Vytautas Radžvilas. Sugrįžtanti atmintis

Sąjūdžio bendražygio A. Medalinsko prisiminimai dar kartą patvirtina seniai žinomą išmintį, kad tiesa anksčiau ar vėliau ištrūksta iš melo kalėjimo. Būna, kad ji uždaroma jame ir kartais lieka paslėpta nuo žmonių ir jiems nežinoma ištisus dešimtmečius. Sąjūdžio istoriją slepianti melo ir šiurkščių klastočių uždanga nesulaikomai plyšta.

Be abejo, atsiras tokių, kurie tai vadins pavėluotu sąskaitų suvedinėjimu. Tuščios pastangos. Prisiminimų autorius priklausė Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės jaunimui, kuris paprasčiausiai nesiveržė į jokius valdžios postus ir juo labiau nei galėjo, nei norėjo pretenduoti į judėjimo pirmininkus.

Iš beveik visiškos užmaršties staiga ir tarsi „iš nieko“ iškilusi R. Ozolo figūra sugrįžo į viešąją erdvę ne todėl, kad kam nors panūdo pradėti grumtynes dėl tuščios asmeninės garbės. A. Medalinskas objektyviai ir sąžiningai pasako, kodėl ryžosi prabilti po dešimtmečių ne tik jo, bet ir kitų sąjūdininkų tylos. Protu nesuvokiami Sąjūdžio istorijos klastojimo mastai jau darosi egzistencine grėsme pačiai valstybei.

Išgyvename geopolitinio lūžio ir virsmo laiką, kokį teko patirti jau tokiais tolimais 1988 metais. Būtent tokiais sunkiais laikotarpiais į pirmą vietą iškyla politinės ir istorinės tiesos ir teisingumo klausimas. Jis tampa svarbesnis net už neabejotinai aktualius ir vertus didžiausio dėmesio ekonominio ir socialinio teisingumo klausimus. Kodėl? Todėl, kad tai klausimas iš esmės – pačios santvarkos ir valstybės pamatų klausimas. Ant kokių pamatų – melo ar Tiesos – pastatyta valstybė?

Iš pirmo žvilgsnio grynai asmeniniai politikų sprendimai ir pasirinkimai gali dešimtmečiams nulemti tautos ir valstybės likimą. A. Medalinskas atkreipia dėmesį į tai, kas iš tiesų įvyko, kai V. Landsbergiui sulaužius bendražygiams duotą pažadą ir nepasiūlius R. Ozolo savo pavaduotoju idėjinis Sąjūdžio lyderis akimirksniu buvo paverstas tik vienu iš daugelio Aukščiausiosios Tarybos narių ir Nepriklausomybės akto signatarų.

Suvokusios šios klastos mastą ir mėginusios gelbėti padėtį K. Prunskienės pasiūlytas R. Ozolui vicepremjero postas jau negalėjo nieko pakeisti ne tik todėl, kad jis buvo trumpalaikis. V. Landsbergio kirsto pasalūniško smūgio R. Ozolui padariniai buvo neatitaisomi būtent todėl, kad buvo padaryta ne tik asmeninė skriauda.

R. Ozolas savo asmeniu ir veikla Sąjūdyje ryškiausiai įkūnijo ir reprezentavo nepriklausomos nacionalinės Lietuvos valstybės idėją. Aukščiausiosios Tarybos salėje sunaikinus jį kaip politiką ir kertinį valstybės architektą jau reikėjo tik šiek tiek laiko, kad jis būtų galutinai išstumtas į viešojo gyvenimo užribius ir ištrintas iš visuomenės atminties, paverčiant jį niekuo neišsiskiriančiu sąjūdininku ir pilku to laikotarpio politiniu veikėju. Daryta viskas, kad jis niekam nekeltų susidomėjimo ir galiausiai būtų visiškai užmirštas. O kartu su juo užmaršties šešėliuose pranyktų NEPRIKLAUSOMOS IR LAISVOS lietuvių tautos ir valstybės IDĖJA. Štai kokia turėjo būti vienos klastos ir apgavystės kaina.

Panašu, kad neišdegė. Atmintis sugrįžta.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top