti taip, kad būtum pasiruošęs ją ginti tą pačią akimirką. Šventė švente, o valia ginti valstybę privalo būti.

Ir todėl visiškai sutinku su čia pasakyta mintimi, kad Lietuva visada buvo ir ji visada bus. Taip yra todėl, kad didysis sielų išsiskyrimas reiškia, kad, ateidami į šitą Lietuvą, mes turime apsispręsti ir todėl yra dvi Lietuvos, kurių takoskyra yra ne turtinė ar socialinė atskirtis, ta takoskyra pereina per kiekvieno mūsų sielą ir širdį. Tai yra santykis su savo tauta ir valstybe. Tegul bent todėl, kad mes kol kas šitos takoskyros neišgryniname, esame tokie, kokie šiandien esame. Kol nesuprasime, kad vis dėlto kiekvienas iš mūsų yra žmogus, kurio atžvilgiu esi įsipareigojęs krikščioniškai meilei; kol nesuprasime, kad kiekvienas yra tavo tautos sesė ar brolis, tol bus ir negailestingai gilios turtinės ir socialinės takoskyros. Nes jeigu tu šito nesupranti ir neįsivaizduoji, tai reiškia prieš save matai ne tik, kad lietuvį savo brolį ar sesę, bet tiesiog padarą, kurį gali plėšti be gailesčio, nuožmiai, kiek išgali. Štai šitas suvokimas galės mus prikelti.

Šiandien mes iš tikrųjų švenčiame Lietuvos valstybės idėją, bet tol, kol yra idėja, yra ir ši valstybė. Ta proga tiesiog prisiminiau Justino Marcinkevičiaus eilėraštį, kuris man buvo, yra didžiai prasmingas.

Šešiolikmečiai, šešiolikmečiai,
Trisdešimtųjų metų gimimo,
Jauni ir gražūs, liekni kaip medžiai,
Vaikiškom rankom šautuvus ima.

Laikas vis eina. Jis reikalauja
Tiksliai sudėti žodį ir mintį.
Šešiolikmečiai braido po kraują,
Apsikabinę vaikiškai mirtį.

Tiek daug galėję, tiek negalėję.
Šešiolikmečiai žemę palieka,
O kiek Einšteinų ir Galilėjų
Šešiolikmečiais žemėje miega.

Taigi pagalvokime apie tai, kad jie miega Lietuvos žemėje tam, kad ta žemė liktų mūsų. Ir atlikusios savo pareigą, jų sielos ilsisi ramybėje. Mes neturime teisės jų išduoti. Jeigu mes nesuprasime, kad atėjo lemiamas momentas, kai turime apsispręsti, kaip jį pasitiksime, momentas, kai turime valingai savęs paklausti ir aiškiai atsakyti: „giname Lietuvą ar jau pasiduodame visam laikui?” Jeigu pasiduosime, mes išduosime juos. Ir Amžinybėje jų taip pat nesusitiksime.

Tą vis dėlto reikia įsidėmėti. Manau, kad kiekvienas į šitą klausimą atsako sau pats. Todėl baigdamas dar kartą pakartosiu: tokie renginiai prasmingi. Aš vis dėlto tikiu principu, kad Dievo ieško tik tas, kas jį jau yra suradęs. Mes ateiname į šitą Lietuvą iš kažkokios kitos Lietuvos ir, manau, kad tarp mūsų yra tų, kurie atėjo jau būdami ją atradę. Reikia tik trupučiuką padirbėti, kad tie galintys stoti ginti Lietuvą, tiesiog atsimintų, kad jie kažkur labai seniai, toli ją jau matė. Ir tada mes po kurio laiko, tikiuosi labai greitai, jau prisiminsime ir švęsime ne Lietuvos idėją, bet iš tiesų didžiuosimės, kad esame valstybės, kuri vadinasi Lietuvos Respublika, piliečiai – laisvi žmonės.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
3 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
3
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top