Ilgai ir kruopščiai rengtas dviejų NS bendražygių interviu. Skirtas pagaliau išsklaidyti stebuklinės pasakos apie ,,vienybę” kuriamą ir palaikomą intelektualinę ir politinę sumaištį. Tos sumaišties miglose paskęsta ir apauga gandais ir pramanais tikrosios vadinamųjų ,,opozicinių jėgų” susiskaldymo priežastys.
Atkreiptinas dėmesys į šias pagrindines pašnekovų išsamiai ir aiškiai išdėstytas įžvalgas, kurios glaustai galima apibendrinti ir trumpai pakomentuoti šitaip:
– populistinė opozicija yra toks pat senas kaip pati politika reiškinys, kurio ištakos yra politinių veikėjų nuolatos tykanti pagunda pasinaudoti žmonių nepasitenkinimu savo ekonomine ir socialine padėtimi saviesiems savanaudiškiems tikslams įgyvendinti;
– šį nepasitenkinimą dar nuo senovės graikų laikų populistai, tada vadinti sofistais, siekia stiprinti emocingai išsakydami nepatenkintų žmonių skaudulius ir lūkesčius, kad galiausiai nuverstų valdančiuosius jėga arba užimtų jų vietą rinkimų keliu;
– būtina esminių permainų sąlyga visais laikais ir visose šalyse buvo ilgas ir kantrus kultūrinis ir politinis šviečiamasis darbas, kurio iš principo nemėgsta ir dažniausiai nesugeba dirbti greitos ir lengvos sėkmės siekiančių populistinių sambūrių vedliai, visada linkstantys manipuliuoti politiškai neišprususių masių troškimais ir jausmais;
– populistinei pseudopolitikai ypač būdingas įprotis visiškai nesivadovauti skelbiamais principais ir dėl to atsirandanti milžiniška praraja tarp deklaruojamų vertybių ir jas paneigiančių praktinių veiksmų;
– beribis valdžios troškimas skatina populistus ,,vienytis” bet kuria kaina ir sudarinėti ciniškus politinius sandėrius ,,visų su visais”, ignoruojant akivaizdžiausius pasaulėžiūrinių, ideologinių ir politinių nuostatų skirtumus, dėl kurių tvarūs susivienijimai yra iš principo neįmanomi, todėl tokios ,,koalicijos” tampa dar viena vienu būdu apgaudinėti žmones;
– populistiniai sambūriai paprastai neįstengia suformuluoti ir iškelti pozityvių ir dalykiškų pasiūlymų dėl būtinų reformų ir juo labiau – ilgalaikių visuomenės ir valstybės raidos vizijų, todėl jų energijos šaltinis ir varomoji jėga yra priešiškumo valdantiesiems kurstymas siekiant sužadinti aklą neapykantą jiems, turinčią tapti trumpalaikių sąjungų, skirtų paimti valdžią, negatyviu ir trapiu pagrindu;
– konkrečiomis Lietuvos sąlygomis raginimai vienytis ,,opozicinėms jėgoms” nesulauks NS pritarimo, kol nebus aiškiai atsakyta į du esminius klausimus:
a) jeigu vienytis, tai vardan ko – dėl Lietuvos ar tik dėl valdžios?
b) kokie galėtų būti kriterijai, leidžiantys atpažinti autentiškas, tai yra iš tiesų nepopulistines ir antisistemines, opozicines jėgas, ir atskirti jas nuo populistinių, tik žodžiais imituojančių antisistemiškumą, tariamai opozicinių politinių darinių.